Kuldygoje viena pagrindinių – Bažnyčios gatvė (Baznicas iela) nusagstyta kavinėmis.
Gurkšnodami kavą turistai traukia šia gatve nuo centro iki pat garsiojo Ventės krioklio.
O užsukę į šioje gatvėje esančią I.Vernerio šeimos parduotuvėlę „Kuuld“ iš jos tuščiomis rankomis nebeišeina.
Siūlo dukros kūrinius
Dovanų parduotuvėje apžiūrėjus Kuldygos simboliais išgražintas stiklinaites sunku jas padėti atgal į lentyną.
Pasitaiko, kad į šį miestą atvykusieji nupėdina iki Ventos, apžiūri ten pat esantį Istorijos muziejų, pavalgo restorane ir sugrįžta atgal. Taip ta 5 eurus kainuojanti stiklinaitė arba kitoks suvenyras atsiduria rankinėse.
Ne tik šio menininko darbai – įspūdinga šioje dovanų parduotuvėje viskas, kuo tik prekiauja už prekystalio stovinti jos šeimininkė Sanda Svenčia-Vernerė.
„Šitas stiklines išgražino puiki vietos dailininkė, – pakuodamas jas pirkėjams paaiškina Igoris. Ir priduria: – Tai trisdešimtmetė mano dukra Sabynė Vernerė.“
Rygoje pardavė verslą
I.Verneris daug metų sukosi versle. Iš pradžių jis užsiėmė prekyba automobiliais ir jų servisu. Vėliau įkūrė surenkamųjų namų statybos kompaniją.
„Projektavome, gaminome modulinius namus ir juos statydavome užsakovams. Atsakomybė buvo milžiniška – įmonėje darbavosi apie 150 žmonių.
Namus ręsdavome Šveicarijoje, Prancūzijoje, vėliau Norvegijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje. Tačiau nuolatinė įtampa ir atsakomybė kirto per sveikatą“, – pasakojo Igoris.
Minčių apie būtinus pokyčius sukėlė ir augantys mažesnieji vaikai: šeima prieš aštuonerius metus susilaukė sūnaus, prieš penkerius – dar vienos dukters.
„Mano žmona kilusi iš Kuldygos. Greta jos, miške, atostogoms turėjome nedidelį namelį, o gyvenome Rygoje.
Tenykštis parkas buvo užterštas – vaikai turėdavo žaisti ten pat, kur tuštindavosi šunys bei katės. Susimąsčiau, kad turime namą miške ir jame negyvename, nors ten vaikai galėtų žaisti kankorėžiais“, – pasakojo latvis.
Anot I.Vernerio, pašlijus sveikatai vis įkyriau pradėjo zyzti suvokimas, kad visų pinigų per savo gyvenimą neįmanoma uždirbti, kad reikia gyventi dėl savęs ir vaikų. Ir jis ryžosi – 2015-aisiais pardavė statybų įmonę ir iš sostinės persikėlė gyventi į Kuldygą.
Šeima nupirko porą namų šio miesto Bažnyčios gatvėje planuodama, kad, juos įrengus ir išnuomojus, bus galima gauti papildomų pajamų.
Vietoj nuomos – krautuvė
Architektui Viktorui Bėrziniui talkinant Igoris savo rankomis pradėjo atnaujinti pirkinį – namą Bažnyčios gatvėje.
Tai padaryti Kuldygoje nėra paprasta – visą procesą prižiūri restauratoriai.
Būtina, kad naujakurius įsileidžiantys istoriniai pastatai nepakeistų savo išvaizdos, o visos autentiškos detalės, kai tik įmanoma, būtų išsaugotos.
„Šis namas buvo tinkamas nuomai – turi du atskirus įėjimus.
Tačiau atidengęs puikiai išsilaikiusius medinius sienų rąstus, restauruodamas duris, kaldamas laiptus iš pirmojo aukšto į antrąjį vis dažniau pagalvojau, kad pačiam šiame pastate norisi būti ir kad reikia čia ne nuomos, o kitokios veiklos“, – pasakojo Igoris.
Pasirodo, dirbant statybų sektoriuje jam dažnai kildavo nemenkų sunkumų, kai reikėdavo supirkti suvenyrus arba dovanas vykstant pas verslo partnerius užsienyje.
„Pradėjau galvoti: jei man tai problema, jei ir mano draugams verslininkams tai problema, vadinasi, tai visos Latvijos problema. Ir ją reikia išspręsti“, – kalbėjo I.Verneris. Jis su žmona Sanda tai ir padarė – atnaujintame pastate įrengė suvenyrų bei dovanų parduotuvę.
Teko laukti pasitikėjimo
Keramikų, juvelyrų dirbiniai, odiniai aksesuarai, tekstilė, žvakidės ir žvakės, paveikslai ir atvirukai – dviaukštėje parduotuvėlėje gausu prekių, kurios ypač tinka dovanoms ar lauktuvėms.
Visos jos yra garsių Latvijos menininkų ar amatininkų rankų darbo kūriniai.
Tai ir Arnio Preiss keramika, ir Sanitos Abelytes porceliano juvelyrika, kūrėjos Ievos Birgeles stikliniai papuošalai, „VolfWood“ bei „RR“ kūrėjų odos dirbiniai.
Kaip pavyko suburti tiek žinomų kūrėjų, tiekiančių savo darbus kukliai Kuldygos verslininkų parduotuvėlei?
„Iš pradžių buvo labai sunku – niekas mumis nepasitikėjo. Kone visi meno žmonės turėjo skaudžios patirties, kai už jų darbus nebuvo sumokėta.
Privalėjome elgtis kitaip. Paklojome savo pinigų, kad iš jų iš karto nupirktume darbus, kurie mums patiems patinka, ir tik tada ėmėme pardavinėti. Sau keliamų reikalavimų kartelę iškėlėme aukštai – tai turėjo būti gera parduotuvė ir geri suvenyrai.
Dabar turime tokių meistrų, kurie, be mūsų parduotuvės, niekur kitur Latvijoje nepardavinėja savo darbų ir kurie savo kūrinius patiki tik Vakarų Europos meno galerijoms, pavyzdžiui, Belgijoje ar Šveicarijoje“, – pasakojo I.Verneris.
Vienas prisijaukintų autorių – garsus keramikas Arnis Preisas, kuris įvaldė giliosios kristalizacijos techniką. „Pas mus jo pagaminta lėkštė kainuoja apie 30 eurų, o štai Amerikoje – tris kartus brangiau“, – paaiškino Igoris.
Pandemija išėjo į naudą
„Man labai patinka tai, ką sukuria gamta“, – ištaręs tai krautuvėlės šeimininkas parodė milžinišką gatvės šviestuvo gaubtą, iš kurio kadaise krito šviesa ant senojo Kuldygos tilto.
Gamta jį apaugino sidabrinėmis samanomis, o Igoris, perdažęs gaubto vidų, užtempė jį į antrąjį parduotuvės aukštą ir „įdarbino“.
Ten pat jis aprodė ir išskirtinius tekstilės gaminius – išaustas skraistes, staltieses.
I.Vernerio numylėtinis yra ir keramikas A.Vėzis. Šiuo metu jo pagamintais porceliano indais nukrautos jau keturios parduotuvės lentynos, nors iš pradžių pakako vienos.
„Žmonės noriai perka gražius jo dirbinius. Andris porcelianą lieja taip, kaip tai buvo daroma Japonijoje XVI ir XVII a. sandūroje, o gaminius glazūruoja net tris kartus. Žinovai tai vertina.
Pas mus viena jo stiklinė kainuoja 30–38 eurus, o štai galerijoje Belgijoje – 50–200 eurų.
Ir ne apie atlyginimų dydį tai kalba, bet apie tai, kiek iš tikrųjų verti mūsų menininkų darbai“, – užsiminė Igoris.
I.Verneris pasidžiaugė ir tuo, kad koronavirusas jo šeimą savitai apdovanojo. Pasirodo, vienos audėjos gaminiai turėjo būti išsiųsti į Vokietiją bei Japoniją, bet per karantiną uždarius sienas jie atiteko „Kuuld“.
„Niekada neturėjome tiek daug rankų darbo tekstilės kiek šįmet, – pasidžiaugė vyriškis. – Apskritai šiais metais esame laimingi, kad dėl tų užkirstų sienų kaimynai lietuviai nuo gegužės iki šiol vis važiuoja pas mus. Mums tai – tikras gėris.“
