„Prisimenu tą avariją“, – 28 metų Edvardas sudėlioja sakinius taip, kad greta sėdinti jo bendradarbė Luka baisėdamasi ima aikčioti.

„Man buvo 11 metų. Stovėjau lauke su draugais šnekučiuodamas, kai pro šalį važiavo sunkvežimis. Vienas jo bortas buvo atsikabinęs. Vairuotojas to nežinojo, ir, mašinai sukantis posūkyje, bortas užkrito ant manęs“, – apie jį ištikusią nelaimę pasakojo Edvardas.

„Kaip baisu“, – Luka stvėrėsi už galvos. Ko gero, jie, dirbdami kartu Vilniuje, greta Vilniaus universiteto planetariumo esančiame restorane „Pirmas blynas“, nebuvo kalbėję apie juos ištikusias negandas.

Užsirašo, ką veiks

Žiauri avarija prieš septyniolika metų Edvardui visam gyvenimui prisegė neįgalumą.

„Man sunku viską greitai įsidėmėti“, – pratarė jis. Ir pridūrė: „Aš žinau, kad mane ištiko koma. Niekas netikėjo, kad gyvensiu.

Net ir tada, kai pabudau iš komos – negalėjau nė šaukšto nulaikyti, nė kalbėti – buvau pamiršęs visus žodžius. Mama įpuolė į gilią depresijos duobę, tėčiui taip pat buvo nelengva. Bet štai, aš esu čia“.

Po tokios baisios avarijos Edvardas kapanojosi sunkiai ne dėl ligos, bet dėl bendraamžių nuostatų. Pasimokęs metus namie jis ėmė vaikščioti į savo mokyklą. Kentė, nes bendraamžiai ir apstumdydavo, ir prilupdavo, ir kitaip išsityčiodavo.

„Tėvai nutarė pakeisti mokyklą. Kitoje man buvo lengviau“, – užsiminė vaikinas. Jis nepalūžo – baigė 12 klasių ir net įgijo profesiją – bendrosios praktikos slaugytojo padėjėjo bei kaimo turizmo vadybos. 

Tiesa, pagal profesiją jis negalėjo dirbti – iki ligoninės, kurioje vaikinas būtų galėjęs įsidarbinti, rekėtų važiuoti per visą miestą. Neįgaliam žmogui tai buvo per sunku. Ir jis kurį laiką dirbo vieno prekybos tiklo parduotuvėje salės darbuotoju. „Buvo sunku“, – pratarė.   

Dabar gi, anot Edvardo, jis turi ne tik gerą darbą, bet ir puikią draugę, o po darbo neretai nužingsniuoja į sporto klubą.

„Vakarais darau tai, ką privalau: susirašau kitos dienos darbų planą. To reikia, kad jų nepamirščiau. Ir kad nepasukčiau blogais keliais. Planas mane drausmina“, – paaiškino jis.

Dirba tai, ką moka

Restoranas „Pirmas blynas“ – tai iš Nyderlandų atvykusio olando 30 metų Timo van Wijko sumanymas. Projektą „Pirmas blynas“, skirtą neįgalių žmonių integracijai į visuomenę, jis pradėjo 2018-ųjų rugsėjį.

Tų pačių metų pabaigoje ir portalo lrytas.lt rengiamo konkurso „Verslo genas“ apdovanojimų ceremonijos Timas išsinešė svarbų prizą – apdovanojimą už socialinį verslą ir pilietines iniciatyvas.

„Lietuvai reikia tokio projekto. Čia gatvėse neįgalių žmonių pamatysi vos vieną kitą, o Vokietijoje, Nyderlanduose, kitose Europos šalyse jie dirba su visais, ilsisi su visais ir būna su visais“, – patikino olandas.

O kaip jam sekasi dabar? Juo labiau kad pavasarį koronavirusas maitinimo įstaigas prispaudė sunkia savo letena, neleisdamas dirbti.

Blynus mėgsta visi

„Negalėjome ramiai žiūrėti – visi apsiašarojome, – pratarė vyras, kuris tris savo dukras neretai nusiveda pavalgyti į „Pirmąjį blyną“. – Tądien, kai pietavome, buvo švenčiamas vieno iš darbuotojų gimtadienis.

Jie valgė gimtadienio tortą taip džiūgaudami, kaip nė vienas iš mūsų nemoka“.

Ir išties, anot Timo, jie stengiasi nepražiopsoti vieni kitų gimtadienių. Dėmesys – tai yra svarbu kiekvienam žmogui.

„Jūs neįsivaizduojate, kaip Timas bendrauja su mumis. Jis yra fantastinis ir laido daug juokelių. Kas rytą viskas prasideda nuo pasisveikinimo. Timas visada paklausia, kaip mums sekasi. Kaskart klausia to paties ir to paties. Ir kaskart jam atsakau, kad puikiai“, – štai taip savo darbdavį apibūdino 23 metų Luka.

Ne tik dėl gardžių patiekalų, bet ir dėl to, kad paremtų išskirtinį restoraną, pavalgyti į jį su bendradarbiais retkarčiais ateina ir Kęstutis.

„Nuo darbo iki čia mums vos 5 minutės kelio. Pasivaikštome, kai tik būna galimybė. „Pirmame blyne“ visada skanu, nors nepigu“, – pratarė Kęstutis. Apie 6 eurus – tokia yra vidutinė patiekalų kaina.

Nepaprastos istorijos

„Galiu užmaišyti tešlą, bet pati kepti blynų nesiimu. Kur jau ten. Jeigu aš supilsiu tešlą į vaflinę, ji netruks pavirsti anglimi. Nes aš „nugrybauju“ – užsimirštu“, – Luka čiauška. Jei tik kas jai leistų, ji plepėtų be sustojimo. Bet juk yra laikas kalboms ir laikas darbams.

Kokia negalia ją yra ištikusi? „Man cerebrinis paralyžius, – atsakė nesidrovėdama. – Nuo gimimo“.

Nepaisant tokios negalios Luka pasiekė daug. „Profesinėje mokykloje floristikos ir tekstilės specialybės. Ją baigusi nežinojau, kaip ir kur įsidarbinti, o dirbti labai norėjau. Ir įvyko tai, ko negalėjau nė susapnuoti.

Kartą mes su draugais atėjome pavalgyti į „Pirmąjį blyną“. Timas priėjo prie mūsų staliuko, įsikalbėjome. Ir jis man pasiūlė restorane atlikti praktiką. Stryktelėjau iš džiaugsmo – man tai buvo stebuklas“, – pasakojo Luka.

Per praktiką ji darė tai, ką ir jos kolegos – parduotuvėje supirkdavo produktus, plaudavo indus, mokėsi užmaišyti blynams tešlą, aptarnauti klientus aptarnavau. „O dabar bandau ir prie kasos padirbėti“, – pasidžiaugė mergina.

O štai 34 metų Vaidas yra „Pirmojo blyno“ senbuvis. Jis į praktiką restorane atėjo vos tik T. van Wijkas atvėrė jo duris – 2018-ųjų rudenį. Ir netrukus buvo įdarbintas.

„Turiu negalią nuo vaikystės. Medikai yra nustatę 50 proc. darbingumo. Būna, kad rankos kartais pradeda virpėti“, – atviravo Vaidas.

Iki tol, kol nebuvo Timo ir jo sumanymo, Vaidas dirbo vieno iš sostinės vaikų darželio virtuvėje. O dabar jis daro tai, ką moka geriausiai – sutinka klientus.

„Restorane man daugiausia ir tenka bendrauti su žmonėmis. Papasakoju apie meniu, priimtu užsakymus. Kartais dirbu ir prie kasos“, – pasakojo Vaidas.

T. van Wijkas prisiminė, kad įgyvendinant sumanymą – atidarant restoraną negalią turinčių darbuotojų surasti buvo sunku – neįgaliųjų globėjai juo nepasitikėjo. Nepatikėjo ir tuo, kad jų vaikai gali dirbti: „Koks dar olandas? Kodėl jis čia? Gal koks nepatikimas žmogus?“

Tuomet jis sutarė bendradarbiauti su Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija bei socialine įdarbinimo agentūra SOPA. Ir ėmėsi kas mėnesį įdarbinti po vieną neįgalųjį. Pavyzdžiui, tokiu būdu 2019 m. rudenį, po praktikos, „Pirmajame blyne“ įsidarbino ir Edvardas.

Pasak Timo, neįgalieji restorane imasi tokio darbo, kuriam yra stiprūs. Pavyzdžiui, Vaidas puikiai dirba kaip padavėjas, yra kasininkas, jis nepriekaištingai tvarkosi su pinigais.

„Kartu su mumis dirba ir Dauno sindromą turinčių žmonių – Dominykas, Jurga. Bet man nesvarbu, kokia negalia kausto žmones – man svarbu, ką jie gali daryti. Mes visi turime tam tikrų gabumų bei polinkių ir tam tikrų ribų – taip pat. Aš ir pats ne itin mėgstu darbą virtuvėje“, – sakė Timas.

Vienintelio dalyko kol kas jis negali padaryti – įdarbinti žmonių, kuriuos negalia pasodino į invalido vežimėlį. Tiesiog patalpos yra tam nepritaikytos, o ir virtuvėje – ankšta.

„Planetariumas netrukus bus renovuojamas, ir mes turėsime išsikraustyti. Ieškome naujų patalpų – arčiau miesto centro ir tokių, kur būtų galima nesunkiai įvažiuoti su invalido vežimėliu“, – užsiminė pašnekovas.

Karantinas nutraukė pamokas

Kokių sunkumų buvo per porą veiklos metų?

„Versle visada yra sunku, ypač restoranų – maitinimo versle. Manau, kad jis yra vienas sunkiausių“, – atsakė T. van Wijkas.

Per koronaviruso pandemiją paskalbtas karantinas privertė uždaryti ne tik virtuvę, bet ir nutraukti edukacinę veiklą.

„Mes labai gerai dirbdavome su klientais – vesdavome užsiėmimus apie Dauno sindromą.

Kviesdavome į pamokas apie šią negalią po 40-50 vaikų, o po to jie valgydavo blynus pietums.

Tos pamokos buvo ypač populiarios, ir verslui tai buvo gerai. Vaikai išklausydavo teoriją, o po to galėdavo bendrauti su turinčiais Dauno sindromą.

Kasdien turėdavome rezervacijas šioms paskaitoms. Ir staiga turėjome viską nutraukti – pustrečio mėnesio per karantiną niekas nevyko. O ir pradėti buvo labai sunku – nebuvo valgytojų.

Juk neturime alaus , kuris patraukus restoranų ar barų lankytojams – esame socialinis verslas. Tad Vilniaus centre vasarą buvo pilna žmonių, o pas mus beveik tuščia. Ir tik pastaruoju metu prasidėjo sujudimas“, – kalbėjo „Pirmojo blyno“ steigėjas.

Anot Vaido, Rugsėjo 1-ąją abi restorano salės buvo sausakimšos, praėjusį savaitgalį – taip pat. Bet vieta restoranui vis dėlto ten nėra gera – atoki.

„Dėl to mes ir išsikraustysime“, – pratarė Timas. „Tikimės, kad bus geriau“, – paantrino Vaidas.

„Reikia žiūrėti į ateitį teigiamai“, – pridūrė Luka. Ir pažadėjo, kad ji, būdama floristė, naująsias patalpas išpuoš gėlėmis taip, kaip išmoko ir kaip sugeba.

Skirtingi požiūriui

Paklausus, ar skiriasi požiūris į neįgaliuosius čia, Lietuvoje, ir ten – Nyderlanduose, kur Timas ketverius metus dirbo kartu su neįgaliaisiais – prižiūrėjo Hagos kepyklėlėje kepinius gaminančius ir pardavinėjusius neįgaliuosius.

„Smarkiai skiriasi, – Timas atsakė nė negalvodamas. – Nyderlanduose neįgalių žmonių galima sutikti visur. Čia, Lietuvoje, prekybos centruos retai juos pamatytume apsiperkančius ar dirbančius. Ten gi jie darbuojasi parduotuvėse, biuruose, pavyzdžiui, nešioja dokumentus.“

Timas pakartojo tai, ką yra sakęs anksčiau – jį stebino ir tebestebina tai, kad žmonių su negalia mūsų šalies miestų gatvėse vis dar retai įmanoma sutikti.

„Norėjau atidaryti restoraną, kad klientai matytų, jog neįgalieji gali puikiai dirbti, bendrauti, kad jie turi savo svajonių.

Bet yra ne kartą buvę, kad iš gatvės užėję žmonės išeidavo. Galbūt jiems nepatiko mūsų darbuotojai? Galbūt. O gal jie tiesiog pabijo to, kad nemokės su jais bendrauti“, – užsiminė Timas.

„O be reikalo“, – įsiterpė Luka. Ir ji pasakoja apie tai, kaip kasdien į darbą ją atveža senelis. Pasirodo, jam 73 metai, o jis tebedirba taksi vairuoju.

„Nežinau, gerai tai ar blogai, kad jis tokio amžiaus taksauja. Bet man labai smagu, kad jis mane atveža.

Namo man patinka grįžti pačiai: užsidedu ausines ir klausausi muzikos. Yra buvę, kad klausydamasi labai gražios dainos užsimiršau ir pradėjau gatvėje šokti pagal muziką. Man buvo labai smagu. Tik turėjau liautis, kai praeinanti moteris užklausė, kiek gi man metų. Atsakiau, kad 23“, – nuostabiu prisiminimu pasidalijo Luka.

Dėl profesijos neabejojo

Prieš porą metų lrytas.lt rašė apie tai, kad Timas Hagos Taikomųjų mokslų universitete įgijo socialinio darbuotojo profesiją.

Daug svarstyti, kokį kelią pasirinkti, jam nereikėjo. Taip susiklostė, kad socialine darbuotoja buvo tiek jo močiutė, tiek mama, o kartais tuo užsiima ir jo tėtis.

Baigęs studijas jaunas vyras iš pradžių dirbo su žmonėmis, kurie neturi namų, turi elgesio sutrikimų, problemų dėl narkotikų. Kiek vėliau sekė darbas su negalią turinčiais žmonėmis. Timas jiems pagelbėdavo kasdienėje rutinoje, tačiau vyrui labiau patiko pagalba neįgaliesiems ne buityje, o versle.

Vienoje Hagos kepyklėlėje, kurioje kepinius gamino ir pardavinėjo negalią turintys žmonės, jis net ketverius metus prižiūrėjo per 20 neįgaliųjų.

„Jeigu kildavo problemų, jie ateidavo pasakyti man ir spręsdavome bėdą. Mėgau šį darbą, o labiausiai tai, kad mačiau tų žmonių tobulėjimą“, – prisiminė olandas.

Į mūsų šalį Timas atvyko neatsitiktinai. Dar būdamas Hagoje jis susipažino su lietuvaite Karolina ir ją vedė.

Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!

https://plus.lrytas.lt/verslo-genas/