Užsakymai pasipylė iš karto
Panevėžietis verslininkas Paulius Kalunda nė kiek nedejuoja, kad karantinas sulėtino gyvenimo tempą. Atvirkščiai, jo įmonėje darbai verda net intensyviau nei anksčiau.
Statybų bendrovei vadovaujantis 27 metų vyras rado dar neišnaudotą veiklos nišą – pasiūlė didelių medžių persodinimo paslaugą.
Pagal specialų užsakymą pagamintas įrenginys tiems darbams atlikti į Panevėžį buvo atgabentas spalio pabaigoje. Jį pagamino Mažeikių mašinų gamyklos specialistai.
Užsakymai pasipylė iš karto.
„Dirbdamas statybose mačiau, ko klientams trūksta“, – paaiškina savo idėjos kilmę pašnekovas.
Perkels ir seniai senelio pasodintą eglę
Su P.Kalunda susitinkame naujai dygstančiame kvartale prie Molainių tvenkinio.
Naujoji mašina kaip tik atgabena 4 metrų aukščio pušį. Medį laiko apglėbęs į milžinišką kiaušinį panašus įrenginys, jis pamažu leidžiasi žemyn ir, dviem „kiaušinio“ dalims atsivėrus, pušis įtupdoma iš anksto paruošton duobėn.
Taip čia savo aplinką tvarko naujakuriai. Prie namų turėti dešimtmetę pušį yra visai kas kita, nei sodinti pusmetrio aukščio sodinuką, kuris dar kelerius metus nei puoš, nei nuo kelio dulkių tavo sodybą užstos.
Kartu su darbininkais, nė kiek ne mažiau išsipurvinęs nei šie, pluša ir pats bendrovės vadovas. Ir tuo pačiu telefonu priiminėja naujus užsakymus.
„Skambino moteris iš Kaišiadorių rajono, nori į Panevėžį perkelti prieš 15 metų senelio pasodintą sidabrinę eglę“, – apie dar vieną užsakymą pasakoja verslininkas.
Ryt laukia ilgas darbas Vilniuje, ten į naujas statybas žmonės nori perkelti net 14 didelių medžių iš gretimų apleistų sklypų. Sklypų savininkams tų želdinių nereikia, naujakuriams leido juos išsikasti ir išsivežti.
Ar dideli medžiai ištvers persodinimą, jau priklausys nuo tolesnės priežiūros, ar bus pakankamai laistomi.
„Šiuo metu užsakymų sočiai“, – sako verslininkas ir net neabejoja, kad investicijos atsipirks.
Net penkių metrų aukščio
Gamintojus jaunam vyrui teko net du mėnesius įkalbinėti, kad imtųsi sukonstruoti ne masinės gamybos įrenginį.
„Domėjausi amerikiečių, vokiečių, olandų, lenkų brėžiniais, iš jų susirinkau tai, ko reikia man, padarėme savotišką kratinį“, – pasakoja apie idėjos įgyvendinimo vargus.
Didelių medžių persodinimo įrenginys buvo sumontuotas ant įprasto vilkiko.
Medžio persodinimo kaina priklauso nuo augalo dydžio, rūšies, lajos pločio ir kiek toli persodinamą medį reikia vežti. Ji svyruoja nuo 150 iki 300 eurų.
Didžiausias medis, kokį su P.Kalundos technika įmanoma persodinti, yra 5 metrų aukščio ir 25 centimetrų kamieno skersmens.
„Teoriškai į naują vietą būtų galima pergabenti ir visą subrendusių obelų sodą, jei tik būtų toks užsakymas“, – šypsosi pašnekovas.
Apie anūko naujovę papasakojo senelis
Pažintis su medžių persodinimu užsiimančiu panevėžiečiu prasidėjo nuo Šilagalyje gyvenančio jo senelio Stanislovo Kalundos. Vyras paskambino mūsų redakcijai ir papasakojo apie naujovę. Bekalbant jis nejučia pasigyrė savo anūku Pauliumi, nuo mažumės vasarodavusiu pas juos. Vaiką visko mokė ir močiutė Dalia, ir jis, senelis.
Taip vaikas kaime perėjo visą vyriškų darbų pradžiamokslį. Ką nors sukalti, nudažyti, malkas suskaldyti – buvę kasdieniai darbai.
„Tarsi specialiai kaži ko ir nemokėm, vaikas darbštus iš prigimties. Paauglys būdamas eidavo į žemės ūkio bendrovę akmenų rinkti, žolės pjauti, dar mokyklos nebaigęs jau dirbo statybose. Ką susitaupė, buvo verslo pradžiai“, – pasakoja senelis.
S.Kalunda visą gyvenimą dirbo inžinieriumi žemės ūkio bendrovėje, jo žmona, diplomuota agronomė, ten pat dirbo virėja.
Pašnekovas pasidžiaugia, kad į mūsų kraštus iš Žemaitijos parsivežta sutuoktinė ir dabar jį lepina gardžiais valgiais, bet tuoj pat prisipažįsta, kad štai dabar gauna pylos už gyrimąsi anūku, esą reikia būti kuklesniam. Paklausęs žmonos nebedrįsta ir fotografuotis laikraščiui.
Pats padirbėjo statybininku
Jaunasis verslininkas patikina, kad tikrai vasaros kaime jį daug ko išmokė. Niekas nėjo ir pirštu prikišamai nerodė, tiesiog užteko žiūrėti, kas aplinkui vyksta, ir atkartoti – senelis niekad be darbo nesėdėjo, tad ir anūkas ėmė pavyzdį.
„Buvo ir moralų, kad ką mažas išmoksi, dideliam pravers“, – juokiasi vyras.
Juozo Miltinio gimnazijos dvyliktoku būdamas vaikinas jau uždarbiavo statybose. Po vidurinės dar kelerius metus plušėjo samdomu darbuotoju, o paskui įkūrė savą statybų bendrovę „Projektų pasaulis“. Ji sėkmingai gyvuoja jau 5 metus.
„Pamačiau, kaip viskas vyksta, užsidirbau pradžiai, dar seneliai pridėjo ir ėmiau namus statyti pats“, – pasakoja jis.
Ne vienas pradėjęs verslą, ypač statybose, neatlaiko konkurencijos, būna senbuvių išstumiami iš rinkos. Kaipgi panevėžiečiui pavyko išsilaikyti?
„Paslaptis paprasta – prasisukau per didelį darbą, labai daug dirbau ir dirbu“, – paaiškina.
P.Kalunda stato individualius gyvenamuosius namus ir juos parduoda. Nuo bendrovės įsteigimo pastatė 9 namus, visuose jau gyvena žmonės. Vieni buvo pastatyti iš anksto turint užsakovą, kitus žmonės nupirko jau gatavus.
Pasak pašnekovo, šiandieniniai užsakovai nebenori kuo pigiau pastatyto būsto, jiems svarbiausia – kokybiškos medžiagos ir kad namas būtų sandarus, AA klasės.
Miesto gyventojai nebenori ir dujinio šildymo, renkasi elektrinį šildymą „oras-vanduo“, kai būna įrengtos šildomos grindys. Tai ekonomiškesnis variantas. Pavyzdžiui, 110 kvadratinių metrų namas už visą suvartojamą elektrą moka 40 eurų per mėnesį.
Nusipirkę vieną nori ir antro
P.Kalunda sako, kad pandemija iš jo, kaip statybininko, duonos neatima. Pernai jo bendrovė vienu metu statė du namus, o kitiems metams planuoja statyti tris. Net išvažiuoti kitur nereikia, visos statybos vyksta Panevėžyje.
Dabar tebevyksta derinimai su dar vienais užsakovais. Vyresnio amžiaus pora gyvena daugiabutyje, kurį rengiamasi renovuoti. Žmonės suskaičiavo, kad į renovaciją teks investuoti 15 tūkstančių eurų. Tada ėmė svarstyti galimybę geriau dar pridėti, bet pasistatyti nediduką namelį.
„Deramės dėl 60–70 kvadratinių metrų namuko dydžio“, – sako verslininkas ir patvirtina, kad maži būstai dabar ant bangos.
Į klausimą, ar klientai pasitiki jauno verslininko atliekamų darbų kokybe, vyras atsako pavyzdžiu: „Šiuo metu neturiu nė vieno atliekamo namo, viskas nupirkta, o žmonės, apsigyvenę mano statytame name, dabar prašo netoliese esančiame sklype pastatyti tokį pat tėvams.“
