Vilniuje veikiančios „Sanus cibus“ įmonės vadovė Ala Saronova neslepia: iki pat šiol šis verslas – daugiau socialinio pobūdžio, susikrauti maišų pinigų nepavyksta. Tačiau, anot vienos įmonės steigėjų Kristinos Judinės, motyvuoja noras padaryti maitinimą vaikams geresnį.
„Žinau, kaip ilgai reikia ruošti vaikams meniu, kol jie pradeda valgyti neįprastą maistą. Mažiesiems juk nepaduosi paprasčiausio žuvies kotleto – derinome proporcijas pridėdamos daržovių, kol 80 proc. vaikų jis patiko. Juk jei vienas pastums lėkštę ir pasakys: „Fu, neskanu“, po to gali nevalgyti ir visa grupė.
O mes norime padaryti kokybinį maitinimo pokytį“, – portalui lrytas.lt pasakojo K.Judinė.
Dar žiūri kaip į priešą
Tuose darželiuose, kurie įsileidžia šią privačią įmonę, jos darbuotojos atlieka dietisto funkciją: kuria valgiaraštį, technologines korteles, skaičiuoja produktus, edukuoja ir prižiūri virtuvę. Kasryt darželis telefonu praneša, kiek vaikų tą dieną maitins, o įmonės turima programa per kelias minutes suskaičiuoja, kiek produktų išduoti sandėliui, kad virėjos paruoštų, tarkime, pietus.
Sykį per pusmetį organizuojamos pamokėlės vaikams. Tarp mėgiamiausiųjų – stalo etiketo, po kurios – būta atvejų – darželiai perka plastmasinius peiliukus.
„Atvažiuojame į darželį gyvai, kad išaiškintume virėjoms, jog dirbame taip, kaip ir jos, tik kiek inovatyviau.
Be to, atliekame ir audituojančią funkciją: pamatuojame patiekalo temperatūrą, svorį, patikriname sandėlį, ar nėra pasenusių produktų“, – aiškino Ala.
„Esame komanda, nors kol kas į mus žiūri kaip į priešą, nepaisant to, kad padedame sužiūrėti, ar tinkama išeiga, ar sandėlis tvarkingas“, – pridūrė jos kolegė Sandra Šilaitė.
„Anksčiau verkti norėdavosi iš įtampos dėl tokio požiūrio, bet dabar suprantu, kad mano darbas – tikrinti“, – patyrimais dalijosi kita komandos narė Teresa Ramanauskienė.
Negirdėję apie lęšius ir avinžirnius
„Receptų, pagal kuriuos galima ruošti maistą vaikams, – apstu, tik imk ir gamink. Tačiau mūsų verslo mintis kiek kitokia: pakeisti vaikų mitybą edukuojant tiek mažuosius, tiek ir personalą. Tai šiek tiek revoliucinis momentas: virėjos dirba daug metų ir turi supratimą, kaip gaminti, o čia ateiname mes ir imame kalbėti, kad galbūt darote ne taip“, – sakė A.Saronova.
„Buvo darželių, kuriuose virėjos nė nežinojo apie lęšius, avinžirnius“, – pridūrė įmonėje maisto technologe dietiste dirbanti T.Ramanauskienė.
Ala prisiminė, kad į vaikų valgiaraštį buvo įtraukusios bolivinę balandą, tačiau, kadangi ji mums neįprasta, nauja, mažieji tokio augalo nevalgė. „Kovojome už ją – ko tik nedarėme: ir eilėraščius apie tą kruopą kūrėme, rodėme, kaip ji keičiasi užpylus vandeniu, kaip atrodo krūmai, kur ji auga“, – juokdamasi pasakojo moteris.
O štai blynai – tas patiekalas, kurį, kaip sakė Teresa, vaikai galėtų valgyti ryte, per pietus ir vakare, netenka vargti pratinat ir prie varškės patiekalų.
„Pradėjusios dirbti nenorėjome į valgiaraštį įsileisti dešrelių, manų kruopų. Tačiau supratome, kad trūksta jėgų pajudinti visą sistemą, todėl kai kuriose įstaigose minimaliai, tarkime, kartą per tris savaites, įtraukiame ir tai“, – kalbėjo T.Ramanauskienė.
Vis dėlto jos kolegė S.Šilaitė pridūrė, kad raudonų linijų esama: vargu, ar šios įmonės ruošiamuose valgiaraščiuose atsiras rūkytų gaminių. Mat tai – papildoma rizika: negali būti tikras, kad sykį gavęs geras dešreles ir kitą kartą turėsi kokybišką produktą.
„Netiesa, kad trūksta pinigų geram maistui patiekti – galima padaryti puikų meniu su valstybiniams darželiams skiriamu biudžetu. O kai paruoši maistą valgomą, tai ir atliekų gamini mažiau“, – teigė K.Judinė.
Gaili atleisti
Kol kas „Sanus cibus“ prižiūri 16 darželių: be Vilniaus įmonei pavyko įkelti koją į Grigiškes, Salininkus ir Kazlų Rūdą. Ala turi minčių plėstis – mintys sukasi apie Kauną. Tačiau pirmiausia tam reikėtų išauginti kolektyvą, nes su turimomis pajėgomis nespėtų apsidirbti.
Tačiau įtikinti ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovus samdyti privačią įmonę – ne taip jau ir paprasta. Finansavimas čia – ne bėda, mat sumokėti už „Sanus cibus“ paslaugą savivaldybė leidžia iš atlyginimų fondo. Tačiau ši formulė galioja tik tuo atveju, jei darželis neturi dietisto. Mat ten, kur yra toks specialistas, atlyginimų fondo lėšos skiriamos jo algai išmokėti.
Anot vienos įmonės savininkių K.Judinės, tarp priežasčių, kodėl darželiai vengia pirkti privataus verslo paslaugas – jie turi savo darbuotojus, bet šie ne visur kvalifikuoti. Kaip teigė pašnekovė, nors už „Sanus cibus“ paslaugą per mėnesį atseikėjama gerokai mažiau, nei išlaikyti etatą – 300-500 eurų, ir tarsi savivaldybės palaikymas yra, tačiau viskas stabdoma praktiniame lygyje.
„Mano galva, čia vyrauja socialinis aspektas: moterys darželiuose dirba daug metų. Jei ateiname mes, tokio etato nebereikia, o direktorėms gaila jas atleisti, – svarstė A.Saronova. – Dietistas Vilniuje dažniausiai dirba 0,75 etato, tačiau savo pareigoms realiai tiek laiko neskiria, nes paprasčiausiai neturi ką veikti. Todėl apsukrieji dirba keliose įstaigose“.
Anot K.Judinės, įmonės siūlomą idėją palaiko organizacija „Super tėvai“. „Iniciatyva kilo viename darželyje subūrus tėvus, nors galiausiai čia mums nepavyko pasirašyti sutarties. Tačiau kilo mintis raginti darželius mums siųsti meniu, mes juos vertinome ir siūlėme savo pagalbą. Susidomėjimas buvo didžiulis – sulaukėme valgiaraščių iš daugiau nei 200 darželių. Vis dėlto, kai pradėjome siūlyti padėti meniu sutvarkyti, procesas judėjo vangiai. Kodėl – neturiu atsakymo“, – teigė Kristina.
