Po 15 metų Berlyne į Palangą grįžęs Artūras Sendrauskas sugalvojo, kaip tęsti šeimos tradiciją pasiūlant kažką naujo, tačiau liekant prie šaknų.
Svarbiausia – įsitraukimas
Prieš 25 metus Palangos Jūratės ir Vytauto gatvių kampą ryškiai mėlyna spalva papuošęs „Fotocentro“ fasadas tapo vienu iš kurorto simbolių – kaip ir šalia pastatytas iš akmens iškaltas fotoaparatas, prie kurio iki šiol mėgsta fotografuotis poilsiautojai.
Dabar, čia įsipaišius ir kavinei, pastatyta ir dviejų metrų ledų figūra – kaip juokauja A.Sendrauskas, „per vasarą vaikų palaižoma mažiausiai 100 kartų“.
„Atsidarėme 2017 metais – mūsų idėja buvo pasiūlyti kažką naujo šiose patalpose, kuriose mūsų šeima jau 25 metus vysto fotografijos verslą. Fotografijos paslaugos tampa nišinėmis, fotografijos verslui – vis sunkiau, tad nutarėme dalyje patalpų įkurti kavinę. O kadangi vieta jau turi savo nedidelę istoriją, įkūrėme „Fotokavą“ – kavinę, kuri susijusi su fotografija: visi fotoaparatai ir foto technika, kuri priklausė tėvams, rado savo garbingą vietą, tapo interjero dalimi“, – pasakojo Artūras Sendrauskas.
Siekiant išlaikyti fotografijos temą, viskas kavinėje tarnauja šiam tikslui: interjere – fotografijos įranga, turinti savo istoriją (kalbama, kad vienas fotoaparatų priklausė Jonui Mekui), itin retos knygos apie fotografiją, o kavinės logotipas – fotoaparato objektyvas ir paukštelis, „išskrendantis“ iš objektyvo fotografuojant.
Vis dėlto, pats kavinės įkūrėjas tėvų fotografų talento ir pomėgio neperėmė – anot jo, visi sūnūs pasuko IT kryptimi.
„Vis dar dirbu IT srityje – kavinė nebereikalauja, kad kiekvieną dieną stovėčiau ir virčiau kavą, dabar galiu užsiimti ir savo reikalais, savo tikruoju darbu.
Tačiau pirmas dvi vasaras čia teko stipriai pasidarbuoti ir derinti veiklas. Kad žmonės, kurie čia dirba, žinotų, kaip reikia dirbti, o, kas dar svarbiau, – kad žinotų, kaip nereikia dirbti. Kad perimtų mūsų patirtį. Manau, kad galbūt dėl to ši kavinė vis dar populiarėja ir tampa vis lankomesnė, nors jau ketvirtą sezoną dirbame, nesame visiški naujokai“, – svarstė kavinės įkūrėjas.
Nors veikia jau trejus metus, akivaizdu, jog patys palangiškiai ne iš karto pastebėjo pokyčius, ne iš karto atrado naują objektą.
„Net ir dabar vis pasitaiko atvejų, kai žmonės užeina, keistai pasižiūri ir sako: „O kur čia fotografija?“ Ne visi vietiniai yra pro mus praėję, ne visi yra matę, kad pas mus kažkas pasikeitė. Ir paskui, kai reikia nuotraukos ar kokių baterijų, užeina ir lieka labai nustebę. Tada nuraminame, paaiškiname, kad fotografijai – durys šalia, ji yra likusi ir kad viskas yra gerai“, – juokėsi Artūras.
„Palangos Fotocentre“ vis dar yra galimybė pasidaryti nuotraukas, išryškinti juosteles, pasidaryti dokumentines nuotraukas, fotografuotis vestuvių, krikštynų ir kitomis progomis. Dabar ši fotostudija – vienintelė tokias paslaugas teikianti įmonė Palangoje, nors 1996-1997 metais Vytauto gatvėje veikė net keturios foto parduotuvės vienu metu.
Ar nebaisu įkurti kavinę Palangoje, kurioje verslui labai svarbus sezoniškumas?
„Visą laiką, norint atidaryti bet kokį verslą yra baisu – kainuoja ir nervų, ir pastangų. O ką darysi? Reikia bandyti. Susigalvojome, kad galima šias patalpas geriau panaudoti – kad viskas liktų šeimoje.
Žinoma, vasarą – pagrindinis žmonių srautas, tačiau dabar po truputį miestas populiarėja ir žiemą. Palangoje ir ne sezono metu savaitgaliais atvyksta lankytojų, žmonės atvažiuoja ir rudenį, ir žiemą, čia ilsisi, grožisi gamta. Dabar jau galime išsilaikyti ir žiemą“, – pasakojo verslininkas.
Dėl kavinės – iš Berlyno
Palangoje užaugęs A.Sendrauskas 15 metų gyveno Berlyne, todėl mintis įkurti kavinę buvo impulsas, lėmęs grįžimą į Lietuvą. Anot Artūro, mintis šiose patalpose įkurti ne ką kitą, o kavos ir desertų įstaigą kilo dėl to, kad jis pats šioje srityje turi patirties.
„Turi daryti tai, ką moki. Anksčiau teko dirbti kavinėse, virti kavą. Mano žmona, su kuria pradėjome šį verslą, irgi turi patirties restoranų versle, todėl nutarėme susikoncentruoti ir daryti tai, ką mes jau žinome. Iš tiesų smulkusis verslas, mano manymu, tik tada turi galimybių išgyventi, kada patys savininkai tą darbą moka daryti, jeigu reikia – jį dirba. Iš šalies ateiti ir pradėti verslą yra daug sunkiau, didesnė rizika“, – kalbėjo palangiškis.
„Pradėjome tik nuo kavinės ir desertų, o dabar šiek tiek plečiame pusryčių meniu. Atsiranda šiek tiek maisto, galvojame dar platinti asortimentą, augti su laiku, o ne bandyti viską kirsti iš peties, – sakė A.Sendrauskas. – Siūlome pakankamai nestandartinius pusryčius: pernaktinė avižų košė, kuri yra ne virta, o brinkyta.
Chia pudingas – nuo jo mes pusryčius pradėjome, o šiais metais įvedėme bulgurą. Visada galvojame, kaip pasiūlyti kažką kitokio – gal ir tai, ko žmonės dar ne visai žino. Kol kas sekasi gerai, atsiliepimai dažniausiai geri. Vėlgi, reikia laiko, kad klientai suprastų, ką jiems siūlome. Galbūt ne viskas, ką darome, iš karto randa tą klientų ratą, bet su laiku, manau, bus pamėgta.“
Vasarą „Fotokava“ turi 10 darbuotojų, žiemą – tik du: „Palangoje priimta, kad jeigu čia dirbi, tai nematai nei dienos šviesos, nei vasaros, nei paplūdimio. Todėl bandome kitaip į darbą pas mus žiūrėti: perspėjome visus būsimus darbuotojus, kad sieksime, jog žmonės, dirbantys pas mus, nepervargtų, kad turėtų laisvo laiko. Galbūt jie uždirbs ne tiek daug, kaip kažkur kitur, bet bent jau pailsės ir šį laiką atsimins nei tik kaip „parduotą vasarą“.
Anot jo, darbuotojai – greičiausiai toji paslaptis, kodėl vienos kavinės Palangoje išsilaiko dešimtmečius, o kitos užsidaro po vieno sezono.
„Žinau porą nedidelių kavinių, kurios užsidarė, nes nebuvo kam dirbti. Tai – versija, kurią esu girdėjęs, todėl viena iš paslapčių turbūt yra geri darbuotojai, antra paslaptis – geras produktas. Ir reikia paprasčiausiai daryti savo ir laukti, kada ta idėja pražys ir žmonės ją supras“, – kalbėjo Artūras.
Būtent kantrybė ir „geležiniai“ nervai yra tai, ko reikia norint pradėti savo verslą, įsitikinęs palangiškis.
„Manau, kad nereikia bijoti pradėti savo verslą – reikia turėti daug kantrybės, nervų, jau prieš pradedant reikia žinoti, ką darai ir ką nori padaryti. Reikia tą darbą mokėti pačiam, tada su laiku galima savo idėją perduoti ir darbuotojams, ir klientams. Dažniausiai tai užtrunka, bent kiek aš matau, bent jau dvejus ar trejus metus reikia į tai investuoti“, – patarė A.Sendrauskas.
Tiek karantiną, tiek dėl pandemijos uždarytas sienas „Fotokava“ išgyveno lengvai – karantino metu ir taip planavo užsidaryti remonto darbams, o gerokai sumažėjusius turistų srautus kompensuoja lietuviai, latviai ir estai.
„Dabar vyrauja nuomonė, kad lietuviai patys pradeda atrasti Lietuvą, nes daug kas gyveno dvidešimties metų senumo stereotipais apie Palangą, apie Lietuvą, Lietuvos pajūrį, nors patys nelabai čia buvę. Ir kai žmonės pamato Palangą ar kitas Lietuvos, Latvijos pajūrio vietas, manau, daug kas maloniai nustemba ir kitais metais vėl atvažiuos – ir ne todėl, kad pandemija, bet dėl to, kad čia iš tikrųjų gera“, – šyptelėjo A.Sendrauskas.
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
