Anot Dariaus, šiandieninė floristika yra kur kas daugiau nei gebėjimas rišti puokštes. Būtent tai jis bando įrodyti savo mokiniams.
Tiesa, dar visai neseniai Darių buvo galima išvysti ir visai kitame vaidmenyje – gimtojoje Plungėje vaikinas dirbo padavėju miesto centre veikusioje kavinėje „Kaukė“. Kas paskatino iš esmės pakeisti gyvenimą – palikti savo miestą ir stačia galva nerti į naują veiklą, – D.Vaškys pasakoja „Žemaičio“ skaitytojams.
– Plungiškiai tave prisimena kaip vaikiną, maloniai aptarnaujantį kavinės klientus. Kaip tavo gyvenime atsirado šis darbas?
– Tai nebuvo darbas dėl pragyvenimo. Aš norėjau dirbti kavinėje, bendrauti su žmonėmis. Ne veltui Plungės technologijų ir verslo mokykloje mokiausi padavėjo-barmeno bei konditerio specialybių.
Pirmąkart šią profesiją „pasimatavau“ įsidarbinęs kaimo turizmo sodyboje. Tik vėliau įsiliejau į „Kaukės“ kolektyvą. Mane, tuomet dar mokinį, kavinės šeimininkei rekomendavo mano mokytoja. Dirbti sekėsi, tad „Kaukėje“ užsibuvau.
Įdomiausia, kad vėliau su bendraminčiais buvome įkūrę ir savo restoranėlį, bet plungiškiams vis dėlto labiausiai įsiminiau kaip barmenas iš „Kaukės“. Gaila, kad jos jau nebėra, kavinė turėjo ilgą istoriją ir puikų kolektyvą.
– Turėjai patinkantį darbą, draugišką kolektyvą, draugų. Rodos, ko daugiau jaunam žmogui reikia. Kas nutiko, kad nusprendei ramų gyvenimą Plungėje iškeisti į daug aktyvesnį uostamiestyje?
– Klaipėdoje dirbu ir gyvenu jau ketvirti metai. Gal negražiai nuskambės, bet visiškai nesigailiu Plungę iškeitęs į uostamiestį. Neįsivaizduoju, ką grįžus reikėtų veikti ar dirbti. Daugybė mano draugų paliko Plungę.
Be abejonės, miestas – gražus, besitvarkantis, su puikiu kultūriniu gyvenimu. Tačiau dirbti, deja, čia nebėra ką. Fabrike savęs nematau, padavėjo duonos jau atsikandau, o bedarbio Užimtumo tarnyboje savęs išvis neįsivaizduoju.
Iššūkių ir naujų veiklų noras paskatino mane daug lengviau priimti darbo pasiūlymą Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre, dėl kurio ir palikau gimtąjį miestą.
– O dažnai grįžti į Plungę? Vis dėlto čia liko tavo artimieji.
– Grįžtu tikrai retai – tik per šventes ir artimųjų gimtadienius. Gėda, bet dar nespėjau pamatyti atsinaujinusių Laisvės alėjos ir Babrungo slėnio. Nors kitame mieste aš – palyginus neilgai, grįžęs į Plungę jau jaučiuosi kaip svečias. Tik tėvų namuose – savas. O nuo miesto jau atitolęs.
Nors man patinka, kad Plungėje visada sutinku pažįstamų, o parduotuvėse dar randu bendrą kalbą su pardavėjais. Todėl aš, vis dar esant reikalui, kreipiuosi į tas pačias floristes, kirpėją, kanceliarinių prekių parduotuvėlę, net marškinėlius perku toje pačioje parduotuvėje. Čia – šilti, malonūs, savi žmonės.
– Papasakok, kuo kitoks gyvenimas uostamiestyje – didesnės galimybės ar ir kitų pliusų įžvelgi?
– Savęs toli gražu nevadinu klaipėdiečiu, nors puikiai pripratau ir pritapau. Nesieju savo ateities su Klaipėda ir žinau, kad ji – tik laikina stotelė. Tai nėra stebuklingų galimybių miestas. Čia lygiai taip pat reikia dirbti ir dirbti daug, kad galėtum išlaikyti butą, turiningai leisti laisvalaikį, susitaupyti pinigų didesniam pirkiniui ar atostogoms.
Kitoks šis miestas tik tuo, kad turi amžinai šaltą jūrą, bjaurų vėją ir nemandagius autobusų vairuotojus. Tačiau turiu mylimą darbą ir kol kas čia esu laimingas, nors vis dažniau pagalvoju apie kėlimąsi į Vilnių.
– Padavėjo-barmeno specialybė mažai ką turi bendro su menu. Kada pajutai potraukį kūrybai ir užčiuopei savyje pulsuojančią floristo gyslelę?
– Meniškas ir kūrybingas aš buvau nuo mažumės. Visada mokykloje buvau tas „kitoks“ ir man tai patiko. Neslėpiau to, nebandžiau būti pilka mase.
O potraukį floristikai jaučiau jau labai seniai, tik mokykloje tai neatrodė įprasta vaikinui. Floristikos mokslus nusprendžiau pradėti tada, kai, organizuojant privačias šventes, prireikė jas ir dekoruoti. Taip atsirado ir floristo diplomas. Nesu tik floristas, esu ir mokytojas. Nors kažkada buvau sau prisiekęs, kad niekada nedirbsiu mokytoju. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
– Ar sunku prasiskinti kelią šioje srityje?
– Floristo darbas yra sunkus. Ilgos darbo valandos ir mažas atlyginimas tikrai nežavi. O dėl didžiulės konkurencijos ir nelogiškų mokesčių pradėti savo verslą yra beprotiškai sunku. Daugelis neįvertina savo galimybių. Džiaugiuosi, kad esu floristikos mokytojas, taip galiu derinti ir mėgstamą darbą, ir mokytojavimą.
– Kaip apibūdintum floristo darbą? Juk seniau šios profesijos žmonių apskritai menkai būdavo. Gėlių parduotuvių darbuotojams užtekdavo mokėti sukomponuoti puokštes. Šiandien, matant kad ir tavo darbus, akivaizdu, kad ši profesija – kur kas platesnė.
– Šiandieninė floristika yra daigiau nei gebėjimas rišti puokštes. Nors ji kupina įvairių taisyklių – reikia išmanyti komponavimo būdus, stilius, spalvotyrą ir panašiai, – floristai vis tiek yra menininkai. Juk jie dar ir dekoruoja šventes, konsultuoja jaunuosius, kuria įvairių įstaigų įvaizdžius ir daro dar daugybę skirtingų darbų.
Daugelis šios srities specialistų dėl floristikos kultūros Lietuvoje nebuvimo dabar tampa dar ir mokytojais – dalijasi savo žiniomis su tais, kurie nori išmokti šio meno. Floristas man pirmiausia yra kūrėjas, todėl labai liūdna, kai atsidarę savo salonus floristai tampa visiškai komerciniais. Kad įtiktų tipiniam Lietuvos klientui, bet kurį augalą nupurškia nenatūralia spalva ar supakuoja puokštę į milžinišką kiekį popieriaus.
Kažkas tai pavadins menu, o aš to nelaikau nei floristika, nei menu. Galbūt tai neleidžia man kažkur pritapti, bet, matyt, toje masėje aš ir nenoriu būti, tad renkuosi kūrybiškos srities mokytojo darbą.
Žinoma, turime laviruoti tarp tikrosios floristikos ir to, ko vis dar nori lietuvis, bet manau, kad būtent mes ir esame tie specialistai, kurie formuoja floristikos kultūrą, skonį, madas.
– Koks buvo įsimintiniausias renginys ar šventė, prie kurių dekoravimo teko prisiliesti?
– Man kiekvienas renginys, prie kurio prisiliečiu, yra įsimintinas. Bet labiausiai įsiminė pačios pirmosios mano dekoruotos vestuvės. Su jaunaisiais jas virtualiai planavome beveik metus, o gyvai juos pamačiau tik keletą dienų prieš šventę, nes jie gyvena Airijoje, tik tuokėsi Lietuvoje.
Bet tai nesutrukdė sukurti nuostabios šventės. Buvo labai gražu, jauku, jaunieji buvo labai patenkinti. Susidraugavome ir iki šiol karts nuo karto susirašome, pabendraujame.
– Ar reiklus šiandienos užsakovas?
– Dabar klientai turi puikias galimybes internete pamatyti garsių žmonių vestuves, populiarių žmonių gautas puokštes, žinomų dekoratorių organizuotus mokymus ir panašiai. Jų norai būna didžiuliai, prasilenkiantys su finansinėmis galimybėmis. Tokiu atveju tenka į viską pažiūrėti kūrybiškai ir pasiūlyti tai, ką geriausia galiu padaryti. Manau, kad su tuo susiduria daugelis floristų ir dekoratorių.
– Tenka pastebėti, kad labai populiarėja dekoravimo ir floristikos mokymai, kuriuos rengi ir tu. Papasakok apie juos.
– Vedu keletą skirtingų floristikos mokymų. Tiek privačių, tiek ir dirbdamas profesinio mokymo centre Klaipėdoje. Yra kursai ir „žaliems“, ir jau pažengusiems floristams ar dekoratoriams. Mano mėgstamiausi – vakariniai floristikos mokymai, nes juose dalyvauja įvairiausiose srityse dirbantys žmonės, tad ateina pailsėti, išmokti kažko naujo, o gal net su intencija pakeisti turimą darbą.
Turiu tokių pavyzdžių, kai mokinė, turėjusi puikų darbą ir gyvenimą didmiestyje, viską išmainė į floristikos verslą mažame gimtame miestelyje. Ir jai puikiai sekasi!
Labai džiaugiuosi, kad mano mokymus renkasi tik motyvuoti, žinių ištroškę mokiniai. Dirbti su tokiais – tikras malonumas. Kartais juokauju, kad darbe pailsiu. Nors kartais tenka dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, nuolat stovint ant kojų, kalbant.
Dirbu ir su ypatingu jaunimu. Dėl tam tikrų jų negalių ar sutrikimų šis darbas yra kitoks, kiek lėtesnis ir reikalaujantis ypatingo dėmesio. Tai nėra lengva, tačiau vieni mokymai papildo kitus. Neseniai pradėjau mokyti privačiai. Netrukus ir plungiškius kviesiu mokytis floristikos.
– Ar tavo rengiamuose mokymuose galima sutikti vyriškos lyties atstovų, ar vis dėlto tai labiau moteriškas užsiėmimas?
– Dažniau dirbu su moterimis, bet yra ir vyrų, norinčių išmokti floristikos. Pasaulyje yra daugybė floristų vyrų, tai tikrai nėra naujiena ar kažkoks unikalus reiškinys. Net Lietuvoje šioje srityje populiaresni yra vyrai nei moterys. Tiesa, į mokymus atėję vyrai nustemba, kad šis darbas nėra toks paprastas, dažnai reikia ir vyriškos jėgos.
– Dabar daug kalbama apie tai, kaip stipriai kai kurias sritis paveikė koronaviruso pandemija. Ar tavo veiklos ši virusas neparalyžiuoja?
– Pandemija paveikė visus. Floristams ji smogė itin skaudžiai. Socialiniuose tinkluose visi matėme vaizdo įrašus, kaip gėlių ūkiai ką tik nuimtą derlių vertė į šiukšlių krūvas. Ir tai vyko visame pasaulyje.
Tačiau džiaugiuosi, kad taip baisiai skambėję grasinimai bankrutuoti visgi nutilo ir laimėjęs kūrybiškumas leido šios srities verslininkams kitaip pažiūrėti į savo darbą. Tam, kad išliktų, beveik visų salonų savininkai gėles ėmė pristatinėti į namus.
Mane asmeniškai visa tai mažai palietė. Tik teko persiorientuoti į nuotolinį mokymą. Tai nebuvo lengva, tačiau geriau nei netekti darbo. Dabar mintis, kad teks mokyti nuotoliniu būdu, gąsdina mažiau, nors nuoširdžiai netikiu tokio mokymo kokybe.
– Užsiminei apie norą persikelti į sostinę. Tad kokie artimiausia tavo planai ar svajonės?
– Mano svajonės dažnai būna tiesiog pakeičiamos planais. Tad šiuo metu svajonę gyventi Vilniuje vis pakeičia realios mintys ir pasverti planai ten keltis gyventi ir dirbti. Taip pat noriu labiau populiarinti ir aktyvinti savo privačius mokymus.
Kol kas dėl siautėjančios kovido pasiutpolkės tai teks pristabdyti. Tačiau viskam pasibaigus tikiuosi pradėti nuo Plungės. Kviesiu plungiškius turiningai praleisti laisvalaikį su gėlėmis rankose. Kažkada tai irgi buvo kukli svajonė, o dabar tai jau realūs planai.
