Paprasta, bet genialu. Tačiau būtent tokios įrangos, kuri reikalinga aliejui išspausti šaltuoju būdu, niekur neįmanoma įsigyti. Tai, kas naudojama „Katinų ūkio“ aliejinėje, Ramūnas sukonstravo pats ir pasigamino kartu su savo draugu Dariumi, gerai išmanančiu metalo virinimo darbus.
Atgaivino seną sodybą
Aplink sodybą, esančią Utenos rajone, Griūčių kaime, sukasi kone visas Ramūno ir Astos Katinų gyvenimas.
„Gryčią 1875 metais pastatė mano proprosenelis. Joje sukinėsis jau septinta karta – štai kiek laiko nugyvena senieji mediniai namai“, – atsivertęs Utenos krašto enciklopediją R.Katinas baksteli pirštu į Griūčių kaimo aprašą, kuriame minima, kad jame yra rastas net XV a. senkapis.
Kalba apie šią sodybą pasisuko ne šiaip sau. Mat greta gryčios, kur stovėjo senutėlis tvartas, Katinai prieš šešerius metus pastatė naują aliejinę. Būtent joje iš po galingų presų išvarva sėmenų, saulėgrąžų, moliūgų, kanapių ir kitokių sėklų aliejus, iš viso – apie 15 rūšių.
Išsižadėjo kompiuterijos
„Katinų ūkiui“ Griūčių kaime – vos penkeri metai. Būtent tiek laiko Ramūnas ir Asta spaudžia aliejų ir jį parduoda elektroninėje parduotuvėje, per muges, miestų šventėse ar renginiuose.
Tačiau kokį darbą šeima iškeitė į Tautinio paveldo produkto sertifikatu paženklintą verslą? Ar pragyvena iš jo?
„Šiuo metu ūkio pajamų šeimai užtenka. Bet ir investicijų vis dar reikia – reikia aliejinę įrengti taip, kad joje galėtų vykti renginiai, pavyzdžiui, aliejaus degustacija. Kol kas joje – tik spaudykla“, – pratarė Ramūnas.
Ir vis dėlto nepavyksta nuslėpti nuostabos išgirdus, kad ir Asta, ir Ramūnas yra kompiuterių specialistai, išsižadėję to, ką dirbo kone porą dešimtmečių.
„Po Rusijos krizės, apie 1997-2000 metus, buvo didelis nedarbas. Turėjau galimybę metus padirbėti banke – išleidau moterį auginti vaikelio. O kai ji grįžo, teko sukti galvą, ką gi daryti – neįmanoma buvo gauti darbo.
„Susikursime patys sau darbo vietas“, – nuramino Ramūnas. Ir mes Utenoje atidarėme vienos kompiuterių prekybos įmonės filialą“, – pasakojo A.Katinienė.
Patirties Ramūnas jau turėjo. Jis kompiuteriais pradėjo prekiauti dar tuo metu, kai nė nebuvo interneto – maždaug apie 1993-uosius.
„Būdavo, perka žmogus kompiuterį ir trykšta džiaugsmu. Namie visi irgi laimingi – apspinta pirkinį, nesitverdami smalsumu.
O dabar? Visi klientai būna kuo nors nepatenkinti, susiraukę. Vieni pikti vien dėl to, kad jiems apskritai reikia pirkti kompiuterį, nes turimas arba sugedo, arba klaviatūra buvo aplieta kava, arba per incidentą dingo duomenys. Tarsi aš būčiau kaltas dėl klientų nelaimių. Negera taip buvo dirbti“, – pasakojo R.Katinas.
Beje, šis žmogus pagal išsilavinimą yra kraštovaizdžio inžinierius. Tačiau baigęs studijas pagal specialybę taip ir nepadirbėjo – iš karto nėrė į kompiuteriją.
Gyveno, nors buvo „nurašytas“
Kokis motyvas paskatino ryžtis ir atsitraukti nuo daugybę metų maitinusio darbo? Pasirodo, pokyčiai prasidėjo vėžiu susirgus Astos tėčiui.
Jam buvo 63-eji, kai iš ligoninės išrašę medikai gyventi atseikėjo vos vieną kitą mėnesį. Asta jį parsivežė namo. Bet ką gi daryti? Sėdėti ir laukti mirties? „Nežinau“, – tepratarė tėtis.
„Sėdau prie kompiuterio ir ėmiau raustis internete. Surašiau į sąrašą visas liaudies medicinos priemones, kokias tik pavyko atrasti: rupūžių, gyvačių antpilus, sodos tirpalą, visokių receptų ir visokių bjaurasčių.
Atspausdinau tą sąrašą ir padėjau tėčiui prie lovos paprašiusi, kad išsirinktų tai, kas jam priimtina. Žinojau, koks tėčio būdas – nieko nebus, jai jį verste versi“, – pasakojo Asta.
Ir jis išsirinko – su sėmenų aliejumi maišomą varškę. O kur tokio aliejaus gauti? Nusipirko parduotuvėje – nebuvo įmanoma praryti, kartus.
Pradėję ieškoti ūkininkų, Širvintų rajone, Bagaslaviškyje surado Bronislavą Vošterį. Jis aliejų iš linų sėmenų spaudė taip, kaip tai buvo daroma ir prieš šimtą metų – šaltuoju būdu.
„Pirkome iš B.Vošterio aliejų ir veždavome tėčiui. Kasdien jis trynė jį su varške, valgė, ir taip, niekuo nesiskųsdamas, nugyveno dar trejus metus.
Kas ten žino, gal išties tame mišinyje susidarydavo junginiai, stabdantys vėžio metastazių plitimą. O gal ligą pristabdė tikėjimas tuo, ką jis valgė“, – kalbėjo Asta.
Prireikė ir kitiems
Kalbos kaime greitai pasklinda. Vos tik Asta imdavo ruoštis pas B.Vošerį, nupirkti aliejaus imdavo prašyti ir kaimynai, ir draugai.
Kartą, kai ji iš ūkininko atgabeno kokį 100 butelių aliejaus, apėmė savita bejėgystė. Kiek gi taip reikės važinėti ir važinėti? Nejaugi neįmanoma patiems jo išsispausti?
Štai taip viskas ir prasidėjo. Ramūnas su savo draugu sukonstravo rankinę aliejaus spaudyklę, ir pamažu, įsibėgėjant, visa tai virto šeimos verslu.
„Atėjo laikas, kai pradėjome galvoti, jog reikia pabandyti iš tokios veiklos pragyventi. Ir štai – darome tai penkerius metus ir niekaip nepaliaujame džiaugtis gyvenimo virsmu, kuris įvyko“, – sakė R.Katinas.
Pradėjo nuo Kaziuko mugės
Ir Asta, ir Ramūnas gerai prisimena, kaip pirmojoje – 2016-ųjų Kaziuko mugėje prie jų stendo visi aikčiojo iš nuostabos ir gėrėjosi viskuo, ką regi.
„Mūsų stendas buvo labai gražus. Privežėme „kitkų“ – presuotų šiaudų, vaikus įdarbinome. Bet kai grįžusi namo suskaičiavau, kad per tris mugės dienas teuždirbome kelias dešimtis eurų, apsiverkiau. Ką mes darome? Ar užtenka vien to, kad visiems gražu?“ – prisiminė A.Katinienė.
Tai buvo lyg šokas, privertęs galutinai atsitraukti nuo kompiuterių ir plėsti asortimentą. Kaip? Anuomet, pirmojoje mugėje, žmonės vis klausinėjo, ar Katinai turį vienokio, kitokio aliejaus. Tuo metu neturėjo, bet dabar – jau turi.
Taip sulig kiekvienu paklausimu aliejaus spaudėjai išplėtė asortimentą, o vėliau perėjo prie gamybos be jokių atliekų.
Kaip tai padaryti, jiems patarė ir Kauno technologijos universiteto mokslininkai, ypač apie aliejų puikiai nusimananti jo docentė dr. Dainora Gruzdienė.
Pasak Ramūno, be konsultantų, savamoksliškai, būtų prigaminta bet kokio marmalo.
Šis tas apie technologiją
Pirmasis aliejaus spaudimo presas yra tarsi kelioninis R.Katino lagaminėlis. Į kokias parodas, muges ar edukacinius renginius jiedu su Asta bevyktų, presas atsiduria matomiausioje vietoje.
„Mums pavyko atkurti senovinį aliejaus spaudimo būdą. Reikia „tik tiek“: medinės statinaitės, maišelio su sėklomis ir didelės spaudimo jėgos. Nėra jokio sąlyčio su metalais, niekas nekaitinama, nemalama“, – paaiškino Ramūnas, ir, pribėręs į statinaitę lukštentų saulėgrąžų, iš peties padirbėjo su svertu. Keletas minučių, ir iš jos ėmė tekėti balkšvas aliejus.
Pasirodo, keptuvės kepsniams naudoti tokio aliejaus negalima. Jis greitai svyla ir jame susidaro kancerogeninės medžiagos. Geriausia aliejumi apšlakstyti salotas, silkę ar užlieti jo ant kruopų košės. Skonis jo toks pat, kaip saulėgrąžų branduolių.
Dabar jau visą laiką Katinai turi skirti tam, ką gamina. Surasti žaliavų nėra paprasta, pavyzdžiui, kedro riešutų Ramūnas atsisiunčia iš Sibiro, moliūgų sėklas jau trejus metus perka iš ūkio Austrijoje, abrikosų kauliukų tiekėjus atrado Vokietijoje. Neseniai viena moteris užsisakė migdolų aliejaus – surado ir jų tiekėjus.
O štai linų sėmenis perka iš ūkininko Rokiškio rajone. Kadangi sėmenų aliejus yra sertifikuotas kaip tautinio paveldo produktas, sėklos privalo būti lietuviškos. Ir dar – būtent šis gaminys pernai parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“ R.Katinui pelnė laureato medalį.
„Tautinio paveldo produkto sertifikatą taip pat sunku buvo gauti – tai ne kraštovaizdžio inžinieriaus bakalaurą apsiginti. Vertinimo komisija ten galinga, – patikino R.Katinas. – Nors sertifikatas ir skiriamas tam tikram produktui, sertifikuojama ir pati gamybos tradicija.“
Vis dėlto nei Asta, nei Ramūnas nesigaili to, kad pakėlė šeimos verslo nešulį. Pasitenkinimą teikia ir tai, kad jų veikla – prasminga.
Juk būna, atsišaukia Ramūnas į skambučius, o ten – „bobutytės“ praneša, kad joms vėl reikia aliejaus. Moteriškių amžius – garbingas, o jei joms reikia aliejaus, vadinasi – dar gyvos.
