Prekybą pristabdė pandemija
„Ar skauda rankas?“ – šis klausimas išsprūdo pamačius, kaip Pėterio Tutanio pirštai suima gluosnio vytelę, įspraudžia tarp pinamo krepšio įtvarų, pritvirtina ir vėl siekia kitos. Suskeldėjusiomis rankomis jis neria vytelę po vytelės, o ant kelių aukštyn kyla pintinės sienojai.
„Nejaučiu skausmo, – tarė P.Tutanis. – Per daugybę darbo metų rankos tapo nejautrios.“
Šis Vidžemėje, Latvijos Tukumo savivaldybėje, gyvenantis 58 metų liaudies meistras iš savo dirbtuvės išeina tik trumpai pailsėti. Darbo jis turi į valias, nors pandemija ir sumenkino gaminių paklausą.
P.Tutanio iš gluosnių vytelių nupinti krepšiai iki COVID-19 pandemijos pasiekdavo Japoniją, Suomiją, Estiją, o ir pačių latvių buvo ypač mėgstami.
„Pernai buvo blogai, prastai ir šįmet. Anksčiau daug užsakymų gaudavau iš kitų valstybių. Dabar šiek tiek gaminių japonai ar skandinavai nusiperka elektroninėje parduotuvėje, bet vietos pirkėjams – latviams – labiau rūpi juos pamatyti patiems, pačiupinėti“, – kalbėjo P.Tutanis.
Iki karantino buvo ir tokia galimybė – amatininkas turi seną namą Rygoje, kuriame yra įrengęs savo gaminių parduotuvę. Ja rūpinasi žmona Lolita.
Amato išmoko iš tėvo
P.Tutanį pynimas maitina maždaug nuo 1994 metų. Sovietmečiu jis dirbo žemės ūkyje mechanizatoriumi, daug laiko praleido kasdamas drenažo griovius. Bet Latvijai atkūrus nepriklausomybę griuvo kolchozai, o Pėteris visam laikui išlipo iš traktoriaus – ėmėsi amato, kurį jau buvo įvaldęs.
„Nesu savamokslis – pynėjas buvo ir mano tėvas. Mane dar vaiką jis išmokė pinti iš spalvotų laidelių – antžeminių telefono ryšio laidų atraižų“, – pasakojo amatininkas.
Pinti iš vytelių Pėteris pradėjo paauglystėje – su tėvu prisipjaudavo gluosnių šakelių prie geležinkelio netoli namų, mat ant sankasos augantys gluosniai būdavo ištįsę aukštyn – patys tinkamiausi pynėjams. Šakeles vyrai išvirindavo, nuvalydavo žievę ir pindavo bulvių krepšius.
P.Tutanis amato subtilybių mokėsi ir pas garsų Latvijos liaudies meistrą Janį Kupčą, o vėliau neapsiribojo prekyba vien Latvijoje – vežė gaminius į parodas Prancūzijoje, Kinijoje, JAV, Japonijoje, Lenkijoje. Taip jis atrado svarbių kontaktų, ir dabar padedančių išsaugoti prekybos gyvybę.
Prekiauja ir mūsų šalyje
Kokie P.Tutanio gaminiai pastaruoju metu populiariausi? „Iki pandemijos žmonės viską nupirkdavo. Kad ir ką nupinčiau, ilgai neužsigulėdavo. O ir man pačiam rūpi vis ką nors naujo sugalvoti.
Tačiau kai kurių gaminių paklausai neišvengiamai įtaką daro sezoniškumas. Kai prieš porą metų buvo sausringa vasara, niekaip negalėjau parduoti krepšelių grybams krauti. Bet vos gausiai palijo, po kelių dienų grybautojai juos visus išgraibstė“, – pasakojo latvis.
Amatininko darbai nėra pigūs. Krepšelių kaina nuo 25 eurų kyla aukštyn, o brangiausi iš gaminių tie, kuriems reikia ne tik daug darbo, bet ir galybės vytelių.
„Brangiausi yra supamoji kėdė arba krėslas. Jų kaina siekia 450 eurų, nes už mažiau net neįmanoma nupinti“, – patikino jis.
P.Tutanio darbai atsiduria ir mūsų šalies didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse, bet pirkėjai paprastai į juos net nežiūri. Tai – paaukštinti pinti krepšiai, kuriuose atsiduria birūs sveriami produktai, pavyzdžiui, riešutai, vaisiai ar saldainiai.
„Vežu savo gaminius ir į „Depo“ parduotuves, esančias ne tik Latvijoje, bet ir Estijoje bei Lietuvoje. Jau dešimt metų dirbu su šiuo tinklu. Tačiau visą tą dešimtmetį kainos jame liko surakintos – su tinklu nepasiderėsi.
Vis dėlto tai nuolatinis pajamų šaltinis – prekybininkai nuolat gaminių užsisako tiek, kiek parduoda“, – kalbėjo amatininkas.
Latvis mugių nepamėgo
P.Tutanis veždavo gaminius ir į Rygos turgų, bet nuo jo jau nusigręžė.
Viena, 2020 m. dėl COVID-19 pandemijos jis ir pavasarį, ir rudenį buvo uždarytas. Antra, turguje kainos nėra tokios, kad tenkintų auksinių rankų meistrus.
„Pastaruoju metu apsipirkti į turgų eina tie žmonės, kurie turi mažai pinigų. Jie neperka parduotuvėse agurkų ar pomidorų – jie tai daro turguje, kur viskas pigiau. O mūsų darbai nėra pigūs, taigi jiems ten ne vieta“, – paaiškino Pėteris.
Meistras ne kartą buvo pasiekęs ir Kaziuko mugę Vilniuje, bet į ją vykti nebeketina.
„Gavome labai prastą vietą. Kiti amatininkai išrikiavo prekystalius Gedimino prospekte, o mes atsidūrėme mažoje Totorių gatvelėje, ir dar buvome paskutiniai eilėje. Pirkėjai iki mūsų net neateidavo“, – kartėlio neslėpė Pėteris.
Be to, Lietuvoje yra daug gerų pynėjų, su kuriais konkuruoti nėra paprasta. Anot Pėterio, jis gerai pažįsta ir Kaune, Ramučiuose, esančios pynimo įmonės „Pintinė tau“ vadovą Gediminą.
„Anksčiau dažnai bendradarbiavome, bet vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Vienoje mugių pyniau ten pat, kur ir prekiavau, tad man pirkėjai skyrė daugiau dėmesio – žmonėms įdomu, kaip vyksta procesas.
Prekiavome greta, bet kadangi daugiau pirkėjų suko link manęs, jam buvo skaudu“, – senokus laikus prisiminė Pėteris.
Apsiperka Lietuvoje
P.Tutanis šiek tiek gluosnių vytelėms užsiaugina pats, bet didžiąją dalį jų kasmet įsigyja Lietuvoje. Suvalkijos krašte yra keli ūkininkai, kurie specialiai vytelėms augina gluosnius ir jomis prekiauja.
„Kasmet patys važiuojame į Lietuvą apsipirkti, o kainos kyla. Pavyzdžiui, 1,5 metro ilgio vytelė kainuoja pustrečio cento, taigi 1000 vytelių – 25 eurus. Anksčiau tokiam kiekiui pakakdavo kokių 15 eurų. O kadangi brangi žaliava, brangūs ir mūsų gaminiai.
Mūsų pačių žemė gluosniams netinkama – molėta, akmenuota. Tokioje gluosniai per greitai auga, vytelės sumedėja ir lūžinėja. Jei žemė nederlinga, smėlėta, negaudami maisto gluosniai tįsta aukštyn. O to kaip tik ir reikia“, – paaiškino pynėjas.
Eksportuoja net į Rusiją
Šakių rajone, Jankų kaime, 53 metų ūkininkas Raimedas Kantautas gluosnius vytelėms augina maždaug 22 metus. Jis yra vienas iš keturių to krašto ūkininkų, turinčių gluosnynų plantacijas.
„Mūsų krašte žemė nederlinga, našumas mažas, taigi joje tiktai gluosniai ir gali gerai augti“, – paaiškino R.Kantautas.
Gluosnius pernai rudenį jis nukirto 10 hektarų žemės. Šiems krūmams skirtas plotas gerokai mažesnis, nei būta prieš gerą dešimtmetį.
„Per tuos 20 gluosnių auginimo metų buvo ir pakilimų, ir nuosmukių. Pastaruoju metu pynėjų Lietuvoje smarkiai sumažėjo, tad ir mano gluosnynai jau mažesni.
Tačiau vytelių paklausa dar yra išlikusi užsienyje, todėl šios verslo šakos vis dar nenukertu. Svetur parduodu apie 70 proc. paruoštų vytelių, o didžiausią jų dalį sudaro eksportas į Rusiją“, – kalbėjo ūkininkas.
Anksčiau Raimedas ir pats buvo prikišęs rankas prie pynimo, bet atsitraukė – turėjo apsispręsti, kurio darbo imtis.
„Kadangi ūkyje viską dirbame patys, kitiems darbams nelieka laiko“, – paaiškino jis.
Šiuo metu ūkyje pats darbymetis. Gluosniai buvo nukirsti lapkritį, o šiuo metu vytelės ruošiamos taip, kad tiktų pinti, – garinamos, valomos, džiovinamos, rūšiuojamos. Iki balandžio visos jos turi būti galutinai sutvarkytos.
Per sezoną R.Kantauto ūkyje paruošiama per 2 mln. vytelių.
Jeigu jų kiekis būtų skaičiuojamas pagal svorį, iš hektaro susidarytų maždaug 12 tonų nukirstų gluosnių šakelių.
Vytelių kainos, kaip ir visur, priklauso nuo ilgio, pavyzdžiui, metro ilgio vytelė kainuoja centą, ilgiausia – 4 centus.
„Pynėjai jas iš mūsų perka mokėdami už vienetą. Bet tai, ką gabename į Rusiją, skaičiuoju tonomis“, – paaiškino ūkininkas.
