Bitininkystė – ir žaidimas
Diplomuota bitininkė Meilutė Mociškytė neatsidžiaugia jaunystėje pasirinkusi specialybę, kuri tapo jos gyvenimo būdu, kuri teikia džiaugsmo, ramybės, kuri yra tiesiog pramoga, žaidimas, ir netgi poilsis, ir kuri jai yra pelniusi Bičių karalienės titulą. Tai – bitininkystė, sritis, apie kurią ji augdama visai nieko nenutuokė.
„Žinojau nebent tiek, kad bitės gelia. O kadangi nuo įgėlimų tindavau, mokytoja dirbusi mama mane buvo įtikinusi, kad kelių bičių įgėlimai man baigsis mirtimi“, – sako pašnekovė.
Nepaisant to, kad moteris yra baigusi kelių pakopų bitininkystės mokslus ir kad ir dabar dar vis mokosi bitininkystės paslapčių, žinios nuo įgėlimų jos neapsaugo. Bitės gelia ir ją, ir įgelia ne po kartą.
Jos rankos kartą buvo sugeltos taip, kad ištinusios nuo įgėlimų nesilankstė per alkūnes. Bet tai ne tik nesibaigė mirtimi – jie pasirodė tik į sveikatą.
Viena kiečiausių bitininkių
M.Mociškytė – viena kiečiausių šalies bitininkių, trijų knygų apie bitininkystę autorė, turinti kone 100 bičių avilių, kiek anksčiau buvusi vienintelė šalyje konsultantė bitininkystės klausimais.
Bites ji augina Rokiškio rajone, vienkiemyje netoli Ragelių bažnytkaimio. Triūsia abu su vyru Vladu ir džiaugiasi, kad likimas ją suvedė su šiuo vyriškiu, kurį buvo nusižiūrėjusi dar jaunystėje, tačiau draugėn jiedu suėjo ne iškart.
„Vaikų ir anūkų neturiu, tad būna, kad užplūsta mintys apie tai, kam liks mano bitės, namai, jurginai. O dar pagalvoju, kaip gerai būtų turėti anūkų, su kuriais galbūt ravėtume gėlynus, dirbtume kitus darbus, džiaugtumės. Dabar savąją energiją atiduodu bitėms, kolegoms bitininkams, keliauju po užsienio bitynus“, – pasakoja M.Mociškytė.
Nelengva ir nepaprasta
Nemažai žmonių įsivaizduoja, jog būti bitininku ir lengva, ir paprasta. Tokie samprotavimai šiai bičių žinovei pirmiausia sukelia šypseną. Moteris sako, jog tam, kad taptum bitininku, reikia ne tik daugybės žinių, bet ir išskirtinių savybių.
„Visų pirma, bitės tiesiog nekenčia ne tik nervingų, bet ir neramių, greitų judesių žmonių. Tokiems jos atsilygina gausiais įgėlimais, nuo kurių dirglūs žmonės tampa tik dar dirglesni, o pati bitininkystė jiems pasidaro kančia“, – sako M.Mociškytė.
Ji pabrėžia, jog bitininkas turi būti ir ramus, ir ypač kantrus, ir kruopštus, ir darbštus, ir pareigingas, ir netgi tylus.
„Pažinojau rėksmingą moterį ir puikiai atsimenu, kaip jai kliūdavo nuo bičių“, – sako bitininkė.
Ji pamena, kad rėksnės įerzintos bitės puolė ir ją, buvusią tuomet šalia. O nervingam žmogui įerzinus bites, šios gali pulti ir šalia esančius gyvūnus, paukščius. Žinoma atvejų, kai bitės sugėlė šunis, žąsiukus, balandžius, kitus gyvus padarus. O būna, kad bitės sugelia kaimynus, laiškininkus, niekuo dėtus pro šalį einančius žmones.
Neprižiūrėtos bitės – piktos bitės
M.Mociškytė prisimena sulaukusi pagalbos prašančiųjų skambučio. Tada skambino žmonės ir klausė, kaip gintis nuo jų pačių auginamų bičių – tos taip buvo įsiutusios, kad kurios ne tik neleido išeiti iš namų į kiemą, bet ir grėsmingai daužėsi į sodybos langus.
Tiems žmonėms ji patarė apsišarvuoti kantrybe, neirzti ir ramiai laukti, kol bitės nusiramins.
Bičių žinovė sako, kad piktos tampa neprižiūrimos bitės. Beje, jų pyktį, gal greičiau susierzinimą, gali sukelti joms nepatinkantis kvepalų, dezodoranto, prakaito kvapas, o ypač bitėms nepatinka natūralios vilnos kvapas. Bitės ypač suirzta pamačiusios žmogų, apsirėdžiusį rūbais, pasiūtais iš pašiaušto audinio.
Mokslininkai aiškina, jog pamačiusios apsirengusįjį pašiaušto audinio drabužiu bitės jį gelia instinktyviai. O instinktas joms išsivystė nuo tų laikų, kai medų iš drevių kopinėdavo gauruotos meškos.
Darbas – ramybės valandėlės
Į klausimą, ar žino, kodėl išrinko jai tokį meilų, tokį mažybinį vardą, ponia Meilutė paaiškino, jog tai dabar jau mirusio jos tėčio sumanymas, o kodėl jis toks – nežinia. Mama norėjo ją pavadinti Aurelija, bet nugalėjo tėvo pasirinkimas. Mamai dabar jau 92 metai.
Mokyklą baigusi Zarasų rajone, Dusetose, Meilutė buvo nutarusi tapti ryšių darbuotoja.
„Girdėjau tada, kad Anykščių rajone, Raguvėlėje, ruošiami bitininkai, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad bitininke galiu būti ir aš. Įkandin draugių, menu, rašiau prašymą į ryšių technikumą, bet taip nutiko, kad vis dėlto pasirinkau Kaune veikusį žemės ūkio technikumą, mokiausi sodininkės-daržininkės specialybės“, – sako bitininkė.
Tačiau mokantis sodininkystės bei daržininkystės teko išklausyti ir bitininkystės kursą, o šios srities žinovas Pranciškus Karosas merginą pavergė bitininkystės žiniomis. Paklausta, kas jau taip įdomu buvo, M.Mociškytė atsakė: „Įdomu buvo viskas, o ypač tai, kad darbas su bitėmis – tai ramybės valandėlės.“
Netikėjo, kad rusams vakaroti pakanka arbatos
Tad gavusi sodininkės-daržininkės diplomą, M.Mociškytė įsidarbino bitininke iš pradžių Rokiškio, po to Utenos rajono tuomečiame tarybiniame ūkyje. Ji teigia, jog sovietmečiu daugybė tokių ūkių turėjo savo bitynus ir juose dirbusius bitininkus, tad dalis bičių surinkto medaus už savikainą būdavo parduodama ūkio žmonėms, dalis atitekdavo reprezentacijai, o tai, kas likdavo, būdavo išgabenama į sovietinį darinį – paruošų kontoras.
Koks tolesnis medaus kelias, M.Mociškytė sako nežinanti. Galbūt medus atitekdavo konditerijos pramonei, o gal iškeliaudavo į plačiąją sovietiją?
Turėdama technikumo diplomą ir dirbdama bitininke, M.Mociškytė ėmėsi studijuoti tuometėje Žemės ūkio akademijoje, jos pasirinktų universitetinių studijų sritis – agronomija, o diplominį darbą rašė apie bitininkystę. Vos spėjusi gauti agronomės diplomą, ji suskubo rašyti prašymą tolesnėms studijoms Rusijos Riazanės bitininkystės institute.
„Rusijoje studijavau neakivaizdiniu būdu, o sesijos man būdavo didžiulė atgaiva. Į jas suvažiuodavo bitininkai iš įvairiausių Rusijos vietovių. Su jais mes prie arbatos puodelio kalbėdami apie bitininkavimą prasėdėdavome iki paryčių. Kai grįžusi į Lietuvą apie tai pasakodavau, niekas manim netikėjo, sakydavo, tikrai negali būti, kad rusams pakaktų arbatos ir kad jie išsiverstų be degtinės“, – studijas Rusijoje prisimena bitininkė.
Kurioziniai skambučiai
Pasikeitus santvarkoms, M.Mociškytė ėmėsi bitininkauti pati sau, o duoną pelnydavosi būdama Žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultante. Mokė bitininkus ir ne tik juos.
„Esu sulaukusi ne vieno kuriozinio skambučio. Pamenu, paskambino vyriškis ir pasisakė užsienio kelionėje nusipirkęs bičių motinėlę, tad teiravosi, ką toliau daryti. Paaiškinau, kad ją reikia įleisti į avilį, į bičių šeimą. Tada vyras paaiškino jokio avilio neturintis, bičių šeimos – tuo labiau, o iš bičių pardavėjo jis supratęs, kad bitė motinėlė pridės kiaušinėlių, iš jų išsiris bitutės, kurios prineš kibirus medaus“, – patirtą nuostabą persakė M.Mociškytė.
Skambinusiam vyriškiui tuomet ji patarė nusipirktąją bičių motinėlę padovanoti tiems, kas jau turi bičių, ir pamokė, kad kitąsyk, jei kas pasiūlys smauglį, jo nepirktų prieš tai neįsigijęs terariumo.
Ir negarbinga, ir įžūlu
Į klausimą, koks bitininkas yra geras bitininkas, M.Mociškytė atsakė, kad toks, kuriam nėra blogų metų – kurio bitės gausiai medaus neša ir vadinamais blogais, ir gerais metais.
Ir dar geras bitininkas neturi galvoti, kaip daugiau uždirbti iš medaus. Toks siekis bitininkus sugadina, jie ima ieškoti vadinamų naujų medaus gavybos technologijų, kas iš tiesų dažniausiai yra medaus falsifikavimas ir žmonių apgavystė.
„Aš medaus su pinigais nesiejau. Man svarbiausia, kad tai būtų pats geriausias, švarus, kokybiškas medus“, – sako bitininkė.
Ji pripažįsta, kad visuomet jaučiasi įskaudinta tų, kurie, dėdamiesi bitininkais, lipa kolegoms ant galvų. Lipančiaisiais ant galvų M.Mociškytė vadina tuos, kurie laukuose netoli jau esančių bitynų, stato savo avilius. Ponia Meilutė aiškina, jog bitės medų renka trijų kilometrų spinduliu, tad tame plote pastatyti papildomi aviliai yra senbuvių bičių skriaudimas, o kolegoms bitininkams – lipimas ant galvų.
„Bet gėda toli gražu ne visiems“, – sako ji.
Bitininkė atkreipė dėmesį, kad įžūlėliai paprastai būna jauni žmonės, o dėl to jai liūdna ir graudu.
Šalis jau perpildyta aviliais
Iš tiesų, anot M.Mociškytės, mūsų Lietuva yra perpildyta aviliais, jų pristatyta gerokai daugiau nei derėtų. Ji skaičiuoja, jog maždaug prieš dešimtmetį daugelis nusprendė, kad bitininkystė – greitas prasigyvenimo šaltinis, kai pakanka pasistatyti avilių, į juos suleisti bičių, kurios neš medų kibirais, o jį tereikės semti.
„Tokias teorijas man yra dėstęs ne vienas, panorėjęs tapti bitininku ir klausdavęs patarimų, nuo ko pradėti. Aš jų irgi paklausdavau, ką manytų, jei aš, nutarusi, kad odontologija pelninga sritis, paklaususi patarimų, imčiausi traukti dantis“, – sako M.Mociškytė. Ji prisimena, kad išgirdusieji tokias pastabas suklusdavo, tačiau noro būti bitininkais jos nelabai numalšindavo.
Kita vertus, ši moteris pripažįsta, kad bitininkystę bandyti galima, tačiau bus gaila ir liūdna, jei bet kaip bitininkaujant teks kentėti bitėms.
„Beje, pastebėjau, kad dabar radosi mada dovanoti avilius su bitėmis nieko neišmanantiems apie bitininkavimą žmonėms. Žinau, kad tokios dovanos teikiamos gydytojams. Nemanyčiau, kad taip daryti protinga“, – sako M.Mociškytė.
Valgyti kuo daugiau
Bet kam imtis bitininkavimo M.Mociškytė nepataria, tačiau visiems ji pataria valgyti medų.
„Turiu svajonę, kad ant kiekvieno stalo būtų medaus ir jis būtų valgomas kasdien, o ne vien per didžiąsias religines šventes, Kalėdas ar Velykas“, – sako bitininkė.
Bitininkė pastebėjo, kad nusipirkę medaus žmonės indelius su juo kažkodėl nukiša į tamsiausią ir giliausią spintelės kampą. Ji sako, kad medus saulės spindulių nebijo, kišti tamsumon jo tikrai nebūtina. Yra netgi mokslininkų nuomonių, kad medus nebijo ir aukštos temperatūros, tad jo šaukštelį galima dėti į karštą vandenį, ką tik užplikytą arbatą ar kavą.
M.Mociškytė primena, jog meduje yra visa Mendelejevo lentelė, tad norint būtinais elementais papildyti savo organizmą, geriau valgyti medų nei vaistinėse pirktus papildus.
Gėlės – ir ant langinių
M.Mociškytė pelnė ne tik Bičių karalienės, bet ir Jurginų karalienės titulą.
Tarp daugybės jos sodybą puošiančių gėlių yra du tūkstančiai jurginų kelmų, surinktų ar jai susiųstų iš įvairiausių pasaulio šalių bei išvestų jos pačios. Moteris didžiuojasi išvedusi net dešimt jurginų rūšių. Jurginuose zuja ir medų renka bitutės.
Gėlės puikuojasi ir ant šios moters sodybos namų langinių.
Pirmąsias gėles ant langinių išpiešė giminaitė, o šių dažams nusilupus, gėles ant langinių toliau kasmet atnaujina pati M.Mociškytė.
Tokiu atveju niekada neliūdna: rudeniui nuvytinus darželių gėles, toliau žydi jokių šalčių nebojančios langinių gėlės.
