Sklypo apačioje, paupyje, Eglė jau pažymėjusi plotus, kur stovės glampingo palapinės. „Dabar gyvenu ta mintimi ir manau, kad ji išsipildys. Pradedu nuo emocijos, kurią regiu – dar nematau namelių, bet jau matau besidžiaugiančius žmones“, – kalbėjo sodybos „Širvio slėnis“, esančios Sakalninkų kaime, šeimininkė.
Į sklypą palei Širvintos upę pirmą kartą Eglė atvyko kone prieš ketvirtį amžiaus. Pro aukštomis žolėmis apaugusią nuokalnę pamatė upės kraštą ir iš karto suprato, jog nori čia būti.
„Baisiai mėgstu vandenį – balas myliu! Kai čia atvažiavome, viskas buvo apaugę didžiulėmis žolėmis: usnys, garšvos – kas nori. Bet čia be proto gražūs saulėlydžiai – akis prikausto! Tokia meditacija! Saulė leidžiasi į upės pusę – negali atsižiūrėti“, – jausmingai kalbėjo E.Abariūnienė, valdas Širvintų r. vadinanti trečiuoju savo vaiku.
3 ha žemės ji pirko sau ilsėtis – neturėjo jokių minčių pradėti verslą. Be to, tuo metu dirbo sostinėje.
„Nusipirkome sklypą, o jis visas apaugęs žolėm. Technikos šienauti nėra... Įsijautė mano tėvukas – pradėjo čia važinėti: jis tik dalge čia šiūch... šiūch...! Iš akmenų visko pridarė: takelių, židinukų“, – prisiminė pašnekovė.
Tačiau sprogo nekilnojamojo turto burbulas: Eglė tuo metu jau buvo darbą savivaldybėje pakeitusi į NT sektorių, augino vaikelį.
„Sėdžiu, verkiu: darbo nėra, kas belieka daryti – reikia sklypą parduoti. O taip skaudu – jau indėlis padarytas, miškelis auga. Plaukia upe baidarininkai. Klausia, ar galima pas mus pabūti? Galima! Paprašė, kad leisčiau į pirtelę, o ryte jie man kiša 100 litų“, – apie pirmą sykį šmėkštelėjusią verslo idėją pasakojo Eglė.
Tad puolė skambinti baidarininkams, iš kurių sužinojo, kad sodybų apsistoti prie Širvintos kaip sykis trūksta.
Pirmuosius trejus metus, nors jau ir turėjo verslo liudijimą, E.Abariūnienė tik stebėjo rinką. Tuo metu ji baidarininkus priimdavo į du dėl savęs pačios statytus namukus.
„Suguldavo kaip silkutės – čiužinys prie čiužinio. O sarmata būdavo! Pažiūriu kitų sodybų nuotraukas – pas mane nei to, nei ano nėra. Bet klientai sako – puiku, mes grįžtam! Pradėjau galvoti, kad kažkas tokio yra. Iš tiesų čia be galo jauku, – kalbėjo verslininkė. – Būna, kad ir paverkiu iš nuovargio, bet atsigaunu. Labai myliu žmones, laukiu jų. Kai išvažiavo vaikų karatistų stovykla, verkiau“.
Penkerius metu gyveno kemperyje
Įkurdinusi baidarininkus namukuose, pati Eglė apsistodavo kemperyje be tualeto, be šaldytuvo, be vietos padoriai nusiprausti. Moteris taip tempė ne tiek jau trumpai – penkerius metus. „Bet štai – išgyvenau“, – su plačia šypsena pasakojo sodybos šeimininkė.
Tuomet puolė rašyti paraiškos ES pinigams gauti: plėstis noras buvo didžiulis, nes priimdama 20 poilsiautojų nei sau neužsidirbdavo, nei plėstis lėšų sukaupdavo. Tačiau jos paraišką atmetė. „Dabar galvoju, kad labai gerai, jog tos paramos negavau. Nebūčiau stebėjusi savo klientų – būčiau pastačiusi kokią vestuvinę sodybą. O aš paėmiau iš Medicinos banko nedidelį kreditą ir pastačiau tris keturviečius namelius, salę, savo kontorą, kurioje pagaliau yra ir dušas, ir tualetas“, – vardijo E.Abariūnienė ir pridūrė, kad darbas iš entuziazmo baigėsi – pradeda styguoti pinigą.
Kai sėdi, užmiega
Būtų paprasčiau, jei iki sodybos ateitų didesnė elektros galia – vietoj dabar turimų 5 kilovatų būtų 15. Moteris pasakojo dar nuo 2016 m. kovoja su ESO – esą projektas jau padarytas, tačiau reikiamos galios sodyboje taip ir nėra. Bėda, kad ir paskolą banke ėmė, ir plėtrą planavo tikėdama pažadu, kad turės tiek elektros galios, kiek sodybai reikia.
„Manęs klausia, kaip aš viena galiu susitvarkyti. Galiu, nes kai sėdžiu, užmiegu. Ryte atsikeli, kaip tam trimeriui užvedi varikliuką ir – bėgte. Jei sustoji pailsėti, jau ir junti, kaip smingi. Tai aš judu judu ir nepavargstu“, – kupina energijos kalbėjo Eglė.
Kai prireikia, kviečiasi talką, tačiau didžiausias jos pagalbininkas – vyras, kuris savaitgaliais lekia į sodybą, kaip sako pašnekovė, stačia galva ir dirba, taiso tvarko nieko nežiūrėdamas.
Pritrūko trijų dienų
Nesiskundžia E.Abariūnienė ir šia vasara. Jei ne pati sezono pradžia, karantino būtų nė nepastebėjusi.
Sezono pradžia buvo labiau įtempta nei įprastai: jei kovą balandį žmonės jau rezervuodavo vietas ir iš surinktų lėšų Eglė galėdavo paruošti gerbūvį tų metų startui, tai šiemet nieko panašaus nebuvo.
Moteris bandė prašyti subsidijų, tačiau jų negavo, nes iki paskelbiant karantiną šiais metais nebuvo nors trim dienom išsiėmusi verslo liudijimo. „Bet mano verslas – sezoninis. Jį deklaruoju nuo 2013 metų, kaip įrodymą išsiuntinėjau visas deklaracijas – nieko nepešiau“, – sakė E.Abariūnienė.
Tačiau vėliau reikalai pasitaisė – sušvelninus karantiną sulaukdavo ir dešimties skambučių, norinčiųjų rezervuoti vietas tai pačiai datai.
„Jei sugebėjau atsidėti pinigų statyboms, tai, matyt, netgi buvo geriau. Kainas vos vos kilstelėjau. Šiais metais, beje, derybų labai mažai buvo, – sakė sodybos šeimininkė. – Pakanka klientų man per vasarą. Būna, kai rudenį pagalvoji, kad reikia kloti patalus dar 30-čiai žmonių, tada jau būna nebegera“.
