Didžiųjų Baušių (Šalčininkų raj.) laukuose stovi gamykla, kurioje verdamos vaikiškos tyrelės, gaminamos sultys ir pilstoma beržų sula. „Svajojame kada nors aplink turėti ekologiškus laukus, juose sodinti daržoves ir jas nuimti. Tačiau to reikės palaukti – čia gal 100 ha ir tiek pat savininkų: žemės nei nusipirkti, nei išsinuomoti neįmanoma“, – sako vienas fabriko savininkų Gintaras Didžiokas.

Jo įmonė „Straikas“ rinkai tiekia kelias produktų linijas, tačiau labiausiai žinoma – beržų sula. Šio produkto parduodama tiek, kad jis leido įmonei tapti vienu stambiausių žaidėjų sulos rinkoje visoje Europoje. Anot G.Didžioko, didesnė gal tik suomių kompanija, tačiau ji veikia lokaliai.

Per metus Šalčininkų rajone išpilstoma virš milijono litrų sulos, tačiau iš jų Lietuvoje geriausiu atveju lieka 30 proc.

Nemažai gėrimo parduodama Lenkijoje – čia puikiai žinoma pati beržų sula, o stipraus vietos gamintojo nėra. Sulą renkančių ūkininkų netrūksta, tačiau jie, priešingai nei gamyklą turintys lietuviai, negali garantuoti, kad sulą prekybos centrams pajėgs nepertraukiamai tiekti ištisus metus.

Vis dėlto didžiausia rinka, į kurią patenka lietuvių išpilstyta sula – Vokietija, o ambicijos ten – dar didesnės. Anot G.Didžioko, Vokietijos rinkoje jo įmonė neišnaudojusi ekologinio segmento potencialo. „Tikime, kad per porą trejetą metų jame išsikovosime savo vietą“, – tikisi pašnekovas.

Be Lenkijos ir Vokietijos lietuviška sula eksportuojama į Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Vengriją, Jungtinę Karalystę. Gerą sutartį pavyko sudaryti Ispanija, tačiau dėl pandemijos jos įgyvendinimą teko atidėti kitiems metams.

Japonijoje, Pietų Korėjoje, Honkonge, Singapūre, Tailande beržų sula – visiška naujovė, tačiau ir šių šalių gyventojus „Straikas“ prie jos pratina.

„99 proc. atsiliepimai apie gėrimą labai teigiami, – sakė G.Didžiokas. – Bandomąją partiją išvežėme ir į Maskvą – laukiame vertinimo. Tačiau šiai dienai nesitikime didelių pardavimų, nes mūsų produkto kaina palyginti didelė: už tą sumą jie tikriausiai trilitrinį sulos galėtų nusipirkti, tačiau tikrai nenusipirks tokios kokybės“.

Reikia susisukti per parą

„Straiko“ gamykloje nuolat dirba 30-35 žmonės. Sezono metu, kai teka beržų sula, jų būna ir 60. Mat tuo periodu per dvi tris savaites būtina susipirkti derlių ir jį apdoroti, kad ištisus metus parduotuvėms būtų galima tiekti produkciją.

„Tai – sudėtingas uždavinys, nes per labai trumpą laiką reikia labai daug padaryti: nuo medžio iki butelio ar maišo, kuriame laikome sulą, turi praeiti ne daugiau nei 24 val. Nespėjus to padaryti, atsiranda rūgimo prieskonis: sula neberūgsta, tačiau skonis išlieka, o šiuolaikiniam vartotojui tai nepatinka. Net sulos į bėgimo pabaigą nebeimame, nes gėrimas dar miške turi tą prieskonį“, – aiškino G.Didžiokas.

Jo vadovaujama įmonė sulą renka patys iš nuomojamų 130 ha miško, taip pat superka ir iš tiekėjų.

„Nuo 2016 m. užsiauginome ūkininkus, kurie renka ir mums tiekia sulą – pradėję nuo kelių tonų dabar atveža šimtus. Tokių žmonių vis daugėja, tačiau, nors ir mes patys norėtume surinkti daugiau, tačiau šie metai viską apvertė aukštyn kojom ir sustojo visi planai – nutrūko eksportas į Vakarų Europą“, – kalbėjo G.Didžiokas.

Sulčių rinkoje neįsitvirtino

Fabriką Didžiuosiuose Baušiuose G.Didžiokas kartu su dar dviem partneriais įsigijo po praėjusios finansų krizės, tačiau dirbti tokiu formatu, kaip dabar – pilstant sulą, gaminant maistą kūdikiams ir sultis – imta 2013 m.

„Turėjau patirties prekiaujant maisto produktais, eksportuojant lietuviškas daržoves, mano partneriai stipriai dirbo eksportuodami lietuviškus pieno produktus. Vienu momentu nusprendėme, kad gal vertėtų mums patiems kažką pradėti gaminti“, – apie „Straiko“ pradžią pasakojo verslininkas.

Į prekybos centrus jie koją įkėlė kaip sulos tetrapakuose su „Magnum“ prekės ženklu gamintojai. Kiek vėliau rinkai pasiūlė ir sulčių.

„Prikūrėme daugybę įvairiausių skonių, pavyzdžiui, obuolių ir burokėlių, tačiau jų mėgėjų buvo per mažai, nes daugelis renkasi tradiciškai: obuolių, apelsinų, multivitaminų sultis ar dar pigesnius gėrimus. Pasitraukėme iš šios rinkos – likome čia tik su sultimis mažuose buteliukuose. O sulos gamybą vystėme. Ji – mūsų konkurencinis pranašumas ir išskirtinumas“, – sakė G.Didžiokas.

Įsitvirtinti kaip sulčių gamintojai nepadėjo tai, kad, kaip aiškino įmonės vadovas, gamykla buvo per maža. Mat Lietuvos ir Latvijos rinkose jau tada veikė trys galingi fabrikai, kurie, gamindami milijonus litrų sulčių, galėjo mažinti galutinę sulčių kainą. Be to, į Lietuvą savo gaminius vežė ir gamintojai iš Lenkijos.

Vis dėlto sprendimas įsitvirtinti sulos rinkoje buvo teisingas. G.Didžiokas pasakojo sykį paanalizavęs prekybos milžinės „Amazon“ pardavimus. Paaiškėjo, kad du trečdaliai čia parduodamos beržų sulos – iškeliavę iš jų fabriko, nors ir pardavinėjami po kitais prekės ženklais.

„Tas ir gerai, ir blogai: kai parduodi žaliavą, esi labai priklausomas nuo pirkėjo. Turėjome labai nemalonų atvejį su danais – klientas rezervavo kone pusę kiekio, o galiausiai nieko nepirko. Tuomet 2018 m. pakeitėme strategiją – ėmėme kurti prekės ženklus ir patys eiti į galutinę rinką“, – kalbėjo verslininkas.

Tarp įmonės gaminamų gėrimų – ir klevų sula, tačiau jos superkama tiek mažai, kad atsargų užtenka vos dviem trim mėnesiams.

Rusai perka kiek estai

Tame pačiame fabrike Šalčininkų rajone taip pat gaminamas maistas kūdikiams. G.Didžiokas neslepia – nors jie save pozicionuoja kaip sveiko maisto fabrikėlį, ne visos žaliavos ekologiškos.

„Kai kurios jų kainuoja tiek, kad pirkėjas nebenori tokios kainos mokėti. Pavyzdžiui, ekologiškos spanguolės kainuoja tris kartus daugiau nei paprastos. Kadangi moliūgai, cukinijos turi savybę prisirinkti nitratų, ekologiškos šių rūšių daržovės kainuoja gerokai brangiau.

Jei į tyrelę įdėsiu aviečių iš ekologinio ūkio Lietuvoje, jos niekas nepirks dėl kosminės kainos. Avietes pas mus pardavinėja po 7-9 eurus, o aš iš Vokietijos tyrę be kauliukų perku už 2 eurus.

Tarp tokių bazinių daržovių kaip bulvės ir morkos kainų skirtumas nėra toks didelis“, – skaičiavo G.Didžiokas.

Išsyk planuota, kad kūdikių maisto gamyba gali būti kaip plyno lauko investicija, tačiau galiausiai nuspręsta, kad nėra prasmės turėti du fabrikus, kai telpama į vieną.

Fabrikui netgi parengtas ir detalusis planas, jam buvo patvirtinta ir ES parama. Tačiau plėtros planus pristabdė prasidėjęs Ukrainos-Rusijos karas: buvo suplanuota per dieną pagaminti 60 tūkst. indelių kūdikių maisto, o dabar tiek išverdama per dvi savaites.

„Mums partneriai Rusijoje ir Ukrainoje pasakė, kad negali pirkti produkcijos – turi palaukti ir pažiūrėti, kas bus. Likome laukti geresnių laikų, tačiau, reikia pasakyti, kad kol kas – nieko gero. Juokaujame, kad Rusija pagal pardavimus vejasi Estiją, Ukraina irgi laikosi labai silpnai“, – kalbėjo verslininkas.

Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!