Dabar užsakymų turime tiek, kad kartais nepriimame, nespėjame pagaminti to kiekio, kurio iš mūsų prašoma“, – pasakoja UAB „Birvėtos tvenkinių“ direktorė Edita Brukštuvienė. Jos įmonė pastatė modernų, šiuolaikišką žuvies perdirbimo cechą, kuris sėkmingai veikia jau du mėnesiai ir tarp penkių panašių perdirbimo cechų Lietuvoje yra didžiausias.
Konkurentai dirba Vasaknose (Zarasų r.), Kintuose (Šilutės r.), Išlauže (Prienų r.) ir pradeda dirbti Raseiniuose. Vietiniai gyventojai šį cechą vadina tiesiog fabrikėliu.
Pradžia 2015 m.
Mintis, kad reikia eiti žuvų perdirbimo linkme, kilo 2015 m., kai prasidėjo kalbos, kad prekyba gyvomis žuvimis – jau vakardiena, perdirbimo keliu suka Europa, todėl reikia galvoti, ką daryti, kad neliktum prie suskilusios geldos. Jau tuomet „Birvėtos tvenkiniuose“ buvo pradėtas rengti tokio fabrikėlio projektas, bet jis pasirodė per brangus.
Naujas stiprus akstinas įgyvendinti pirmaprades mintis ir idėjas netikėtai staigiai prasiveržė 2018-aisiais, kai pakilo „tuščių narvų“ banga. Taip žargonu vadinama gyvūnų gynėjų rengiamos akcijos ginti vištų, žuvų ir kailinių žvėrelių teises.
„Tuomet vieną dieną ir sakau sūnui – darome ir kuo greičiau kažką, nes su gyva žuvimi neišsilaikysime. Suvokėme – jų era baigiasi“, – prisimena direktorė. Tuo laiku Žemės ūkio ministerija paskelbė ir šaukimą perdirbimo produkcijai finansuoti.
Birvėtiškiai pasimokė iš pirmojo nesėkmingo projekto klaidų ir kibo į darbus. Rinkosi patį optimaliausią projektinį variantą. Nors E.Brukštuvienė sako, kad jei dabar projektuotų, kai ką keistų, nes ankštokos pakavimo, žuvų sūdymo patalpos.
Statyti padėjo… karantinas
Fabrikėlio statybos prasidėjo lygiai prieš metus. Darbų spartą skatino šilta pernykštė žiema ir ypač… pavasario karantinas. Darbininkai jo metu dirbo kaip pašėlę, nes jų logika buvo tokia: virusas užpuls direktorę E.Brukštuvienę – pinigų negausime, užklups mus – nieko neužsidirbsime. Tad darbai vyko neįtikėtinai greitai.
Krūviai ir rūpesčiai buvo didžiuliai, kurie su kiekvienu etapu vis stiprėjo iki stresinio lygio. „Kai projektavome, sakiau, Jėzau, kaip sunku. Man sakė: palauk, prasidės statybos, va tada tai bus sunku. Statybos man virto košmaru, bet vėl kolegos sakė: palauk, košmaras bus, kai reikės gamybą paleisti. Taip ir atsitiko. Dabar kai galvoju apie tuos išvargtus etapus – jau juokas ima.
Tačiau jei reikėtų vėl statyti ką nors panašaus, vargu, ar sutikčiau, nes liko didžiulis nuovargis. Praeis kiek laiko, gal viskas atslūgs. Nors gamybinio streso ir dabar kasdien užtenka, sprendžiant produkcijos realizavimo problemas. Juokais statybas lyginu su vedybom: gali nudegti jaunumu ir durnumu“, – šypsosi įmonės direktorė.
Įmonėje
Atvykus į žuvies perdirbimo cechą, mus pasitiko ir visą gamybos grandinę parodė technologas Gediminas Šileikis. Jis į darbą kasdien važinėja iš Dūkšto. Baigęs maisto technologijos ir veterinarijos specialybes, tad šis darbas pagal jo išsilavinimą.
Prieš įeinant į cechą reikia apsirengti chalatą, užsidėti kepurę, batus apauti polietileno maišeliais ir praeiti pro gudrų agregatą, kurio besisukantys šepečiai nušveičia apavą, o prieš tai reikia dezinfekuoti abi rankas, kitaip tas metalinis sargas nepraleis.
Įmonėje yra keli cechai. Gyvos žuvys pirmiausia patenka į taip vadinamą nešvarų cechą, kur specialioje vonioje apsvaiginamos elektra. Po to jos patenka ant pjaustymo stalo, kur darbuojasi keturi darbininkai. Čia nuskutami žvynai, išimami viduriai, nupjaunamos galvos ir uodegos, plaunamos. Daroma viskas vikriai ir greitai.
Švariame ceche žuvys dalinamos pjausniais, su maistinėmis dujomis pakuojamos į indelius. Kas skirta rūkymui, keliauja į šalia esančią modernią kompiuterizuotą rūkyklą (rūkoma juodalksnio pjuvenomis). Daromos nukaulintos išklotinės, kokias matote parduotuvėse. Prisiklausęs kalbų, kad kaulai esą ištirpinami cheminėmis medžiagomis, specialiai stebėjau, kaip tai daroma šiame ceche.
Jokios chemijos nėra. Vidurinis kaulas išimamas rankiniu būdu, o specialus agregatas tiesiog iššukuoja visas ašakas. Toliau žuvys keliauja į sūdymo, rūkymo, fasavimo, šaldymo, sandėliavimo patalpas. Sūdymui naudojami vien natūralūs prieskoniai: druska, pipirai, lauro lapai, česnakai, todėl įėjus į tą patalpą, galva svaigsta nuo prieskonių kvapų.
Pasak technologo G.Šileikio, iki 50 proc. žuvies svorio gamybos proceso metu patenka į atliekas. Jos vežamos į specializuotą Rokiškio įmonę perdirbimui. Gamybos cechas turi savo vandens gręžinį, valymo įrangą, tad naudoja tik visiškai išvalytą vandenį. Žuvų perdirbimo įranga iš visos Europos: lietuviška, vokiška, itališka, čekiška, ispaniška.
„Ir vėl sakau, kad dabar, pirkdama įrangą, daryčiau kai ką kitaip. Pasirodė, kad produkcijos pakavimo į indelius aparatas per lėtas, trūksta našumo, tad dabar jau už savas lėšas pirksime dar vieną, brangesnį ir našesnį.
Rinkos kaprizai
Šiais laikais pagaminti produktą – tik pusė darbo, jį reikia dar realizuoti, o rinka greičiau pamotė, nei motina. Rinkos dėsniai painūs, reikia atspėti jos kaprizus, prisitaikyti, suspėti, atspėti kelis ėjimus į priekį. Šis fabrikėlis pajėgus per dieną pagaminti nuo 2 iki 4 tonų gatavos produkcijos. Daugiau gaminti neleidžia turimi pajėgumai.
Žuvų gaminiai tiekiami „Maximos“ ir „Lidl“ prekybos tinklams. Ten taisyklės griežtos. Tarkim, šiandien užsakė rytdienai 900 kg produkto ir niekam neįdomu, ar galėsi užsakymą įvykdyti. Nepatieksi užsakyto kiekio – lauks baudos. Todėl reikia suktis.
Produkciją reikia pristatyti į centrinius minėtų prekybos tinklų sandėlius: rūkytas žuvis – į Vilnių, visus kitus produktus – į Kauną. Tad rinkos sąlyga aiški: įmonė gali laikytis tik su gera produktų kaina ir nepriekaištinga kokybe. Kainai teigiamas veiksnys, kad žaliava (žuvys) yra savos, pačių auginamos.
E.Brukštuvienė sako, kad lengvai sutaria su vietiniais prekybininkais – prekybos centru „Danalta“. Su ja jokios trinties nėra, tad čia visada nusipirksite visko, ką gamina birvėtiškiai. Spalio mėnesį „Birvėtos tvenkiniai“ pagamino 30 tonų gatavos produkcijos ir turgavietėse pardavė dar 5 tonas gyvų karpių.
Žmonės
Dabar įmonėje iš viso dirba jau 47 darbuotojai. „Kai pradėjom gamybą, maniau cechui užteks dešimties darbuotojų, bet didėjant realizavimo kiekiams, reikia jau dvidešimties, kitaip nespėjam užsakymų vykdyti. Visi darbuotojai, išskyrus technologą, vietiniai: iš Dysnos, Navikų, Galalaukių, Didžiasalio. Kol kas nieko už jokius griekus atleisti nereikėjo. Laikausi principo, kad žmogus pats norėtų dirbti, prievarta nepriversi.
Pasak statistikos, rajone daug bedarbių, bet kai reikia sukomplektuoti kolektyvą, tinkamų, galinčių dirbti, surasti ne taip jau ir paprasta. Yra dar viena tiesa. Moterys ir po ilgesnės bedarbystės dirbti gali, o vyrai, jei dar turi ir įvairių priklausomybių – žuvęs reikalas.
Aš ir su geriančiais bandau surasti bendrą kalbą. Tikinu, kad štai jis turi darbą, mokamais mokesčiais užsidirba sau pensijas, jis išlaiko valstybę, o ne atvirkščiai, ramus yra ligos atveju. Ir žmonės tai supranta, stebiu, kaip mąstymas pozityvėja“, – pasakoja E.Brukštuvienė.
Banko kilpa
Tokio objekto be paskolų nepadarysi. Įmonė turėjo sutaupiusi ir savo lėšų, bet ne tiek, kiek reikėtų. Todėl teko imti paskolas banke. Su juo teks bendrauti penkerius metus. Jau vien dėl to privalu stengtis, nes, pasak direktorės, jei tik bankas pajaus, kad įmonėje kažkas stringa, esi silpnas, gali pareikalauti iš karto atiduoti visą paskolą.
Direktorė
Kai E.Brukštuvienė su vyru 1989 m. atvyko dirbti į Dysną, tuomet įmonės direktoriumi buvo jos vyras. Bet neužilgo abipusiu sutarimu jie pasikeitė vietomis. Klausiu, ar naujajame fabrikėlyje yra vietos ir vyrui Kęstučiui? Ir ar moteris vadovė – privalumas?
„Pirmiausia yra gerai, kad šiame versle dirba šeima, viena aš nepavežčiau. Esam pasiskirstę pareigas. Aš su sūnumi kuruojame cecho veiklą, vyras organizuoja tvenkinių priežiūrą, žuvų veisimą, auginimą, gaudymą. Jis kartais išdidžiai pareiškia: aš tenai neinu (į cechą). Ar moteris vadovė privalumas? Nežinau.
Mano atveju viską sudėliojo likimas. Niekada nemaniau, kad būsiu verslininkė, nes buvau moksliukė, kaip nemaniau ir nenorėjau vykti į šį kraštą (esu žemaitė), bet likimo valia esu čia ir darau tai, ką darau. Dabar man šis kraštas pats mieliausias, mano vaikų gimtinė. Atrodo, kad visą laiką čia ir gyvenau.
Atvykusi kadaise nepabėgau, nes augo vaikai, reikėjo šeimą išlaikyt ir išsilaikyt, tad kantriai dirbome. Turiu gerą atsakomybės jausmą, visada sau kalu į galvą, kad aš negaliu pavargti, negaliu atsitraukti, negaliu pralaimėti, o mano gyvenimo credo – krikščioniškas: tuščias yra tikėjimas be gerų darbų…“
