Baltarusijoje gimusi Anželika Kedar, ieškodama sklypo Lietuvoje, tiksliai žinojo, ko nori: svarbu, kad žemės būtų bent hektaras, o artimiausi kaimynai – ne arčiau nei kilometras. Iš Izraelio į vos 15 km nuo Baltarusijos sienos nutolusį Vilkiškių kaimą moteris atsikėlė prieš šešerius metus. Čia ji ūkininkauja ir svajoja pasiūlyti kaimo turizmo paslaugą, tačiau kiek kitokią, nei ieško daugelis lietuvių.

A.Kedar patirtis – neeilinė. „Tai – stiprios moters, kuri svajojo apie žemę, istorija“, – rusiškai sako Anželika pati apie save: moteris lietuviškai supranta, tačiau kalbėti mūsų kalba kuklinasi.

Gimusi Baltarusijoje į Lietuvą pirmą sykį ji atvyko būdama 16-os. Pamatė ir įsimylėjo čia tvyrančią, anot jos, energiją, o net ir dažnam iš mūsų pačių kliūvantis atokumas bendraujant tarpusavyje Anželikai buvo privalumas.

„Niekas kaip Rusijoje ar Baltarusijoje prie tavęs nelenda. Ten daug svarstoma, ką žmonės pasakys, per daug kišamasi į kitų asmeninius gyvenimus. Mane tas dusino, o čia nieko tokio nėra“, – pasakojo moteris.

Tačiau nuo to laiko, kai ji, būdama 16-os, pamilo Lietuvą, iki prieš šešerius metus persikėlė gyventi į Vilkiškes, praėjo ne metai ir ne penkeri. Ištekėjusi Anželika įsikūrė Vilniuje, po to porą metų gyveno Maskvoje, iš ten gyvenimas nuvedė į Izraelį, o jau po aštuonerių metų Izraelyje – į kaimą Lietuvoje, Baltarusijos pasienyje.

Pirko nemačiusi

Apie savo žemės sklypą Anželika svajojo dar tuomet, kai gyveno Lietuvoje. Tačiau tuomet atrodė, kad situacija pernelyg sudėtinga, jog pajėgtų žemę įpirkti. „Viskas, kas siejasi su gamta, gyvūnais, žeme, man labai artima. Tai – mano sena svajonė. Turėti tokią sodybą svajojau apie 20 metų“, – sakė Anželika.

O būdama Izraelyje suprato, kad ją gali įgyvendinti, bet to, ir žemės kainos buvo prieinamos. Internetu susiradusi jos poreikius atitinkantį sklypą, paprašė bičiulės jį apžiūrėti. Užteko to, kad ši pasakytų, jog žemės gabalas – 3,8 ha, o kaimynai – toli. „Viskas, imk“, – ilgai spręsti Anželika nematė reikalo. Nebuvo svarbu netgi tai, kuriame Lietuvos krašte bus jos nuosavybė. „Tuo metu dairiausi žemės aplink Molėtus, Švenčionis, tačiau nė nežinojau, kad Švenčionys ir Šalčininkai – du skirtingi kraštai“, – su šypsena kalbėjo moteris.

Nors apžiūrėti pirkinio ji pati atvyko tik po metų, tačiau dar ieškodama žemės žinojo, kad jame versis žemdirbyste, kvies žmones į kūrybinius, pažintinius seminarus. O svečius reikės pamaitinti geru maistu ir paguldyti. „Reikia, kad būtų didelis stalas, didelė virtuvė – juk nesukviesiu visų į namus. Tai jau būtų diskomfortas – pakaktų dviejų trijų kartų, kad nuspręstum viską mesti“, – apie ketinimus pasakojo A.Kedar.

Žirgai palaidi kaip šunys

Be vištų, ožkų, Anželika savo ūkyje augina du žirgus. „Mano berniukai“, – sako apie juos. Vieną jų gavo dovanų jau būdama Lietuvoje – gyvūnas nebetiko sportui. Kitą atsigabeno iš Izraelio.

„Mano mylimasis atskrido kartu su manim iš Izraelio: lėktuvu iki Belgijos, iš ten važiavome jo pasiimti – 1,8 tūkst. km į vieną pusę. O jis, šaunuolis, išstovėjo 26 valandas garde“, – su meile apie augintinius kalbėjo A.Kedar.

Paprastai abu žirgai po ūkininkės valdas vaikšto laisvai kaip šunys. Už tai ne sykį Anželikai ir vidurnaktį, supratus, kad jų kieme nebėra, yra tekę lėkti ieškoti. „Šaukiu juos ir galvoju, kad tik neatvažiuotų pasieniečiai: juk vieno mano žirgų vardas Valentine. Dar pagalvos, kad kokio išėjusio vyro ieškau“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakė moteris.

Ji pasakojo, jog net ir trumpam išeiti į svečius nepavyksta – jau po pusvalandžio sulaukia skambučio, kad žirgai jau bėga keliu. „Jie tarsi vaikai, kuriems nuolat reikia dėmesio, todėl aš karantine jau pastaruosius šešerius metus nuo kovo iki lapkričio“, – ūpo nestokojo Anželika.

Spaudė aliejų ir granatų sultis

„Gaila, mano santuoka su izraeliečiu subyrėjo, tačiau iš Izraelio išsivežiau labai daug gero. Izraelis – mano antrieji namai. Labai pamilau šią šalį, ten stipriai paaugaudvasiškai, – kalbėjo A.Kedar. – Be to, ten baigiau puikius ekologinio ūkininkavimo kursus, kuriuos rengė Izraelio žemės ūkio ministerija“.

Gyvendama Izraelyje ji augino 180 granatmedžių, iš kurių vaisių spaudė sultis, turėjo dvi nedideles vynuogynų plantacijas, darė vyną, augino alyvuoges, iš kurių kasmet išspausdavo po 250-300 litrų aliejaus ir užraugdavo po 500 kg pačių alyvuogių.

Anželika ekologiškai ūkininkauja ir Lietuvoje: augina salotas, burokėlius, laiškinius svogūnus, kalendrą, krapus, pomidorus. Daržoves tiekia kai kuriems restoranams, specializuotoms parduotuvėms.

„Ekologinis ūkininkavimas – tai gyvenimo būdas. Žinau, kad tuo prisidengdami dalis ūkininkų naudojasi proga pasiimti dukart didesnes išmokas. Netgi juokaujama: kuo skiriasi ekologinis ūkininkavimas nuo paprastojo? Vieni dirba dieną, kiti – naktį. Tačiau tai turėtų būti siekis išauginti švarią produkciją“, – savo požiūrį aiškino Anželika ir čia pat prisiminė istoriją, kaip mulčiui pirko 10 sunkvežimių po 25 tonas šieno.

To reikėjo, kadangi žemė tame krašte, kur plėtojamas moters ūkis – prasta, o jos pačios turimų ožkų ir žirgų mėšlo trąšoms nepakako.

„Keistai į mane žiūrėjo – ūkininkė perka šieną. Tačiau kitais metais padariau dirvos analizę: ten, kur buvo nemulčiuota, humuso kiekis skyrėsi kelis kartus“, – teigė A.Kedar.

Įduoda krepšį su pusryčiais

Kol kas moteris su sūnumis išgyvena daugiausia iš daržovių auginimo: poilsio kaime idėja dar tik įsibėgėja – garsiau apie savo sodybą kaip vietą atsipūsti ji kalba tik antrus metus. „Niekam, kas nori atvykti, neatsakau, tik išgyvenu, kad pas mus dar daug kas statoma. Dar tiek daug darbo! Tik atvažiavus pas mus svarbiausia išjungti tarptinklinį ryšį, nes gausite kosminę sąskaitą“, – juokėsi prie pat sienos su Baltarusija gyvenanti Anželika.

Atvykusieji gauna pusryčių krepšį su sezoniniais produktais: kiaušiniais, ožkos pienu, sūriu, daržovėmis. Svečiai naudojasi vasaros virtuve, norintys gali užsisakyti jodinėjimą. Moteris taikosi į šeimas su vaikais, nes jie, ūkininkės įsitikinimu, turi žinoti, iš kur atsiranda kiaušiniai, pienas, kas tai – ožkos, arkliai. Vis dėlto Anželika pastebėjo, kad lietuviai pratę prie kitokio kaimo turizmo: be musių, su takeliais, su klombomis.

Už tai Izraelyje, priešingai, galimybė pailsėti tokiame kaime, kokį siūlo pajusti A.Kedar, tampa itin populiari. Svečių iš Izraelio moteris būtų sulaukusi ir šiais metais, tačiau kortas sumaišė pandemija.

Ketverių metų pakako

A.Kedar išsilavinimas – akušerė, tačiau pagal specialybę taip niekada ir nedirbo: užteko praktikos Baltarusijos ligoninėje, kad suprastų, jog tai – ne jai. „Sunkus moteriškas kolektyvas“, – sako Anželika. Už tai rado kompromisą – vaikų darželyje įsidarbino medicinos seserimi.

Tačiau žemės ūkis – veikla, į kurią A.Kedar dabar pasinėrusi visa galva – nebuvo svetimas nuo vaikystės: „Užaugau savame name, todėl žinau tikrų produktų skonį. Ketverius metus buvau sužavėta: gyventi bute, ketvirtame aukšte – koks malonumas! Tačiau to užteko visam gyvenimui – vėliau įsiveisiau nelegalų daržiuką be vandens ir elektros. Štai čia jaučiau begalinį malonumą“.

Izraelyje žemės turėjo jos vyras. Pradėjusi ūkininkauti nedideliame žemės gabalėlyje ji ūkį išplėtė iki 1,5 hektaro. Plečiasi ir Lietuvoje.

„Niekada nesigailėjau čia atvykusi. Dabar noriu prie viso to, ką turiu, pridėti gėlių. Net jei ir nepavyktų iš to uždirbti – tai juk toks grožis!“, – emocingai kalbėjo A.Kedar.