Praeityje savo judesio mokytoją pareiškimu, jog norinti būti šokėja, šokiravusi Saida savąją svajonę pasiekė, o ir kitiems pataria nepasiduoti: su tinkamomis pastangomis – viskas įmanoma.
Šokiravęs pareiškimas
„Saidos šokio namai“ Klaipėdoje gimė kaip šiuolaikinio šokio vystymo vieta, tačiau ilgai vien tuo neapsiribojo – prie komandos prisijungė nauji treneriai, pradėję vesti ir gatvės, K-POP šokių užsiėmimus, suaugusiems – pilateso ir jogos treniruotes.
Užsukus į šokių studiją akis užkliūva už medaliais ir taurėmis nusėtos lentynos. Visgi Saida teigia apdovanojimų nesureikšminanti, o ir mažuosius šokėjus mokanti vertinti įgaunamą patirtį, o ne užimtą vietą.
Kita vertus, apdovanojimai galėtų būti ir kurioziškas priminimas apie Saidos, kaip šokėjos, karjeros pradžią. Kaip pasakoja pati, tai, jog norėtų tapti šokėja klaipėdietė suprato tik vienuoliktoje klasėje – iki tol jos planuose buvo psichologijos arba dizaino studijos.
„Anksčiau lankiau judesio būrelius, tačiau kad stosiu į choreografiją pasakiau tik vienuoliktoje klasėje. Mano vadovei buvo šokas, nes tuo metu buvau, kaip ji pasakė, „medinukė“: špagato nepadarydavau, buvau visiškai nelanksti. Jokios šokėjos iš manęs, atrodo, negalėjo būti.
Tačiau visiems paaugliams, kurie šiuo metu nemato savyje tam tikrų galimybių, palinkėčiau nepasiduoti ir eiti ten, kur jie nori. Daug dirbant viskas įmanoma“, – įsitikinusi Saida.
Pradžia – nuo skrajučių
Klaipėdos universitete S.Saldukaitė baigė teatro bakalaurą. Įstojusi į šokio magistrą moteris suprato, kad to jai dar maža – pradėjo studijuoti „Pietų Baltijos nepriklausomo teatro akademijoje“.
„Kai mokiausi, atrodė, kad tas žinių bagažas vis didėja, norėjosi juo dalintis, atsirado kūrybiniai pojūčiai. Ko gero, visiems meno žmonėms taip yra – atkeliauja kūryba, o jai išreikšti reikia žmonių, – pradžią prisiminė Saida. – Viskas taip ir išsivystė: neturėjau vizijos, kad bus dideli šokių namai, daug šokėjų… Viskas įvyko labai natūraliai. Manau, kad vis tiek į mūsų gyvenimus ateina tie žmonės, kuriems reikia ateiti – vieni kitus tiesiog susiradome. Taip atsirado mūsų šokio šeima“.
Saidos šokio šeima – tai mokytojai, šokėjai ir, žinoma, jų tėveliai. O kaip „Saidos šokių namus“ atrado pirmieji mokinukai?
„Prasidėjo skrajučių dalinimas, skelbimai, „Facebook“. Mano pirmoji grupė, pradėjusi šokti prieš septynerius metus, vis dar šoka pas mane.
Dar dabar atsimenu pirmąją repeticiją su pačiais mažiausiais – rinkau 3–5 metų grupę: atėjo 20 mažuliukų ir dar tiek pat tėvelių. Pirma repeticija buvo labai gera, ir taip viskas išsivystė. Pati geriausia reklama apie vaikų veiklas – iš lūpų į lūpas. Darbai kalba patys už save“, – svarstė Saida.
Anot jos, pradėti savo verslą vos 23-ejų nebuvo baisu, nes apie rizikas tiesiog nesvarstė: „Manau, kad geriausi dalykai ir nutinka tada, kai per daug negalvoji, nemąstai, o imi ir darai“.
„Rizikų tuo metu tikrai nevertinau. Tuo metu dirbau gal keturiuose darbuose, kad išlaikyčiau salę. Stebiuosi žmonėmis, kurie pradeda veiklą ir po kelių mėnesių nutraukia, nes kažkas nesiseka. Sėkmei reikia laiko, – įsitikinusi ji. – Žinoma, buvo tam tikrų iššūkių, padėjo ir tėvai. Tačiau svarbus ir mano didelis užsispyrimas: žiūrėjau į kūrybinius procesus, ar patinka vaikams, ar paaugliams patinka. Būdavo ir taip, kad į repeticiją ateina tik du vaikai, ir mes vis tiek repetuojame. Tokia jau ta pradžia“.
Galimybė atsiskleisti
Šiuo metu „Saidos šokių namuose“ mokosi vaikai nuo ketverių metų iki pačių vyriausių, 16-mečių. Pati pirmoji Saidos šokėja, šokanti iki šiol, pradėjo šokti kai jai buvo vos dveji metai ir penki mėnesiai.
Visgi Saida tikina, kad rasti bendrą kalbą su paties įvairiausio amžiaus vaikais nėra sunku – tai reikalauja kantrybės, mokėjimo nusileisti iki draugės amplua, mokėjimo prieiti prie vaikų.
„Tėvai po pirmos repeticijos manęs vis paklausdavo, kaip sekėsi repeticija. Tačiau to klausti reikia vaiko – ką jis kalbės grįžęs namo: ar patiko aplinka, ar patiko mokytojas, ar patiko muzika. Svarbu daug faktorių. Darbas su mažais vaikais reikalauja daug kantrybės, duoda begalę pamokų, nes suaugęs žmogus grįžta į vaikystę – turime prisiminti, kas mums patiko, o kas – ne“, – pasakojo ji.
Šokiai, Saidos teigimu, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, vaikams leidžia atsiskleisti, atrasti savo talentus.
„Yra nemažai pavyzdžių, kada kuklus vaikas ateina į užsiėmimus, šoka nepastebimoje pozicijoje – nenori būti matomas. Ir po kokių dviejų ar trejų metų grįžta po vasaros atostogų – neatpažįstamas. Ne tik šokis – menas suteikia vaikui galimybę atsiskleisti.
Jei paklaustumėte šokėjų, kas jiems yra šokis, dauguma atsakytų, kad tai yra būdas paleisti emocijas. Manau, tai prisideda ir prie psichologinio vaiko vystymosi gyvenime“, – kalbėjo Saida.
Nors šokių būrelių populiarumas per tuos metus, kada Saida vykdo veiklą, išliko nepakitęs, šokėja pastebi, kad dabartiniai vaikai ateina fiziškai silpnesni.
Šokėja pripažįsta: kai hobis tampa darbu, labai sunku neprarasti savo mėgiamiausios veiklos: „Laikui bėgant pradėjau ieškoti kitų hobių. Reikia rasti kitokį užsiėmimą nei kiekvieną dieną: ar tai pasivaikščiojimas po mišką, važiavimas dviračiu, ar tapymas“.
Visgi karantinas šokių studiją palietė ne tik finansiškai – pamokas reikėjo perkelti į internetinę erdvę. Nors ne visi vaikai turi sąlygas šokti namuose, tačiau Saida nusiteikusi optimistiškai: tai – kol kas geriausias variantas iš blogiausių.
