Pakuoja dovanėles
„Siunčiu medų užsakovams ir jau ruošiu kalėdines dovanėles. Pats laikas tai padaryti“, – 35 metų panevėžietis bitininkas Vaidas Arbutavičius šiuo metu dėmesį yra sutelkęs į tuos darbus, kurie reikalingi ruošiantis šventėms bei būsimam bitininkystės sezonui.
Nors jau ruduo ir bitės nebeskraido, jo laukia daug rūpesčių – reikia lydyti vašką, kalti rėmelius aviliams, avilius restauruoti. Šie ir kiti darbai sukrinta į vėlyvojo rudens ir žiemos mėnesius.
Didžiąją dalį šiųmečio medaus V.Arbutavičius pardavė dar rugsėjį. Bet šiek tiek pasiliko tam, kad turėtų jo draugams, kaimynams, o kartu – ir šventinei prekybai.
„Bitininkas turi būti matomas kiaurus metus. Neužtenka išpilstyti medų į stiklainius ir tikėtis, kad jis bus išpirktas. Reikia to, kas patrauktų pirkėjų dėmesį“, – paaiškino jis. Tad vieni bičiuliai ant stiklainių kabina vaškinius žaislus, kiti – riša kaspinus, treti klijuoja kuo patrauklesnes etiketes.
O Vaidas? Jis dirba šiek tiek kitaip – pakuoja nedidelius medaus stiklainius į dovanų dėžes. Mat į muges ar į turgavietes jis nevaikšto – prekiauja medumi elektroninėje parduotuvėje bei tiekia jį prekybininkams pagal iš anksto sudarytas sutartis.
„Nors šiemet dėl COVID-19 lauke Kalėdų mugės nevyks, tai nereiškia, kad žmonės liks be dovanų. Įmonės jau užsako jas savo darbuotojams. Taigi priartėjo laikas joms supakuoti“, – kalbėjo bitininkas.
Traukė nuo paauglystės
„Mažiukas buvau, kai Rokiškio rajone, Šetekšnoje gyvenusi močiutė, eidama pas bitininkus medaus, kartu pasiimdavo ir mane.
Būdavo, ji plepa su jais, o aš, atsitūpęs prie avilio, bites sprigtuoju. Nebuvo taip, kad sugeltų – man labai rūpėjo bitės ir kaip jos gyvena. O ir medų mėgstu – esu „saldžiarūris“, – nusijuokė V.Arbutavičius. Ir nupasakojo savo kelią link bitininkystės.
O jis buvo gana trumpas – vaikystėje jis kaulindavo visų bitininkų, kurie tik pasitaikydavo, kad kartu jį paimtų į bitynus. O dvylikos metų jis jau talkindavo bitininkams dideliuose bitynuose.
„Septintoje klasėje ėmiau ieškoti bitininkų, pas kuriuos galėčiau padirbėti vasarą. Į mano prašymus niekas rimtai nežiūrėjo. Juo labiau kad tai buvo 2000-ieji, Panevėžyje tuo metu buvo neramūs laikai.
Žmonės manė, kad paauglys – tai jau ir chuliganas, jau ką nors pavogs. Tad iš septynių bitininkų, pas kuriuos veržiausi, tik vienas – Jonas Starkevičius sutiko pasikalbėti. Nuvažiavome į jo bityną, o ten ir prasidėjo mano vasarinis bitininkavimas“, – pasakojo V.Arbutavčius.
Vėliau jis darbavosi su kitu garsiu bitininku – Kęstučiu Misevičiumis. „Mane jis persiviliojo, – šyptelėjo Vaidas. – Bet priežastis buvo rimta: Kęstutis prižiūrėjo pustrečio šimto avilių ir turėjo labai daug patirties, o aš norėjau kuo daugiau visko išmokti.“
Netrukus Vaidas ir pats ėmė kurti savo bityną, kuris išaugo tiek, kad medui tvarkyti būtinas patalpas išsinuomoti Panevėžyje, o vėliau – Gustonyse. Tačiau tai, ką jis dirbo, nebuvo vainikuota kokiu nors bitininkystės specialybės diplomu. V.Arbutavičius – diplomuotas baidarių ir kanojų irklavimo treneris
Bitininkystė ar sportas?
Dar neseniai Vaidas dirbo Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje, tačiau susikaupė ne viena priežastis, privertusi jį pasirinkti vieną iš dviejų ypač mėgiamų darbų – arba trenerio, arba bitininko. Jis pasirinko pastarąjį.
Tai padaryti nebuvo lengva, nes visas Vaido gyvenimas nuo paauglystės sukosi tarp bitininkystės ir sporto.
„Būdavo, žvejoju Nevėžyje, o baidarės vis plaukia ir plaukia pro šalį. Taigi po septintos klasės per vasaros atostogas susiradau Panevėžyje irklavimo bazę ir pasiprašiau priimamas. „Ateik su sportine apranga“, – tepratarė tada treneris.
Taip ir užsikabinau. Laiko pakako viskam – ir bitėms, ir kanojoms“, – pasakojo V.Arbutavičius.
Sportas šį vaikiną atvedė į Lietuvos kūno kultūros akademiją, kur jis įgijo baidarių ir kanojų irklavimo ir dvikovos sporto šakų trenerio specialybę. O po poros metų rankose jau turėjo ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto visuomenės sveikatos, mitybos ir maisto saugos magistro diplomą.
„Nesuskubau padirbėti pagal antrąją specialybę, bet universitetas juk duoda ir išminties, ir žinių. Taigi nesigailiu, kad mokiausi, kaip ir to, kad turėjau galimybę dirbti irklavimo treneriu.
Treniruoti vaikus man labai patiko, tačiau visko nebeaprėpiau. Įsidarbinau gimnazijoje, kai su žmona susilaukėme sūnaus, o po ketverių metų, kai susilaukėme dukters, išėjau.
Būdavo labai sunku vasarą, kai irklavimo sezonas sutapdavo su didžiaisiais bityno darbais. Pervargdavau: ryte treniruotės, nuo pietų iki išnaktų – bityne, o dar vaikai maži. Privalėjau apsispręsti“, – sakė Vaidas.
Šiemet bitininkai atkuto
V.Arbutavičius – bitininkas, kuris prašantiems pagalbos parduoti medų niekad neatsuka nugaros.
„Juk esu Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas, ir pagelbėti bičiuliams yra mano pareiga“, – patikino Vaidas.
Pasak Vaido, nėra taip buvę, kad jo bityne liktų neparduoto pernykščio medaus. Viena, jis – komunikabilus, tad nesunkiai bendrą kalbą randu su pirkėjais. Antra, jis jau turi 20 metų bitininkavimo patirties, ir tai padėjo sukurti savo medaus rinką.
Šiuo metu Vaido bityne yra apie apie 200 bičių šeimų, – tiek, kiek vienam nebeįmanoma sužiūrėti. Todėl per medunešį jis nuolat įdarbina ir pagalbininką.
Greta Panevėžio esančiuose Gustonyse bitininkas neseniai nusipirko buvusias kolūkio kontoros patalpas, ir jas pritaikė bitininkystei.
Pasak V.Arbutavičiaus, šiųmetė medaus rinka yra palanki bitininkams. Tačiau trejus metus prekyba medumi buvo ypač nepalanki bitininkams. Dėl medaus pertekliaus rinkoje didmeninė kaina buvo kritusi nuo 3,5 euro už kilogramą iki 1,7 euro.
„Labai daug pigaus medaus buvo gabenama iš Kinijos, vėliau – ir iš Ukrainos, kai tik jai buvo atidaryta laisva ES rinka.
Prekybininkams tai – verslas, bet retas žmogus nusimano, kokį medų parduotuvėje perka, nes paiso tik jo kainos. O kai kilogramas lietuviško medaus sumaišomas su dešimčia tonų iš trečiųjų šalių importuoto medaus, ženklinimo etiketėje atsiranda kilmės įrašas „Iš ES ir ne ES šalių“.
Bitininkų sąjungoje esame diskutavę, kaip apsaugoti savo rinką, tačiau tokį verslo kalną pajudinti nėra lengva.
Atvežtinis medus nėra blogas, bet dalies jo kokybė yra abejotina, o kaina – maža, todėl mus sunku konkuruoti su importu, ypač, kai nesąžiningi verslininkai dirba tai, ką yra sumanę – veža, maišo, perpakuoja.
Tuo tarpu lietuviškas medus yra labai aukštos kokybės. Tyrimais įrodyta, kad kuo šalis yra labiau į šiaurę, tuo medau kokybė yra aukštesnė. Tai priklauso nuo augalų vegetacijos laiko, kuris pas mus yra trumpas, tačiau intensyvus.
Be to, Lietuvoje nedaug tėra monokultūrų, tik rapsai ir grikiai, o iš jų sunešto medaus mineralinė vertė yra didelė.
Mišrus medus yra sunešamas iš įvairių augalų ir tuo taip pat yra vertingas. Tokio medaus skonio kasmet neįmanoma atkartoti – kiek augalų pavadinimų, tiek yra ir medaus rūšių“, – paaiškino V.Arbutavičius.
