„Šie metai – pirmi, kai prisėjau moliūgų. Pasiskaičiau internete, kad jie ypač tinka buliukams penėti. Gegužės pabaigoje subėriau sėklas į žemę nenumanydama, kad toks derlius užaugs.
Matyt, tuo metu užėjęs sodrus lietus jiems buvo ypač svarbus. Juk kituose daržuose moliūgai išdžiūvo dar vidurvasarį“, – paaiškino A.Astromskienė, pridurdama, kad savo ūkyje ji tėra eksperimentuotoja.
Pusę moliūgų derliaus žmonės jau išsinešiojo – išpirko. Mat šių daržovių tiek priaugo, kad net aštuoniems šeimos auginamiems galvijams jų yra per daug. Dar para kita, ir artėjančios naktinės šalnos privers kalnus moliūgų sukrauti į sandėlius.
Nepaprasti galvijai
Ir vis dėlto: jeigu ne nepaprasti galvijai, kurie Adelės ūkyje atsirado 2018-aisiais, nebūtų buvę ir milžiniško moliūgų daržo.
Dabar gi, šeimininkaudama jame, Adelė apsivelka kombinezoną su užrašu „Dexterių ūkis“. Tai – jos ūkio prekės ženklas, mat jos – ekonomikos mokslų daktarės – sumanymu Bubiuose atsirado pačios mažiausios Europoje – Dexter veislės galvijai.
Jie yra ypač draugiški, bet, kaip ir kiekvieno naminio gyvūno charakteriui, įtaką padaro žmogaus elgesys.
„Liepą septynių galvijų bandą papildė telyčaitė. Ji gimė 18-kos kilogramų – perpus mažesnė, nei gimsta įprastinių veislių karvių veršeliai. Tokie jau yra tie Dexteriai, miniatiūriniai“, – paaiškino A.Astromskienė, maždaug prieš trejus metus universitetų koridorius iškeitusi į rūpestį nepaprastais galvijais.
Tačiau kaip jai – mokslininkei, ekonomistei, sociologei – tai šovė į galvą? Kur nors paragavus gardaus jautienos kepsnio?
Pravartu pajuokauti
„Ne, nebuvo jokio kepsnio. Sumanymas kilo bejuokaujant“, – patikino Adelė. Ir papasakojo, kaip kartą su kolegomis iš Veterinarijos akademijos grįžtant į Kauną iš ūkininkams skirto renginio Žemaitijoje, automobilyje ėmė vyniotis kalba apie naminius gyvulius.
Vieni ėmė vardinti šunų veisles nuo delninukų iki „veršelių“ dydžio, kiti – kačių, treti – arklių. Bet ar yra mažų karvių?
„Kažkas iš mūsų kompanijos patikino, kad – taip taip, ir tokios egzistuoja. Tai Dexter, kurių ūgis žmogui siekia vos iki liemens. Dar pašmaikštavome, kad tokias ir prie daugiabučių pievoje būtų galima paganyti.
Bet tos rimtai nerimtos kabos mane „užkabino“. Juk pati esu kaimo vaikas, „užaugau“ veršelių fermoje, padėdama juos mamai šerti – galvijai man visada patiko. Todėl internete suskubau paieškoti informacijos apie tą veislę, apie kurią prašnekome kelyje. Ir susiradau“, – štai taip apie pradžių pradžią papasakojo A.Astromskienė.
Pasirodo, ši nedidelio ūgio galvijų veislė seniai buvo žinoma – 1846 metais ji buvo įregistruota ūkininko Dexter ūkyje pietvakarių Airijoje. O nuo 1903-ųjų Jungtinėje Karalystėje iki šiol veikia Dexter veislės galvijus auginančių ūkininkų asociacija.
„Tai negausi, reta veislė. Vokietijoje internetinėje prekyboje šios karvytės parduodamos taip pat, kaip šuniukai, kačiukai ar kiti naminiai gyvulėliai, nors yra brangios.
Šveicarijoje Dexteriai dažniausiai auginami pienui, ne mėsai. Jų dažniausiai įsigyja jaunos šeimos, kurios, augindamos vaikus, persikelia gyventi iš miesto į kaimą“, – pasakojo Adelė.
Nenutolo ir nuo mokslo
A.Astromskienė, nors ir „išėjo į pensiją“, bičiulystės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininkais nenutraukė. Jos ūkis – vienas iš trijų, kuruose šie atlieka tam tikrus veislių stebėjimus.
Ne šiaip sau liepą, kai viena iš bandos karvių apsiveršiavo, Adelė sumanė atlikti pieno kokybės tyrimus.
Paprastai niekas karvių – žindenių pieno netiria, nes jį visą išžinda augantys veršeliai. Tačiau mokslininkei rūpėjo sužinoti pieno kokybės duomenis, ir ji mėginius nuvežė į „Pieno tyrimų“ laboratoriją. Rezultatai nustebino – riebalų kiekis siekė kone 5 proc., baltymų – virš 4 proc., o laktozės (pieno cukraus) kiekis buvo itin mažas.
„Ne tik kokybė, bet ir pieno skonis buvo labai geras. Tad kol veršelis augo, likusio pieno užtekdavo ir mūsų šeimai, ir dar likdavo sviestui susimušti ar sūriui susislėgti. Dar ir kaimynus pavaišindavome“, – kalbėjo ūkininkė.
Neseniai, spalio pradžioje, pas ją atvykę Veterinarijos akademijos mokslininkai nuskenavo bandoje augančių buliukų nugaros raumenyną. „Jie vykdo projektą – palygina įvairių mėsinių veislių galvijų raumenyną. Vienas iš trijų stebimų ūkių yra mūsiškis.
Mums ir patiems svarbu žinoti tuos duomenis, kad apie šios veislės gyvulius skleisdami žinią turėtume rimtų argumentų“, – kalbėjo Adelė.
Vokietijos Dexter augintojų asociacijos interneto puslapyje yra teiginių, kad šios veislės galvijų mėsa pagal marmuringumą ir skonines savybes pasaulyje yra antra po japoniškos veislės Wagyu jautienos. Yra ir tokių restoranų, kur žmonės už „mažylių“ mėsos kepsnį nepagaili nė 200 eurų.
„Lietuvoje dabar yra apie 30 Dexter veislės galvijų, bet dar nė vieno niekas nepaskerdė.
Ko gero, vieną buliuką mes paskirsime „kontroliniam“ skerdimui, nes jo charakteris tolimesniam veisimui nėra tinkamas“, – sakė A.Astromskienė.
O kas buvo iki galvijų?
„Esame smulkūs ūkininkai“, – užklausus, ką gi A. ir V. Astromskiai darbavosi tol, kol nesiėmė auginti galvijų, atsakė moteris.
„Esame „trihektarininkai“, dirbome žemę nuo 1995-ųjų. Buvo laikas, kai jos nuomojomės ir sėjome javus, bet buvo laikas, kai ir tuos savo tris hektarus išnuomojome kitiems, nes daug laiko teko skirti moksliniam darbui.
Ir tik tada, kai sukaukiau pensinio amžiaus, nusipirkome dvi veršingas Dexter veislės karves“, – štai taip pokyčius, pasukusius mokslininkės gyvenimą ūkio link, apsakė Adelė.
Jos mokslo kraityje – ir augalų apsaugos agronomijos diplomas, ir tuometėje Žemės ūkio akademijoje įgyta ekonomiką ir organizavimo specialybė.
Prieš kokį dešimtmetį A.Astromskienės pavardė mirguliavo ir prie kaimo turizmo leidinių – ji turi įgijusi ir turizmo bei sporto vadybos magistrės diplomą. O pastaruoju metu, kol nesusižavėjo galvijais, Veterinarijos akademijoje studentams dėstė ekonomiką ir vadybą.
Tačiau, anot pašnekovės, bene svarbiausias yra patirties kaime „išrašytas“ diplomas.
„Mano mama šėrė veršelius kolūkyje. Ji buvo apdovanota bronzos medaliu – ji buvo trečia visoje sovietų sąjungoje pagal pasiekimus auginant veršelius.
Tokie tai buvo laikai – jokios romantikos. Kolūkyje tvartas buvo dviejų galų: viename – veršeliai, kur dirbo mama, kitame – karvės. Ir mes, vaikai, padėdavome savo mamoms. Man tekdavo pašerti veršelius, o draugėms – pamelžti karves.
Pabaigusi savuosius darbus bėgdavau joms padėti, kad mes dar turėtume laiko pažaisti“, – štai taip apie meilę, atsiradusią gyvuliams neromantiškoje vietoje, užsiminė ji.
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
