Mat norvegai jau baigia „Follo“ projektą – poros dešimčių kilometrų ilgio traukinių liniją, po žeme jungiančią centrinę Oslo stotį su Ski miesto stotimi. Apskritai tunelių statybos Norvegijoje yra įvairiataučių specialistų spiečius, kuriame pasišūkaujama tarpusavyje ir lietuviškai.
Taupė savo verslui
Kaune su šeima gyvenantis 33 metų Žilvinas Žvirblys ir šiuo metu kišenėje tebesinešioja telefoną su norvegišku numeriu.
„Tai – mano darbinis telefonas. Norvegijoje dirbau šešerius metus, o šiemet sugrįžau gyventi į Lietuvą. Tačiau nesinori nutraukti ryšių. Esame sutarę su tenykštės įmonės vadovu, kad telefoną dar kurį laiką galėsiu naudoti pokalbiams su buvusiais bendradarbiais, bet jis tuoj bus atjungtas“, – paaiškino Ž.Žvirblys.
Nuo 2014-ųjų šioje Šiaurės šalyje jis darbavosi specifinėje statybų srityje. Jo darbas buvo susijęs su brėžiniais – įmonė gamina betonines konstrukcijas, skirtas tunelių sienoms sutvirtinti.
„Man pačiam į tuos tunelius neteko lįsti. Ko gero, jų statyboms norvegai sukviečia viso pasaulio specialistus. Lietuvoje, turėdamas ten įgytų įgūdžių, niekur nerasčiau darbo“, – pratarė Žilvinas.
Ž.Žvirblys pagal išsilavinimą nėra nei inžinierius, nei statybininkas. Jis – leidėjas, po studijų septynerius metus atpylęs spaustuvėje. Tačiau atėjo laikas, kai jis pasuko vežimą tuo keliu, kuris vedė sumanymo, subrandinto kartu su žmona – 29 metų Simona, anuomet dirbusia citologinių tyrimų laboratorijoje, – link.
„Norėjome ir savo namų, ir savo verslo. Viena galimybė tokiems norams įgyvendinti – lėtai, euras po euro kaupti lėšas Lietuvoje. Kita galimybė – padirbėti svetur ir visam tam susitaupyti greičiau.
Taigi mes viską suplanavome – norėjome įrengti vaikų šventėms bei žaidimams skirtą erdvę. Visur, kur bekeliaudavome, apsilankydavome vaikų žaidimų kambariuose.
Dar neturėjome vaikų, o Simona jau buvo prikaupusi daugybę tų kambarių nuotraukų“, – pasakojo Žilvinas.
Sumanymą „pasimatavo“ Norvegijoje
Šiuo metu judviejų vaikai sparčiai stiebiasi aukštyn. Dukrai dabar – ketveri, sūnui – dveji metai. Pasak Ž.Žvirblio, vos tik sūnus ūgtelėjo tiek, kad su juo nebūtų sunku keliauti, su visa šeima jie apsilankė žaidimų kambariuose ir Norvegijoje, ir Lietuvoje akylai stebėdami, kokie juose trūkumai, ir kokie – privalumai.
„Žaidimų kambariai – tai jauki vieta vaikų šventėms. Jas galima surengti ir namuose, bet vargu, ar kas nors turi tokią gausybę žaislų, kad visiems svečiams pakaktų. Taigi paslaugos paklausa yra, bet svarbu vaikams žaisti skirtą erdvę įrengti taip, kad ji netaptų tik vieta tėvų pinigams išvilioti“, – kalbėjo pašnekovas.
Vaikų žaidimų kambarius Norvegijoje „pasimatavusi“ šeima klaidų nepastebėjo. Pasak Simonos, ten viskas daug paprasčiau, nei Lietuvoje: „Ten nėra pompastikos – nėra nesveikos konkurencijos, kai šios srities verslininkai bando vaikų šventėms skirtą erdvę išpuošti vienas už kitą gražiau ar prabangiau.“
„Ten – normalus, geras paslaugų lygis. Ir tai mus pačius atgrasė nuo lenktynių ir beprotiškų idėjų. Nes Lietuvoje daug kas daroma vardan pinigų, bet nepagalvojama apie vaikų saugumą ir visų šventės dalyvių džiaugsmą. Yra tokių vietų, kur vaikai žaidžia atvirame kieme, o už namo – judri gatvė“, – paaiškino Žilvinas.
Tokiais atvejais ne vaikai, nei jų tėvai negali atsipalaiduoti. Jie priversti vaikus nuolat stebėti ir juos drausminti.
Dėmesys – ir tėvams
Ar tuo metu, kol vaikai žaidžia, tėvams būtina sudaryti sąlygas atsipūsti? „Būtina. Patys tai patyrėme“, – patikino Žilvinas. Ir paaiškino, kodėl tai yra svarbu.
Juk susilaukusi vaikų šeima kone visą dėmesį skiria jiems, ir sąsajos su draugais ima trūkinėti.
Tam, kad jos išliktų, reikia bendrystės. Štai todėl draugams, kurie pakviečiami į vaikų gimtadienius, norisi skirti dėmesio – norisi su jais pasikalbėti. O kai vaikų žaidimų kambarys nėra saugi teritorija, visos pastangos pabendrauti nueina perniek.
„Štai todėl svarbu, kad vaikai žaistų saugiai, o tėvai turėtų vietą, iš kurios besišnekučiuodami gerai matytų vaikus.
Kita taisyklė, kurią nusižiūrėjome Norvegijoje – žaidimų kambariuose negali būti nei maisto, nei saldainių.
Pavyzdžiui, jei tėvai laikosi sveikos mitybos nuostatų, o į žaidimų kambarį atvestas vaikas prie kasos pamatys saldainių ir ims jų prašyti, tėvai būtų priverstas jų nupirkti, antraip sugadintų nuotaiką“, – patirtimi pasidalijo pašnekovas.
Atsitiktinumų – vos keletas
Pamatus dabartiniam šeimos verslui Ž. ir S. Žvirbliai paklojo maždaug prieš ketverius metus, kai nusipirko sodybą Dzūkijoje.
Jie dar nebuvo susilaukę pirmagimės, bet jau galvojo apie tai, kad vaikams skirtą žaidimų erdvę reikėtų įrengti būtent kaime. Bet kaime reikėjo ir didelių investicijų – dideliam plotui įrengti reikia ir didelių pinigų.
„Supratome, kad iš karto finansiškai to nepakelsime. Todėl nutarėme laikinai perkelti sumanymą arčiau miesto – arčiau Kauno. Galutinis verslo planas subrendo, kai važinėjau dirbti į Norvegiją – reikėjo sukaupti lėšų startui, kad bankai pradėtų su mumis bent jau kalbėtis“, – štai taip tikslingai sumanymo link žingsniavo jauna šeima.
Vienintelis dalykas, kuriam įtaką padarė atsitiktinumas – tai vaikų žaidimų kambariui skirtų patalpų nuoma.
Mat Simona, vasaros pradžioje skaitydama skelbimus, ėmė ir atkreipė dėmesį į išnuomojamą erdvę Kauno pašonėje, Vaišvydavoje. Ir abu su Žilvinu tą pačią akimirką nutarė ją „pasičiupti“. Juo labiau kad tos patalpos – besiplečiančioje gyvenvietėje, kurioje gausu naujakurių.
Išmoko staliaus amato
Patalpas šeima rado, o kas jas įrengė? Ko reikėjo griebtis toliau, kad pavyktų pasiekti tikslą?
„Ieškojome įmonių, kurios turėtų patirties. Radome vieną jų, bet kai pradėjome tartis dėl galimybės aprūpinti žaislais bei vaikų baldais, pajutau, kad ji nori gerai užsidirbti iš tokio santykinai nedidelio verslo. Ir tai mane sustabdė.
Sukilo mano ambicijos – nejaugi aš pats nesugebėsiu to padaryti? Iš spaustuvininko tapau staliumi. Ir viską įrengiau pats savo rankomis, pasikvietęs pagalbininką. Taigi viskas, kuo žaidimų kambaryje naudojasi vaikai, yra mūsų pačių darbo“, – patikino Žilvinas.
Tiesa, oblių ar pjūklą rankose jis laikė ne pirmą kartą – dar iš mokyklos laikų turėjo šiokių tokių staliavimo įgūdžių, o ir sodybą Dzūkijoje jis atnaujina savo rankomis.
Štai tokiu būdu nuo nuomos sutarties iki žaidimų kambario „Vaikų spiečius“ tepraėjo pusantro mėnesio. Ir rugpjūčio 1 dieną šeimą svečius sukvietė į atidarymo šventę.
O kas toliau?
Atidarymo šventė nutolo, o kas toliau? Pasak Žilvino, pirmasis mėnuo buvo „sausokas“. Nes tie žmonės, kurie per atidarymą neslėpė nuostabos ir žarstė komplimentus, negalėjo įpulti pro duris savo pačių šeimos šventėms.
Jos planuojamos iš anksto, ir nemažai tėvų jau turėjo sudarę sutartis su kitais paslaugos teikėjais.
„O mes tiesiog kasdien dirbome. Tėvai vaikus atvesdavo tiesiog pažaisti, ir palikdavo juos valandai kitai Simonos priežiūrai. Tai už valandą tekainuodavo 2,5 euro.
Vis dėlto mes ribojome vaikų skaičių – svarbu, kad jiems nebūtų ankšta“, – paaiškino Žilvinas. Iki šiol, kol COVID-19 dar nebuvo visko sujaukęs, šios šeimos rengiamos šventės jau buvo suplanuotos visiems rudens savaitgaliams. Tad ar įmanoma iš to pragyventi?
„Žiauriai pagalius į ratus kiša koronavirusas. Nuo pat tos dienos, kai nutarėme imtis šio verslo, vertinome riziką – žinojome, kad dėl pandemijos privalome pasilikti pajamų užnugarį, nes svarbu nepristigti pinigų patalų nuomai.
Taip ir nutiko – žmonės norėtų švęsti, bet kausto viruso baimė“, – kalbėjo Ž.Žvirblys.
Taigi jauna šeima dalį sumanymo įveikė. Liko kita dalis – įsitvirtinti ir tada jau perkelti „Vaikų spiečių“ į sodybą Dzūkijoje.
