M.Dubnikovas yra šiemet jau ketvirtus metus vykstančio naujienų portalo lrytas.lt projekto „Verslo geno“ komisijos pirmininkas.
Projekte dalyvauja net pusšimtis šalies smulkaus ir vidutinio verslo atstovų, savo veiklą jau plėtojančių nuo vienerių iki dešimties metų.
Su visomis šiomis istorijomis galite susipažinti ir savo balsą už jas atiduoti čia.
– Pone Dubnikovai, kuo jums, kaip projekto pirmininkui, reikšmingas šis projektas ir kuo svarbus smulkiojo ir vidutinio verslo atstovams?
– „Verslo genas“ – nuostabus projektas, nes orientuotas į jaunąjį ir smulkųjį verslą. Aktualus tuo, kad Lietuvoje yra daug stereotipų apie verslą. Įsivaizduojama, kad verslas yra tarsi didelis žmogus, sėdintis už ąžuolinio stalo 75 aukšte ir neturintis jokio ryšio su Žeme.
Iš tiesų, verslas nėra toks. Verslas prasideda nuo mažųjų grandžių – nuo jaunų, stiprių, iniciatyvių žmonių, kurie sugeba imti savo gyvenimą į rankas ir bandyti pakeisti Lietuvą, šalį bei savo gyvenimą. Smulkus ir vidutinis verslas yra tarsi viso verslo variklis.
Man, kaip šio projekto pirmininkui, didelė garbė būti šiame projekte, nes čia prasideda verslas. Matėme daug gražių istorijų, kurios stebina savo įvairumu.
Dažnai galvojama, kad verslas yra tik pirkti ir parduoti, tačiau tai yra kur kas plačiau. Verslas sprendžia žmonių problemas. Iš projekto dalyvių matome, kad jie sugebėjo pasiūlyti tai, ko dauguma net sapne nebūtų susapnavę. Jie sugeba išspausti verslą praktiškai iš bet kurios problemos, kurią turi žmonės. Jungtinės Amerikos Valstijose suvokiama, kad, norint tapti turtingu, turi išspręsti daugelio žmonių problemas.
Lietuvoje turime praktiką, kad mūsų jaunieji verslininkai yra drąsūs ir išradingi. Paskaičius vieną ar kitą knygelę, baigus studijas universitete ir sužinojus pagrindinius bazinius dalykus apie verslą neužtenka sekti kažkieno sėkmės pėdomis. Norint būti sėkmingu, reikia kurti savo kelią, o pagal dalyvius akivaizdu, kad jie sugeba ir kuria naujas trajektorijas, kurių anksčiau niekada nematėme.
– Su kokiais iššūkiais susiduria pradedantys verslą ir kokie būna pirmieji metai verslui?
– Priklauso nuo verslo srities. Labai dažnai jaunieji verslininkai susiduria su problema, kad neužtenka idėjos, tikėjimo savo jėgomis. Susiduriama su kapitalo paieška, bet džiugu, kad ši dalis verslininkams vis labiau prieinama.
Šiandieninėje verslo aplinkoje pagrindinis dalykas – idėjos. Lėšos atsiranda ir ganėtinai lengvai. Svarbiausia – drąsiai pristatyti idėją ir ja tikėti. Sekantis dalykas, kuris ganėtinai jaudina, yra tas, kad net jei turi idėją ir nori realizuoti yra medžio ar metalo klumpės – verslo reguliavimas, – kurias reikia išvaikščioti. Reikia išmokti buhalterinės apskaitos arba susirasti žmogų, kuris tai atlieka. Vėliau atsiranda verslo reguliavimai, licencijavimai, pažymos, kurias reikia gauti.
Greičiausiai tai dalį jaunų verslininkų parklupdo. Norėtųsi palinkėti, kad verslo aplinka vis greičiau gerėtų, nes tai yra viena iš infrastruktūrų, kuri leidžia Lietuvai tapti turtinga.
Mums neužtenka tik drąsių žmonių, bet reikia ir nuosaikaus bei drąsinančio reguliavimo iš valstybės pusės, valdančiųjų, kurie priima sprendimus. Norėtųsi, kad jie atkreiptų dėmesį į tokius projektus. „Verslo genas“ rodo, kad tokioms idėjoms reikia ne tik išradingų verslininkų, bet ir išradingų valdininkų, kurie gali prisitaikyti prie šių dienų realybės. Verslas žengia daug plačiau nei anksčiau.
– Kaip jauniesiems verslininkams įveikti antrąją koronaviruso bangą, kad jie gyvuotų ne vienerius metus, bet dešimtmečius?
– Jaunam verslui daug lengviau išgyventi pirmąją, antrąją, trečiąją ir kitas bangas, nes jaunas verslas mąsto ne pagal praėjusių dešimtmečių klišes.
Tas verslas, kuris dirbo aplinkoje, kur nebuvo viruso, interneto, skaitmenizacijos, jam šiai dienai sunku prisitaikyti. Žvelgiant į projektus, esančius „Verslo gene“, manau, kad yra didelis potencialas matyti šiuos verslus ne vienerius metus, ar dešimtmetį, ko labai norėtųsi. Pagrindinis dalykas yra prisitaikymas prie aplinkos, kurią turime.
Dabar gyvensime naujoje realybėje vienerius ar kelerius metus. Tai reiškia, kad išlieka tie patys prioritetai – skaitmenizavimas, žaliasis kursas ir ekologija. Viskas nepaneigia to, kad viskas prasideda nuo išradingos idėjos ir drąsos ją įgyvendinti. Jaunieji verslininkai turi didesnį šansą prisitaikyti, nes jie pradeda be bagažo, kurį turi seniai įkurtas verslas ir įpratęs veikti kitoje aplinkoje. Naujai įkuriami verslai gali prisitaikyti lengviau.
– Kokius žingsnius valdžia gali žengti? Kiek dabar paramos, pagalbos reikia ir kokios jos reikėtų smulkiam vidutiniam verslui?
– Turime kelis etapus: su pirmąja banga reikėjo labai staigių veiksmų ir sumažinti šoką, kuris buvo. Problema iš miško išlindo staigiai ir visiškai netikėtai. Buvo klasikinis įvardijimas – „Juodoji gulbė“, kurios niekas nesitikėjo. Dabar greičiausiai įeiname į fazę, kur reikia žiūrėti į paramas ir skatinimus ilguoju periodu. Šokas jau praėjo ir žinome, kurie sektoriai labiausiai nukentėjo.
Turime žiūrėti ir į kitą problemą – didėjanti bedarbystė, kuri gana nuosekliai augs artimiausią pusmetį, nes senieji verslai bus priversti užsidaryti.
Tai reiškia, kad turėsime daug žmonių, kuriuos galime įdarbinti į naujas įmones arba paskatinti imti likimą į savo rankas. Pats geriausias virsmas, kuris būtų, yra tas, kad iš padidėjusios bedarbystės nepaverstume tų žmonių pašalpos gavėjais, o įgalintume juos atsidaryti savo verslą. Verslas gali prasidėti nuo labai mažų žingsnių. Pavyzdžiui, nuo individualios veiklos.
Iš valdančiųjų norėtųsi, kad tokios programos žmogus, kuris pradeda savo verslą, gautų bazines pajamas, kad nereikėtų jaudintis, iš ko pragyventi pusmetį ir patenkinti savo bazinius poreikius. Iš tiesų, norėtųsi, kad lietuvius skatintume imtis verslo ir važiuotume į priekį daug stabiliau, nes kai esi atsakingas už savo darbo vietą, yra visiškai kita nei laukti kažkieno sprendimo. „Verslo geno“ istorijos parodo, kiek yra daug erdvės verslo idėjoms ir kokių jų gali būti bei kaip galima save realizuoti.
Norėtųsi, kad būtų didesnis verslumo skatinimas, kuris buvo iki šio deklaratyvus. Mes patys turime kelti savo kvalifikaciją ir susikurti sau darbo vietą.
Artėjant ketvirtai pramonės revoliucijai, kuri bus paskatinta viruso, mes suprantame, kad darbo vieta gali būti mūsų namai, per internetą galime pasiekti visą pasaulį. Realizacijos būdų daugėja ir didėja poreikis individualiems sprendimams ar žmonėms, kurie gali imtis iniciatyvos.
– Nemažai grįžusių emigrantų ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo Lietuvoje kurti verslus, įdarbina tautiečius. Gal reikia pačių žmonių iniciatyvos, kad mažėtų ta bedarbystė?
– Kiekvieną rytą atsikėlus yra iššūkis ištraukti koją iš po šiltos antklodės. Darydami veiksmą kiekvieną kartą keičiame šį pasaulį, nepaisant to, kokie tie žingsniai mūsų bebūtų.
Pradėjome stebėti procesą, kuris yra savalaikis. Reikia suprasti, kad kai atgavome Nepriklausomybę ir įžengėme į Europos Sąjungą (ES) 2004 m., mūsų ekonomika buvo funkcionuojanti, bet trūko kraujo – pinigų, kurie cirkuliuoja ir sukuria galimybes juos užsidirbti.
2004 m. mūsų ekonomika buvo bepiniginė, trūko pinigų, turėjome sistemą, mašina veikė, variklis užkurtas, bet degalų trūko. Negalėjome judėti pakankamai greitai, nes tie degalai galėjo greitai baigtis. Prieš 16 metų įstojimas į ES paskatino dalį žmonių išvykti iš šalies ir tai buvo jų teisingas sprendimas, kurie nerado sau vietos ar norėjo daugiau.
Įvyko paprastas dalykas: žmonės, kurie išvyko, įgijo užsienio patirties, pamatė kaip gyvena kitos šalys, koks yra gyvenimo standartas bei kaip sprendžiamos problemos, kurios pas mus egzistavo, bet mes neturėjome sprendimų.
Vieni žmonės buvo išvykę, kiti liko čia ir toliau kūrė Lietuvą. Visas procesas nuėjo bendromis pastangomis ir mes Lietuvoje sukūrėmė erdvę, kurioje yra sukurta ekonomika su potencialu žengti į ketvirtą pramonės revoliuciją ir išsikėlus tikslą lyderiauti, nes neturime bagažo iš patirties. Dabar yra laikas, kai dvi paralelės geba susijungti. Žmonės, kurie buvo užsienyje, jiems yra erdvės grįžti čia ir realizuoti savo idėjas.
Manau, kad įvyko transformacija stojant į ES ir vyksta dabartinė transformacija, jėgos susijungs į bendrą tikslą. Erdvės grįžti lietuviams yra, o paskatų su laiku grįžti bus vis daugiau, nes mūsų ekonomika sparčiai auga.
Šiuo atveju, kitos šalys, kurios buvo populiarios tarp lietuvių, įžengė į tam tikrą stagnaciją. Didžioji Britanija, kur daugiausia mūsų išvykusių tautiečių, dėl savo keistų politinių sprendimų įsivėlė į verpetą, kuris stabdo ekonomiką ir prasideda didžiuliai skirtumai, kurie turi padrąsinti lietuvaičius grįžti į Lietuvą ir pasinaudoti galimybėmis, kurios dabar gimsta. Dabar gimstančios galimybės yra pakankamai didelės, kad būtų galima žengti žingsnį iš ryto ir statyti koją į mūsų šalį.
– Pagal kokius kriterijus jūs vertinsite „Verslo geno“ nugalėtojus, į ką atsižvelgsite?
– Manau, kad pats gražiausias uždavinys duotas iš tematikų, kurios suformuluotos. Manau, kad iš pusšimčio nuostabių istorijų galima visas kabinti ant lentos ir rodyti kaip pavyzdį. Mėginsime kiekvienoje nominacijoje rasti verčiausius nugalėti.
