Senovinis gardumynas su plaučiais
Pagrindinėje Joniškėlio gatvėje, tačiau toliau nuo centro, prieš pat karantiną atidaryta kavinė „Sigutės koldūninė“ lankytojų nestokoja. Pietų metu susidaro nemaža eilė, popietėmis čia užsuka šeimos su vaikais, klientų netrūksta iki pat užsidarymo.
Kavinė Pasvalio rajone dar neturi rimtos reklamos, bet ir be jos klientai naująją maitinimo įstaigą suranda.
Pagrindinis kavinės patiekalas – rankomis gaminti ir senoviškai „užraityti“ koldūnai. Jų siūloma net 10 rūšių: su kiauliena, jautiena, kalakutiena, su lašiša ir troškintomis daržovėmis, su spirgučiais pagardinta varške, bulvių įdaru ir dabar retu, bet senais laikais kaimo šeimininkių dažnai naudotu plaučių įdaru. Šitie, beje, yra patys populiariausi.
Kam virtiniai ne prie širdies, gali užsisakyti kepsnių, blynų ir kitokių valgiaraštyje siūlomų patiekalų.
Per patį piką, kai žmonių ypač gausu, prie puodų sukasi ir kavinės savininkės 30-metis sūnus Vytautas Kvedarauskas. Vyro profesija – statybininkas, bet gaminti valgį jam – kaip kvėpuoti, moka neprasčiau už profesionalias virėjas.
Vos įsibėgėjusius užklupo karantinas
Maitinimo įstaigą mažame miestelyje surizikavo įkurti 60-metė joniškėlietė Sigita Kvedarauskienė. Jai talkina visa šeima: bendraamžis sutuoktinis Remigijus, jaunėlis sūnus Vytautas ir net užsienyje gyvenantys vyresnieji vaikai Justinas ir Sigitas.
„Nesitikėjau, kad šitaip būsim reikalingi“, – kavinės populiarumu stebisi net pati savininkė.
Iki šiol Joniškėlyje panašios maitinimo įstaigos nebuvo. Kurį laiką veikusioje kavinėje buvo prekiaujama ir alumi. S.Kvedarauskienė nutarė alkoholiu neprekiauti.
Kavinės patalpas šeima pirko skolon. Jos kadaise priklausė miesto pirčiai.
Pirmosios darbo dienos didelės sėkmės nežadėjo, klientūra pradėjo rinktis laikui bėgant.
Kadangi kitoje gatvės pusėje yra mokykla, į koldūninę ėmė užsukti mokiniai ir pedagogai, čia papietauti stabtelėdavo vis daugiau pravažiuojančiųjų.
Kai atrodė, kad verslas įsibėgėja, staiga užklupo karantinas. Ir stop, viskas, teko duris užrakinti.
Sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką
Bet jei ne karantinas, šiandien kavinė tikriausiai neturėtų tiek daug klientų.
S.Kvedarauskienė pasakoja, jog sumąstytas gelbėjimosi planas taip stipriai suveikė, kad dabar net tenka pristabdyti veiklą, nes paklausa didesnė nei galimybės.
Naujoji kavinė karantino metu nedirbo tik vieną savaitę.
„Buvo šokas. Septynias dienas sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką, sukau galvą, ką daryti, ir susidėliojau galvoje planą“, – pasakoja šeimininkė.
Moteris versle ne naujokė, ji – profesionali konditerė, jau du dešimtmečius besisukanti viešojo maitinimo srityje. Šeimai priklauso pora kavinių Pasvalyje, kaimo turizmo sodyba „Tatulos vingiai“, dar jos įmonė ruošia valgius mokykloms ir darželiams.
Kai karantino metu buvo visa veikla nutraukta, didžiausias galvosopis kilo dėl 17-os samdomų darbuotojų.
Moteris nutarė persiorganizuoti į išsinešamo maisto gamybą.
Tam labiausiai tiko kaimo turizmo sodybos patalpos, ten yra didelė virtuvė su modernia įranga. Svarbiausias – smūginis šaldiklis, kuris per 10 minučių užšaldo bet kokį produktą.
Dirba pati – dėl kokybės
„Prisitaisėm visko, kepsnių ir gausybę rūšių virtinių, paskelbėm, kad prekiausim pusfabrikačiais“, – pasakoja ji.
Pusfabrikačius buvo galima atsiimti „Sigutės koldūninėje“ per langelį arba laukti, kol užsakymą atveš į namus.
„Pirmą dieną suprekiavom tik 25 eurus, vėl rankos nusviro – juk nebus net kuo už elektrą susimokėt“, – prisimena verslininkė.
Bet viskas užsisuko. Paaiškėjo, kad ir karantino metu žmonės nesiliovė švęsti šeimos būrelyje. Ypač tapo populiarūs šaltų užkandžių padėklai.
Pasipylė užsakymai gedulingiems pietums. Kai buvo nevalia būriuotis, žmonės į bažnyčią ar kapines didelėmis grupėmis nėjo, tačiau po laidotuvių norėdavo savo namuose pavaišinti 15–20 asmenų.
Pasvalio rajono gyventojai uždarai šventė ir paprastus gimtadienius, ir jubiliejus, tad profesionalų paruoštą maistą graibstyte graibstė.
Dėl įvairovės S.Kvedarauskienės komanda ėmė ruošti ir sušius, tie taip pat greit išpopuliarėjo.
„Ėmėm daryti visokių rūšių koldūnus, užšaldyti maišuose po 10 kilogramų“, – pasakoja, ko daugiausia gamino karantino metu.
Moteris negalėjo atsistebėti, kai užsakymai ėmė plaukti ir iš gretimų rajonų, koldūnų prašė Panevėžys ir Vilnius.
Koldūnų su etikete „Sigutės koldūninė“ nei prekybos centre, nei mažoje maisto parduotuvėje nenusipirksi, jų galima užsisakyti tik tiesiogiai paskambinus verslo šeimininkei.
„Gaminu pati, nenoriu prarasti kokybės. Šią savaitę jau paruošiau 140 kilogramų. Tenka pristabdyti užsakymus, nebespėjam suktis, juk kiekvienas virtinis yra rankų darbo“, – sako moteris.
Žmonės skuba gyventi
Kai pandemija žmones įkalino namuose, koldūninės šeimininkė suskato pasirūpinti socialiai pažeidžiamiausiais.
Moteris prigamino koldūnų ir juos dovanojo daugiavaikėms šeimoms. Per Motinos dieną ji su koldūnų maišeliais važiavo pas vienišas močiutes, kurių vaikai neturėjo galimybės aplankyti. Vienos įsileido, kitos valgius paėmė atvėrusios langus.
Pasibaigus karantinui dar kurį laiką žmonės iš inercijos pirko daugiau maisto išsinešti. Dabar kavinėje lankytojų jau gausu, tačiau nesumažėjo ir užsakymų, kai tenka pristatyti į namus.
„Pasibaigus apribojimams žmonės skuba gyventi, organizuoja visokius susitikimus, giminių susiėjimus, švenčia atidėtas ar anksčiau kukliai paminėtas šventes“, – pasakoja verslininkė.
Jai neramu, kai mato, kad atėję į kavinę papietauti dalis lankytojų nesisaugo, nesilaiko atstumo, nesiplauna ir dezinfekciniu skysčiu nesivalo rankų.
Gal toks giminės genas?
S.Kvedarauskienė ir jos sutuoktinis – vietiniai, abu augo tame pačiame kieme.
Moteris konditerės specialybę įgijo čia pat, Joniškėlio žemės ūkio mokykloje.
„Daržų ravėt negaliu, tuoj galva įsiskauda, o štai maistą galiu gaminti kiaurą parą“, – šypsosi.
Mamos pėdomis pasekė ir 32 metų sūnus Sigitas, jis turi virėjo diplomą. Šiuo metu vyras su šeima gyvena Amerikoje, ten dirba statybų versle.
Vyresnysis 34 metų Justinas yra informacinių technologijų specialistas, jis su drauge gyvena Anglijoje, dirba vienoje Londono prekybos organizacijoje.
„Visi sūnūs yra puikūs virėjai, moka pagaminti bet ką“, – sako S.Kvedarauskienė.
Ji spėja, kad giminė turi „kulinaro“ geną, jos mama buvo talentinga gaspadinė, pobūviams ruošdavo vaišes.
Berniukai nuo mažumės matė, ką ir kaip gamina mama bei močiutė, ir dėjosi į galvą.
„Išmokėm sūnus savarankiškai gyvent, dabar marčios dėkoja“, – kalba ji.
Moteris džiaugiasi, kad užsieniuose gyvenantys sūnūs daug investuoja į kaimo turizmo sodybą.
„Ją įsigijom, kad grįžę iš užsienio vaikai turėtų kur dirbti“, – išaiškina savo toliaregišką planą.
Ryt poryt sūnūs negrįš, bet kad grįš, tėvai neabejoja – abu žvalgosi įsigyti namus Lietuvoje.
Jaunėlis sukasi tėvų versle
„Ir aš ragavau emigranto duonos“, – šypsosi jaunėlis Vytautas.
Jaunas vyras važiavo paskui brolius, padirbėjo Anglijoje, ilgesnį laiką Danijoje. Tris sezonus atplušėjęs svetimų šalių laukuose sodinant ir ravint eglutes suprato, kad vis dėlto nori gyventi ir dirbti tik Lietuvoje.
Į klausimą, kodėl nepritapo svetur, atsako trumpai: „Šeimos pasiilgau.“
Dabar jis tėvų versle – dešinioji ranka.
Iškepti kepsnius, pagaminti cepelinus ar balandėlius jam juokų darbas. O štai su firminiais koldūnais sunkiau.
„Virtinius bandžiau raityti, sunkiai sekasi. Geriausiai gaminu šaltibarščius“, – sako jis.
Įrengiant sodybą jis prisidėjo kaip statybininkas, dabar jaunas vyras yra pagrindinis barmenas – švenčių metu aptarnauja svečius, į stalą neša patiekalus.
Pristatyti maisto į namus užsakovams – irgi V.Kvedarausko pareigos.
