Augina dėl įdomumo, o ne dėl pelno
Pasvalio rajone, Namišių kaime, ūkininkaujantis Juozas Griauzdė linams kasmet skiria po kelis hektarus. Jis pradėjo ūkininkauti prieš dešimtmetį, kuomet tėvas jam ir jaunesniam broliui Silvestrui patikėjo nemažą ūkį.
Šešių vaikų šeimoje augęs J.Griauzdė yra vyriausias sūnus.
Jaunasis ūkininkas, šiemet atšventęs 34-ąjį gimtadienį, nebijojo eksperimentuoti. Be tradicinių, pelno duodančių kultūrų, namišiečio laukuose augo grikiai, žaliavo sojų pupelės. Tačiau pastaroji šilumą mėgstanti kultūra nenoriai augo Šiaurės Lietuvos krašte. Be to, dar ir galvą reikėjo sukti, kur realizuoti nukultą produkciją.
Tada atėjo eilė pradėti bandymus su mūsų krašte jau patikrintais linais. Anksčiau Lietuvoje daug laukų mėlynavo jų žiedais.
„Linus sėju tik dėl įdomumo. Žinojau, kad didelio pelno nebus. Pasirinkau aliejinius linus. Šie linai, skirtingai nei pluoštiniai, šakojasi. Sėmenų kūlimui tinka paprastas kombainas, bet atsitinka taip, kad sėklos jau sunoksta, o stiebai būna dar žali. Tada technika sunkiai juos įveikia. Jei būna sausringi metai, jie išdžiūsta, o jei per daug lietaus, sėklos pajuoduoja“, – pasakojo J.Griauzdė.
Ūkininkas prisipažino, kad iš pradžių pardavinėjo linų sėklas. Vėliau įsigijo aparatą gaminti šaltai spaustam sėmenų aliejui. Tačiau ir jo nepardavinėja.
„Šaltai spausto aliejaus ilgai nepalaikysi. Jis po 2–3 savaičių apkarsta. Beveik kas mėnesį išspaudžiame po 20 litrų. Dalį pasiliekame savo reikmėms, kitą išdaliname draugams, pažįstamiems. Kadangi šaltai spaustas aliejus oksiduojasi, kepimui jis netinka. Juo gardiname salotas, košes. Galėtume važinėti į turgus, muges, tačiau tam neturime laiko“, – tvirtino pašnekovas.
Mėlynuoja vos savaitę
Derlingose Pasvalio krašto žemėse J.Griauzdė – vienintelis ūkininkas, auginantis linus bei spaudžiantis sėmenų aliejų.
Lietuvos žemės ūkio universitete agronomijos ir žemės ūkio technologijos specialybę įgijęs jaunas vyras ne tik ūkininkauja. Pagrindinis jo darbas yra Pasvalio bioetanolio ir biodujų gamykloje „Kurana“, pareigos – pamainos viršininkas. Jo 29 metų žmona Julija mokykloje dirba socialine pedagoge ir logopede.
Sutuoktiniai pasakojo, kad žydinčių linų mėlynumu grožėtis galima labai trumpą laiką. Saulėtą vasarą jie žydi vos keletą dienų, ilgiausiai – savaitę. Be to, linai žydi tik iki pietų, o po pusiaudienio žiedlapiai susiskleidžia.
„Ir patys laukiame linų žydėjimo. Tačiau būna ir taip, kad penktadienį važiuojant iš darbo jie dar nežydi, o pirmadienį – jau krenta žiedlapiai. Keista, kad liaudies dainose apdainuotas tradicinis lietuvių augalas net kaimo gyventojams jau tampa egzotika“, – stebėjosi J.Griauzdienė.
Žmonai antrindamas vyras juokėsi, kad per linų žydėjimą sulaukia skambučių iš įvairių Lietuvos kampelių – visi prašo leisti surengti fotosesijas ar prisiskinti linų puokščių. J.Griauzdei nė kiek nepikta, kad atvykėliai išmindžioja linų palaukes.
Ūkininkas tikino, kad linai nėra reikli kultūra, tačiau juos labai sunku nukulti. Nors linai ir aliejiniai, tačiau stiebas turi pluoštiniams linams būdingo pluošto, kurį kombaino dalgiai sunkiai įveikia. Prieš ketverius metus, kuomet laikėsi lietingi metai, linai taip ir liko nekulti pūti laukuose.
„Derlingose žemėse linus auginti net neapsimoka. Iš hektaro linų prikuliu apie pusantros tonos linų sėmenų, o juk iš tokio paties ploto kviečių pribyra apie 8 tonas. Bet man įdomu išbandyti auginti įvairias kultūras. Dar galvoje kirba mintis auginti kanapes“, – atviravo jaunas ūkininkas.
Lėktuvui dar neužsidirbo
Broliai tvarko apie 150 hektarų žemės. Didžiąją dalį laukų jie apsėja kviečiais, rapsais, pupomis. Nuo vaikystės tėvo ūkyje dirbti įpratę vyrai ir savo valdas prižiūri patys, nuolat samdo tik vieną pagalbininką.
J.Griauzdė prisipažino, kad kartais jis nesupranta tų ūkininkų, kurie nuolat dejuoja – tai jiems prastas derlius, tai sausra, tai lietus ar šalnos sunaikina pasėlius.
„Protingai ūkininkaujant tikrai galima užsidirbti nemažai pinigų ir puikiai gyventi. Bėda ta, kad dauguma ūkininkų pinigus nori maišais tempti. O mus tėvukas mokė, kad pinigai uždirbami pamažu. Ir aš svajoju apie lėktuvą, bet jam dar neužsidirbau“, – šypsojosi namišietis.
Tačiau dar neaišku, ar vyras dėl lėktuvo juokavo. Nuo mažų dienų jis žavisi oreivyste. Mat jo dėdė – šalyje žinomas lakūnas Gediminas Griauzdė, o pusbrolis Laurynas Kupiškio rajone įkūrė aerodromą. Tad ir Juozas negali atsispirti – priklauso kupiškėnų pilotų klubui ir turi ultralengvųjų orlaivių pilotų licenciją. Taigi skraido ne tik sapnuose.
