Šimtus mažųjų prižiūrintis vaikų daktaras: kada dažniausiai jį kviečia į namus

„Daktaro Rolando klinika“ – tai Rolando ir Neringos Selvestravičių šeimos tartas aptartas, išmatuotas ir pasvertas verslas. Dar tik metai, kaip pediatras 49 metų R.Selvestravičius sėda į savo automobilį ir pagal iškvietimą važiuoja į namus pas pasiligojusius mažylius.

„Vaikų daktaras“, – taip jį vadina žmona. Taip pavadinta ir klinikos interneto svetainė. Ir tam yra viena rimta priežastis.

Šeimynykščiai pasakojo, kad tuo metu, kai Rolandas tebuvo pradinukas, tetos paklaustas: „Rolandėl, kuom nori būt?“, žemaitiškai išrėždavo: „Vakų daktars“. Vaikis gimė ir augo netoli Plungės, Stalgėnuose, o iš Žemaitijos nėręs į aukštuosius mokslus, atsidūrė ten, kur ir norėjo būti – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Taigi kas yra gydytojo Rolando lagamine, kai jis važiuoja pas mažuosius ligonius? Pasirodo, kad ten – tik tai, ko reikia vizitacijai ar diagnozei patikslinti: stetoskopas, namų sąlygomis atliekamų kraujo testų rinkinys, tam tikrų vaistų pakuotės.

Svarbiausias jo nešulys neregimas – tai kone tris dešimtmečius kaupta gydytojo patirtis.

„Mano darbas per konsultacijas turi ribas, – patikino R.Selvestravičius. – Jeigu matau, kad vaikui būtina pagalba ligoninėje, rašau siuntimą į ją ar kviečiame greitąją.

Nes yra tokių sveikatos būklių, kai reikalinga lašinė, o aš namų sąlygomis negaliu jos pastatyti. Teoriškai – galėčiau, bet praktiškai tai padaryti neįmanoma. Nes būti prie vaiko tektų kiaurą parą“.

„Esu grynakraujis pediatras“, – patikino R.Selvestravičius, paklaustas, kodėl prieš metus užsikrovė dar ir privačios veiklos nešulį.

Mat jis ne tik dirba Trakų ligoninėje, bet dar turi ir savo terapinę apylinkę Rūdiškių pirminės sveikatos priežiūros centre, kur rūpinasi 350 vaikų sveikata.

„Po pagrindinių medicinos studijų, tapęs rezidentu dirbau Vilniaus Moterų klinikoje Antakalnyje neonatologo padėjėju, vėliau – reanimacijos skyriuje. Buvau daug žadantis pediatras, bet nutiko taip, kaip nutiko – sutriko sveikata. Ir aš kurį laiką nebegalėjau dirbti su vaikais.“

Tai buvo Nepriklausomybės pradžia – laikas, kai prasidėjo farmacijos aukso amžius.

Užsienio farmacijos bendrovės viena po kitos Lietuvoje kūrė atstovybes, gydytojai konkuravo dėl darbo vietų jose. Užsienio vaistų gamintojai ypač vertino savo darbuotojus, mokymams ten buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Ir konkursus įveikęs R.Selvestravičius netruko šioje srityje pakilti karjeros laiptais.

„Niekada nesigailėjau, kad buvau ten atsidūręs. Būdamas pediatras, ten gavau neįkainojamų žinių. Farmacijos įmonės išugdė gebėjimą bendrauti su žmonėmis, o gydytojui – tai vienas svarbiausių diagnozės nustatymo „instrumentų“.

Tik bendraujant įmanoma surinkti tikslią ligos istoriją – vadinamąją anamnezę, o ir mažiesiems ligoniams prakalbinti reikia tam tikrų gebėjimų“, – pasakojo Rolandas.

Ir, staiga prisiminęs, iš kišenės išsiėmė „šviečiantį pieštuką“ – instrumentą gerklei apžiūrėti.

„Vaikams jis labai patinka, – nusišypsojo. – Kai pasakau, kiek gerklyčių jis yra matęs, jie noriai išsižioja“.

Kokia priežastis sugrąžino R.Selvestravičių į gydomąją mediciną?

„Niekada nebuvau jos išsižadėjęs, visada norėjau grįžti. Ir tai padariau, vos tik pasitaikė galimybė.

Tuo metu dirbau farmacijos įmonėje, kurios specializacija – vaistai ypač retoms genetinėms ligoms, pavyzdžiui, Goše (Gaucher) ar Hunterio sindromams. Lietuvoje šiai įmonei dirbau vienas – turėjau daugiau laisvesnio laiko, nei anksčiau.

Todėl kreipiausi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą ir išsiaiškinau, ko reikia, kad galėčiau atgauti pediatro licenciją. Prireikė metų – tiek laiko turėjau padirbėti Vaikų ligoninėje Santariškėse profesoriaus Vytauto Usonio skyriuje“, – pasakojo medikas.

Ir jis grįžo. Pirmiausia – į tuo metu dar veikusią vaikų tuberkuliozės ligoninę „Pušelė“, o po to – į Trakų ligoninę.

„Turėjau milžiniškos vadybos patirties – nebeabejojau savo jėgomis. Niekada ir nevaikščiojau užrietęs nosies, nors esu dirbęs ypač atsakingose – rinkodaros, pardavimų vadovų pozicijose.

Mus mokė, kad geras vadovas turi mokėti ir autokratinio, ir demokratinio vadovavimo stiliaus. Yra situacijų, kai reikia kietos rankos, yra ir tokių, kur autokratija nereikalinga, ligoninėse jai – ne vieta.

Mano skyriaus ligoninėje pediatrai padeda man, kai reikia – aš padedu jiems“, – kalbėjo Rolandas.

Išsikviesti privačiai dirbantį gydytoją į namus kainuoja nuo 100 eurų. Tačiau kiekviena vaikus auginanti ar juos jau užauginusi šeima patyrė, kad yra situacijų, kai šeimos gydytojo poliklinikoje neįmanoma pasiekti, o pagalba yra būtina.

Kita vertus, dabar, kai didėja infekcijų „mainų“ poliklinikose tikimybė, o ir koronavirusas kelia grėsmės, tėvai vengia viešųjų gydymo įstaigų – nenori pasiligojusių mažylių vežti į jas.

„Mes dirbame taip, kad tėvams būtų kuo mažiau streso – vizitą stengiuosi pritaikyti prie vaiko dienos režimo.

Tėvams svarbu ir tai, kad galiu namuose atlikti diagnostinį testą ir atsakymą gauti iš karto“, – sakė R.Selvestravičius.

Taigi dabar klinika pacientų jau turi ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose – vertindami gydytojo Rolando kompetenciją žmonės skambina konsultuotis. Nemažai skambučių sulaukiama ir iš tėvų, auginančių vaikus emigracijoje.

„Gali būti, kad ateityje įsirengsime ir konsultacijų kabinetą. Toks poreikis yra. Bet kol kas dirbame taip, kaip esame sumanę“, – sakė N.Selvestravičienė.

Jos teigimu, ligonių konsultacijos namuose nėra išskirtinis sumanymas. Yra bandžiusių tai daryti ir tai tebedarančių, bet dažniausiai – privačios klinikos patalpose.

Taigi Selvestravičiai sugalvojo savo koncepciją, kaip tai turi būti daroma.

Neringa su Rolandu yra tvirta komanda. Patys užauginę cerebriniu paralyžiumi sergantį vaiką – jų Kostui dabar yra 22 metai, jie gerai žino ir tai, kaip palengvėja našta, kai namie yra pediatras.

Tad kaip jiedu dirba?

„Sulaukusi skambučio į Daktaro Rolando kliniką, surenku pirminę informaciją apie pacientą ir jo būklę ir perduodu ją gydytojui Rolandui“, – sakė Neringa.

Pasak Rolando, jo paslaugos – ne tokios, kokias teikia greitosios pagalbos medikai. Tik jie gali suteikti pagalbą staiga pablogėjus sveikatai, pavyzdžiui, ištikus epilepsijos priepuoliui ar kai kyla pavojus vaiko gyvybei.

Būna, kai paskambinę tėvai sako, kad vaikas vangus, visą parą vemia. Tokiais atvejais būtina kviesti greitąją ir važiuoti į ligoninę. Nes yra sveikatos sutrikimų, kurie – ne šeimos pediatro kompetencija.

Bet dar daugiau yra tokių situacijų, apie kurias išgirdęs gydytojas R.Selvestravičius pasako: „Taip. Atvažiuoju“.

Taigi šiuo metu Daktaro Rolando klinika, veiklą pradėjusi pernai lapkritį, jau turi daugiau nei 100 nuolatinių pacientų.

Dažniausiai šeimos, kurios pasinaudoja šio gydytojo paslaugomis, jais ir tampa. Pamažu kuriasi ir savita bendruomenė, kurioje tariamasi, konsultuojamasi, regimi tampa ir gimtadieniai.

Kuo toliau, tuo labiau populiarėja ir nuotolinė konsultacija. Kadangi R.Selvestravičius bendradarbiauja su „Mano daktaras“ portalu, jis turi ir nuotolinių – video konsultacijų galimybę.

„Iš pradžių planavome, kad turėsime gydytojų Kaune, Klaipėdoje. Mūsų klinikos projekte, kurį pati rašiau, tai buvo numatyta.

Bet dabar pradėjome galvoti, kad galime pasiūlyti ir frančizės modelį.

Turime sukūrę ir aprašę savo veiklas, savo viziją, vidaus tvarkos taisykles, netgi bendravimo su pacientais aprašus, nes mums labai svarbus betarpiškas ryšys tarp gydytojo ir paciento“, – sakė Neringa.

Pasak N.Selvestravičienės, su vyru kurdama kliniką ji naudojosi ir projektų rašymo patirtimi, kurios jos gyvenimo bagažinėje – į valias.

„Mes visą gyvenimą juk kalbamės apie mediciną, Rolandas dalindavosi ir mokymų patirtimi. Pavydėdavau jam beprotiškai. Bet tik tol, kol pati nusekiau jo pėdomis“, – šyptelėjo ji.

Neringa buvo bene pirmoji Lietuvoje ne medikė, tapusi vaistų gamybos įmonės medicinos atstove. Ir jai puikiai sekėsi. O ir šiuo metu su farmacija ji nėra nutraukusi saitų.

„Iš prigimties esu versli – iššūkiai mane „užveda“. Man neramu, jei staiga viskas nurimsta. Esu užsispyrusi ir siekiu rezultatų, tad jei jau sumaniau, privalau padaryti, – patikino moteris. – Turėjau įvairiausių patirčių ir versle, bet galop nutariau, kad jį turiu kurti viena – kad man nieko nereikia iš šalies: pati prisiimu riziką, atsakomybę. Ir man sekasi.“

Štai todėl ji ir dabar „sėdi ant trijų kėdžių“. Viena jų – tai darbas su „Daktaro Rolando klinika“ vaikų daktaru“, kitas – darbas vokiečių-lenkų kapitalo farmacinėje įmonėje, kurioje dirbo prieš 8 metus, o dabar akcininkai vėl ją susirado ir pakvietė grįžti.

Trečioji – socialiniai projektai, kurie skirti pagelbėti neįgaliems vaikams bei jų tėvams.

„Pati praėjau kryžiaus kelius, kol pripažinau, kad mūsų Kostas yra kitoks. Tai truko 16 metų.

Jį užauginome taip, tarsi augintume iš karto penkis vaikus. Užtat jis galėjo baigti mokyklą, yra labai socialus, turintis galybę draugų, pilnas idėjų, kurias vos spėjame su Rolandu įgyvendinti ir netgi pritaikome jas savo verslo modelyje. Svarbiausias yra jo nepaprastas noras padėti kitiems neįgaliems vaikams“, – sūnaus gebėjimais pasidžiaugė moteris.

Taigi projektas, kurį ji rašė kartu su Lietuvos Muzikos terapijos asociacija, jau yra gyvas. Vilniuje yra trys mokyklos, kuriose su vaikais, turinčiais judėjimo negalią, autizmą ar kitokių neurologinių ligų dirba muzikos bei šokio ir meno terapeutės. Projekte dalyvauja ir psichologai, o porą kartų per mėnesį rengiami grupiniai užsiėmimai tėvams.

„Tai – jau ne verslas. Tai mano pomėgis, nes ir noriu, ir galiu pasidalinti savo patirtimi bei pagelbėti tėvams“, – paaiškino Neringa.

Daktaro Rolando klinika yra pasirašiusi bendradarbiavimo ir atstovavimo Baltijos šalims sutartį su Lenkijos reabilitacijos centru „Euromed“.

„Kvietėme Lenkijos kolegas, ir jie maždaug prieš pusmetį apsilankė Vaikų ligoninėje Santariškėse – fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Jie turi neįtikėtinai geros, ilgalaikės patirties – konsultavo vaikus, turinčius įvairiausių neurologinių sutrikimų.

Taigi mes stengiamės nors kiek pagelbėti tėvams, auginantiems neįgalius vaikus“, – sakė N.Selvestravičienė.