Iš giedro dangaus trenkęs koronavirusas I.Kanaševičiui sumaišė visas kortas: jei ne pandemija, galbūt jo siūtomis rankinėmis jau prekiautų vienetinius gaminius siūlančios parduotuvėlės Italijoje. Vyras joms jau ir bandomuosius modelius buvo nusiuntęs, tačiau virusas ketinimus įsilieti į italų rinką pristabdė.
Italijai Irmantas jaučia begalinę simpatiją. „Jeigu myli Italiją, Italija myli tave, – sako jis. – Teko turėti reikalų su italais, susibendravome ir labai susižavėjau šalimi: susidomėjau Italija, itališkomis madomis“.
Irmanto įmonės vardas „Verendi“ taip pat su itališku prieskoniu. Mat venerdi jų kalba – penktadienis, o kadangi I.Kanaševičius gamybą pradėjo penktadienį, tai ir pasirinko panašiai į itališkąjį penktadienį skambantį pavadinimą.
Netgi visos jo kuriamos rankinės vadinamos Italijos miestų vardais. Ir tik vienas naujausių modelių pagal kliento norą bus pavadintas jo vardu. Beje, tai – kol kas sudėtingiausias gaminys, kurį Irmantui yra tekę siūti, mat jis – su pamušalu: teko daug skaičiuoti, kad tiksliai sueitų visi kampai.
Dar ir anūkams atiduosi
Viena didžiausių paskatų ieškoti rinkų užsienyje – tai, kad, pasak Irmanto, lietuviai nevertina rankų darbo. Visai kas kita – italai.
„Arba tas rankų darbas toks: su mašina iškirpau, mašina susiuvau. Perforatoriumi betono gabalą sudaužyti lengviau nei plaktuku.
Bet palikim sentimentus ir meilę darbui – labai skiriasi ir pati gaminio kokybė. Kai siuvi mašina, detalės sukabinamos dviem siūlais: vienas viršutinis, kitas – apačioje. O siuvant rankomis siūlas dygsniuojamas aplink odą. Taip pasiūta rankinė tarnaus 20 metų ir dar anūkams ją padovanosite“, – aiškino I.Kanaševičius.
Vis dėlto dabar būtent lietuviai – pagrindiniai jo gaminių pirkėjai. „Verendi“ rankinėmis, delninėmis prekiauja kai kurios parduotuvėlės Vilniuje, Kaune, Kaišiadoryse, tačiau daugiausia jų užsakoma internetu. Paprastai klientas nurodo gaminio formą, o visa kita leidžia sukurti pačiam Irmantui.
Nuo šešių ryto iki trijų nakties
Modelius – kas tai bebūtų: rankinės, delninės, piniginės – Irmantas, padedamas žmonos, kuria pats. „Ji pasiūlo, kokių rankinių gali norėti moterys. Štai ir dabar – atsiuntė apvalią. Mano smegenys įsijungė ir darome apvalią rankinę: sėdim per naktis, kuriame“, – su šypsena apie savo virtuvę pasakojo I.Kanaševičius.
Ir iš tiesų ne taip jau retai vyras baigia darbą gerokai po vidurnakčio. „Būna, kad prarandu laiko nuovoką – ateinu 6 ryto ir išeinu trečią nakties. Bet taip yra ne dėl to, kad kažką privalau padaryti, o dėl to, kad man malonu. Yra kažkas, kas verčia nubusti anksčiau už žadintuvą. Aš čia pailsiu“, – kalbėjo odos gaminius siuvantis vyras.
Pirmą gaminį nupirko mama
I.Kanaševičius – savamokslis. Jam darbas su oda – hobis, kurį atrado prieš kelerius metus žiūrėdamas „Youtube“. Čia jis ir pamatė, kaip kažkas JAV gamina odinį diržą. Sugalvojęs, kad ir jis tokio nori, siūti odos gaminius pats savarankiškai išmoko per porą trejetą metų.
„Investicijos nėra mažos – tikrai ne tūkstantis eurų. Ar jos jau atsipirko, sunku pasakyti – tikrai neskaičiavau. Tai buvo hobis“, – kalbėjo I.Kanaševičius.
Pasiuvęs pirmąjį diržą, kuriuo pats buvo patenkintas, šį pasiūlė automobilio vestuvėms pas jį atėjusiai nuomotis moteriai. O kai toji paklausė, kodėl Irmantas nesiuva rankinių, vyras sumanęs išmėginti pagaminti ką nors daugiau nei diržą.
„Pirmoji klientė buvo mama. Kas daugiau nupirks, jei ne mama, o paskui eis per drauges ir reklamuos“, – juokėsi Irmantas.
Siuva 55 valandas
Vyras baigęs mokslus, labai nutolusius nuo to, kuo jis užsiima dabar – I.Kanaševičius studijavo
automobilių elektroniką. Tačiau, kaip sakė jis, gyvenime norėjosi pasiekti kažko daugiau – sukurti kažką tokio, ką galėtum parodyti. „Galbūt genai veikia – močiutė mano buvo siuvėja“, – svarsto pašnekovas.
O, kai kalba pasisuka apie kantrybę ir kruopštumą, atneša albumą su stebinančiais drožiniais iš medžio: „Mano tėvukas buvo labai kruopštus žmogus – iš medžio darydavo neįtikėtinus dalykus“.
Kai Irmantas ima skaičiuoti, kiek laiko trunka pagaminti vieną rankinę, supranti, kad toks darbas – toli gražu ne kiekvienam: apie 55 val. trunka nubraižyti modelį, dar tiek pat – jį susiūti. Būtent pats siuvimas yra sunkiausias etapas.
„Rankinės dalys turi derėti net ne milimetrų, o milimetrų dalies tikslumu. Viskas turi būti padaryta idealiai – kitaip neleidžiu į prekybą. Žmona iš manęs juokiasi – kuriu kuriu, o jei koks dygsnis į šalį nuėjęs, viską išardau ir pradedu iš naujo“, – pasakoja I.Kanaševičius.
Būtent dėl to, kad odos gaminių siuvimas rankomis – ilgas ir kruopštus darbas, vyrui gali kilti keblumų ieškant pagalbininkų. O jų prireiks, jei pavyks praminti kelius į išsvajotąją Italiją.
„Kol kas apsisuku vienas. Esu kalbėjęs su keliais žmonėmis, ar norėtų ir galėtų prisijungti. Kol nebandę, visi gali“, – juokiasi vyras.
Kai tenka ardyti gaminį, su kuriuo gerokai pasistūmėta, ir jam pačiam kyla noras viską mesti velniop.
„Buvo daug kartų tokia mintis užėjusi. Pavyzdžiui, sykį teko išardyti visų aštuonių dienų darbą. Bet po pusės valandos ir vėl ėjau dirbti. Suvoki, kiek laiko į visa tai investuota, kiek žinių sukaupta. Skatina ir gaminius nusipirkę klientai, kurie parašo tokių gerų atsiliepimų, tarsi būčiau kokį stebuklą padaręs“, – kalbėjo savamokslis gaminių iš odos kūrėjas.
Rankinės – ir po tūkstantį
Vis dėlto jo produktai – toli gražu ne kiekvieno nosiai: jei neapsiūtas diržas kainuoja palyginti nedaug – 25 eurus, tai apsiūto kaina gali siekti ir 100 eurų. Kai kurios Irmanto siūtos rankinės kainuoja net tūkstantį eurų.
„Pati oda nėra pati labai brangi – didžiąją kainos dalį sudaro darbas, – paaiškina Irmantas. – Esame važiavę prekiauti į Kaziuko mugę, tačiau ten vežėme pakabučius prie raktų ir panašiai smulkmenas – turguje rankinės už 400 eurų neparduosi“.
