Laiką išnaudoti džiaugsmui
„Gyvenimas per daug trumpas, todėl bent dalį šioje žemėje mums skirto laiko išnaudokime tam, kad padarytume jį gražesnį. Kas mėgsta šokti – tegul šoka, kas mėgsta keliauti – tegul keliauja, kas kurti – tegul kuria.
Aš grįžau prie vaikystėje pamėgtos dailės, susidomėjusi menoterapija dalyvauju Birštone įsikūrusio Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto renginiuose, o, važinėdama po užsienius, atradau ir visiškai naują sritį – smilkalus, kas tapo ir nedideliu mano verslu“, – sakė prieš 12 metų į Kretingos rajoną iš Mažeikių gyventi atsikrausčiusi pašnekovė.
Kauno technologijos universitete neakivaizdžiai ji yra baigusi tarptautinės prekybos bakalaurą. „Dirbau sekretore, vertėja, vadybininke ir tuo pačiu studijavau gana pragmatišką specialybę, nes mano tėvai neabejojo, kad pirmiausia privalau įgyti pagrindą po kojom, gauti nuolatines pajamas“, – kodėl, svajojusi tapyti paveikslus ir turėdama Mažeikių meno mokyklos baigimo pažymėjimą, nepasuko į Dailės akademiją, pasakojo jauna moteris.
Bet juk ne be reikalo gyvuoja posakis ką išmoksi, ant pečių nenešiosi: pašnekovė atviravo vis tik retsykiais į rankas paimanti teptuką – namų sienas puošia keli tapybos kūriniai. Be to, Laura yra sukūrusi ir pluoštą atvirukų, kuriuose vaizduoja abstrakcijas. Viename atviruke – labirintas.
„Labirinte žmonės nepasiklysta, labirinte žmonės atranda save, labirinte nereikia susidurti su minia, labirinte galima susipažinti su savim“, – autorė perskaitė anglų kalba parašytą užrašą ties juo.
Kada ateina įkvėpimas
Kaip ir daugelis jaunų lietuvaičių, kurį laiką L.Ruškytei teko uždarbiauti užsienyje. Jai buvo pavykę darbą gauti naftos platformose. Šis darbas buvo geras tuo, kad dvi tris savaites galėjo praleisti ten, o kitas dvi tris atostogauti Lietuvoje. Apsisprendusi kardinaliai keisti gyvenimo vietą, moteris įsigijo būstą „Minijos“ soduose Kretingos rajone, kur turi giminaičių.
Čia, Lelijų gatvėje, šiltais vakarais nedidelio namo terasa taip pat pakvimpa smilkalinėse smilkstančiu dūmu. Vienus smilkalus moteris atsisiųsdina internetu, kitus, žinių pasisėmusi seminaruose, kuriuos specialiai lankė Anglijoje, taip pat pasimokiusi internetu, gaminasi pati.
Kai užvaldo įkvėpimas, o tai daugiausia įvyksta vėlyvuoju paros metu, savo rankomis sulipdo ir į padėklus džiūti sudeda iki 200 saldainius primenančių smilkalų, kurių dydis maždaug nuo dviejų iki keturių centimetrų. Savo smilkalus Laura supakuoja po 15, 30 gramų. Kiekis gali atrodyti mažas, vienas smilkalas sudega greit, tačiau iškalbingas, įsimintinas kvapas užsilieka ilgam.
Iš ko gi Laura gamina smilkalus? Koks tas gamybos procesas? Anot pašnekovės, vieni – iš bičių pikio, primena medaus korio kvapą. Kiti – iš eglių ar pušų sakų, iš Lietuvos miškuose augančių, pačios prisirinktų ir namų sąlygomis kruopščiai sudžiovintų augalų, pridėjus internetinėse parduotuvėse nusipirktų komponentų.
Augalus Laura susmulkina virtuviniu kombainu, įpila šaltinio vandens bei rišamosios medžiagos turinčių maka šaknies miltelių.
Ramina, gydo, saugo
Kiekvieną savo natūralų, be cheminių elementų pagamintą smilkalą L.Ruškytė moka apibūdinti taip, kad tą pačią minutę norisi uždegti, išbandyti, pauostyti ir išsirinkti pagal intuiciją – ar iš kadagio uogų su šalaviju arba citrinžole? O gal geriau – iš mėtų? Iš cinamono su apelsino žieve? Su sandalmedžiu? Gal – vien tik iš lauro lapų, siejamų ne tik su kulinarija, bet ir su pergale, su šlove?
Gerdami žolelių arbatą, žmonės žino, kad ji padės organizmą išvalyti nuo toksinų, sumažinti ar padidinti kraujo spaudimą, numalšinti kosulį, tačiau, anot pašnekovės, nedaugelis pagalvoja, kad sveikatinti gali ir smilkalai.
Pavyzdžiui, pagaminti iš Rytuose augančio damaro medžio – nuramins dvasiškai, nuvys depresiją, pakels nuotaiką, neleis liūdėti. O juk gerai nusiteikęs žmogus, anot pašnekovės, priima visai kitokius sprendimus negu liūdnas, susimąstęs.
Jaukiai nuteikia vanile kvepiantis saldus benzoino dervos smilkalų aromatas, neatsitiktinai bažnyčiose smilkoma ir mistiškoji mira – smilkstančiais šio medžio griežto aromato sakais emociškai išvalomos erdvės.
Bažnytinį, liturginį kvapą palieka smilkalai su frankinsenco sakais, išgaunamais iš bosevilijų – medžių, paplitusių rytinėje Afrikos pakrantėje, Somalyje, Omane, Jemene. Šis kvapas senovėje iškilmingomis progomis buvo naudojamas karalių namuose.
Įvairių renginių, švenčių metu Laura smilkalais prekiauja mugėse. „Tomis dienomis nieko nėra maloniau, kai besidomintys žmonės sugrįžta iš naujo ir pasako, kad jiems labai patiko tas mano magiškas kioskelis“, – šypsojosi L.Ruškytė.
