Statybose nuo vaikystės
Rasa Bielskytė-Masiokė, dar būdama maža mergaitė, kartu su tėčiu pradėjo vasaromis važinėtis po jo įmonės statomus objektus. Vaikystėje atsiradusi aistra jos neapleido iki šios dienos.
„Būdama 12-14 metų nepraleisdavau nė vienos progos kartu su tėčiu važiuoti į jo lankomas statybvietes. Tai man buvo pati įdomiausia veikla, nes atrodo, kad iš nieko gali padaryti kažką įstabaus. Ten, kur stūksojo tuščia ar apleista vieta, atsirasdavo nauji pastatai, gamyklos, keliai. Tai mane pakerėjo ir jau vaikystėje susidomėjau šia tokia žemiška profesija.
Atėjus paauglystei statybas šiek tiek apleidau, tačiau jų nepamiršau. Baigusi mokyklą, norėjau stoti į architektūros studijų programą. Deja, sulaukiau labai daug įvairių nuomonių, kad tai – vyriška profesija ir man ten nebus ko daryti. Neturėdama patirties ir būdama jauna asmenybė, patikėjau ir pasirinkau visai kitą kelią.
Įstojau į humanitarinius mokslus ir baigiau anglų bei rusų kalbos vertimus. Tikrai nesigailiu, kad baigiau šias studijas, nes dabar žinias galiu panaudoti bendraudama su užsienio klientais. Tačiau buvo akivaizdu, kad tas kelias buvo ne man.
Dar būdama antro kurso studentė kartu su vyru įkūrėme statybos paslaugų įmonę „Doresta“. Nuo tada visos mano mintys ir visas gyvenimas sukosi tik apie statybas ir inžineriją“, – pasakoja Rasa.
Jauna pora įmonės veiklą pradėjo nuo pačių pradžių. Tai buvo maža įmonė vos su keliais darbuotojais. Moteris pati tvarkė ir dokumentus, ir važinėjo po statomus objektus. Pasak Rasos, pirmieji metai nežadėjo pelno, o didžiausias rūpestis buvo, kaip nupirkti reikalingas medžiagas bei išmokėti darbo užmokestį darbuotojams.
„Verslas pareikalavo viso mano laiko, į jį turėjau nerti stačia galva. Dirbome labai daug, kol tvirčiau atsistojome ant kojų. Šalia to dar reikėjo baigti ir studijas. Po jų dirbau tik metus. Tačiau, norėdama turėti ir šios srities išsilavinimą, nusprendžiau grįžti prie aukštojo mokslo. Šįkart kitų nuomonės nepaisiau ir pasirinkau statybos inžinerijos studijas.
Pasirinkau Kauno technikos kolegiją. Dabar matau, kad studijų metu gautos žinios leido man pagrįsti klientams siūlomus sprendimus, paaiškinti, kodėl taip, kaip siūlome, daryti yra geriausia“, – sako ji.
Perspektyvos – didelės, galimybės – neišnaudotos
Nors Rasa antrąsias studijas pasirinko jau visiškai apsisprendusi, tačiau nuomonių buvo visokių. Viena iš jų, kad ji jau turi specialybę – kam vėl lįsti ten, kur yra vyrų veiklos laukas.
„Renkantis savo profesinį kelią ir studijas visada reikėjo laužyti stereotipus ir įveikti nusistovėjusias dogmas. Tad jau praėjusi šį kelią užsibrėžiau sau dar vieną tikslą – visada drąsinti merginas rinktis tai, ko jos nori, nebijoti bandyti. Nesvarbu, kas tai būtų: statybų inžinerija, orlaivių mechanika ar medžiagų apdirbimas. Moterys gali dirbti visur.
Mūsų kurse buvo trys merginos. Studijas baigėme dviese ir, kiek žinau, abi vis dar dirbame statybų sferoje“, – pasakojo Rasa.
Inžinierės teigimu, šiandien pamažu jau keičiasi požiūris tiek į moteris statybose, tiek ir į patį sektorių.
Pasak jos, anksčiau būdavo, kad susitikus su klientu ir jam viską papasakojus, išsiaiškinus, ko jis nori, pokalbio pabaigoje vis tiek būdavo paklausiama, o kada ateis koks vyras inžinierius, kuris jam padės. Ir tik po trečio ar ketvirto apsilankymo žmogus pamatydavo ir suprasdavo, kad ir ši mergina puikiai viską žino, gali kvalifikuotai konsultuoti ir atlikti darbus.
Pašnekovė teigia pastebinti, kad įvairios statybų įmonės darbų pabaigai dabar visada kviečiasi merginas, kurios pasižymi kruopštumu tam, kad padėtų sutvarkyti reikiamą dokumentaciją ar atliktų kitus atsakingus darbus.
Taip pat ir su pačiu sektoriumi: pamažu nyksta gajūs mitai, kad statybininkai tik grioviuose guli, vienas dirba, o penkiese žiūri. Sektorius smarkiai juda skaitmenizacijos link, didelis dėmesys skiriamas darbų saugos klausimams, dirba moderni technika, daug IT sprendimų.
