Pirmieji savarankiški bandymai vesti šventes vaikams buvo Kalėdos darželiuose. „Drebančiomis kojomis ir drebančia širdimi stovėjau prieš vaikus. Priruošiau visko, kad tik padaryčiau įspūdį. O ten dalyvavusiai mergaitei mano ir galbūt tėvelių akimis įstrigo pats kvailiausias žaidimas, kokį tik galėjau sugalvoti: pavirtome snaigėmis – ant galvos užsidėjome iškirptą snaigę ir šokome. Tada supratau, kad turiu nusileisti į vaikų lygį“, – pasakojo N.Ašmenaitė.
Tūkstantį kartų pasidavė
Paspirtimi gimtuose Kaišiadoryse pradėti siūlyti animatorės, kuri atvyksta į šeimos šventę, paslaugas, tapo 12 metų už Neringą jaunesnis brolis. Jį prieš ketverius metus teko palikti Kaišiadoryse, nes mergina išvyko studijuoti į Kauną.
„Mes – patys geriausi draugai. Jis kas kartą mane išlydėdavo su ašaromis, o kadangi pradėjau Kaune dirbti, grįždavau labai retai. Supratau, kad negaliu taip daryti, kad noriu daugiau laiko praleisti namuose, be to, ir visi mano planai buvo susiję su Kaišiadorimis“, – pasakojo mergina, kuriai animatorės darbas tapo proga dažniau grįžti į namus.
Kadangi Kaune žaidimų kambaryje ji taip pat dirbo animatore, sumanė šventės svečio į namus paslaugą pasiūlyti gimtinėje. „Sunku buvo pradėti, nes šiame rajone tokių paslaugų niekas neteikė – žmonės nežinojo, ko tikėtis. O aš, turėdama patirties iš Kauno, nenorėjau paleisti to, kas man patiko“, – kalbėjo N.Ašmenaitė.
Vis dėlto pradėjusi dirbti spalį, pirmojo užsakymo sulaukė tik vasarį. „Tūkstantį kartų buvau pasidavusi, – neslėpė mergina. – Aš studijavau, su mama siuvome kostiumus, kurdavome programas, o to niekam nereikėjo. Ir kaina buvo tokia maža – tik imk ir džiaukis: 30 eurų 2 valandos, kai dabar prašau 50-ies“.
Tačiau pakako vienintelio užsakymo – ir viskas pajudėjo. Neringa jau balandžio mėnesį žinojo, kad visi šios vasaros savaitgaliai užimti. Būna, kad kartais per vieną dieną apsilanko penkiose šventėse. „Trys – jau daug, o po penkių jau nieko nenorėsi“, – šypsodamasi sakė N.Ašmenaitė.
„Nesu strikinėtoja – esu kūrėja“, – teigė ji apie save. Neringos siekis – per kiekvieną šventę vaikus ko nors išmokyti, drauge ką nors sukurti. Paskutinis atradimų atradimas – jos vadinami pykčio kamuoliukai. Tai tik miltai ir balionas: į balioną šaukšteliu per piltuvėlį pridedama miltų ir užrišama – viskas. Tačiau kai pirmą kartą pamatė, kad mažieji juos darosi išsyk aštuonis, suprato, kad su idėja pataikė.
Kada batutas geriau už animatorių
O pernai prieš Kalėdas Neringa minėjo pirmąjį savo veiklos gimtadienį. Sugalvojo į šventę pasikviesti Kaišiadorių vaikus. „Maniau, ateis gal dešimt, tačiau jų buvo 40. Man tai buvo didžiulė dovana. Tada pajutau, kad buvo verta pradėti, nors pradžia buvo labai sunki, – prisiminė N.Ašmenaitė. – Per šventę mano mama graudinosi ir džiaugėsi: nesvarbu, kad daržas nenuravėtas, žolė nenupjauta, nes kiekvieną savaitgalį ji mane, neturinčią vairuotojo pažymėjimo, kur nors veždavo“.
Neringos mama – antrasis komandos narys: ji ne tik gelbėdavo, kai tekdavo dukrą nugabenti iki šventės vietos, bet ir siuva personažų kostiumus. Pradėjusi nuo princesės Anos iš „Ledo šalies“, dabar animatorė gali virsti kuriuos nors personažu iš 21, kuriems paruoštus kostiumus ji saugo savo namuose.
„Visi personažai atsiranda dėl to, kad kažkas jų panorėjo. Galiu būti piratė, Žmogus voras, Kakė Makė, Supermenė, havajietė, Pelenė, vienaragė, Pelytė Minė, – vardija Neringa. – Vieni personažai populiaresni, kiti – ne taip. Bet atsisakiau vienintelio – Šuniuko Maršalo iš „Patrulių“. Aš – mergina, man sunku apgaudinėti vaikus ir tapti vyrišku personažu.
Programą pradedu nuo personažo istorijos: man labai svarbu vaikams atnešti istoriją, kad jie žinotų, kodėl mes tai darome. Vaikas laukia personažo: tai, kaip jie įsijaučia – nesuvokiamas tikėjimas“.
Į berniukų šventes Neringa eina palyginti retai. Anot jos, taip yra, nes jie labai greitai išauga tą amžių, kai švenčia gimtadienį su personažais. Jau po penktojo gimtadienio dažnas renkasi dažasvydį, kartingus ir kitas veiklas. O, kalbant apie mergaites, animatorė yra važiavusi ir į 14-metės šventę.
N.Ašmenaitė turi patarimą tėvams: jei jūsų mažyliui treji ar mažiau, verčiau pastatykite batutą: „Dvi valandas vaikai bus laimingi, o po to eis miegoti. Aš galiu prisitaikyti, tačiau verčiau neišlaidauti“.
Kita vertus, ji su nuostaba prisimena vienos trimetės gimimo dieną: „Mergaitė ateidavo pažaisti, bet netrukus pabėgdavo. Maniau, kad kažką blogai darau. O praėjus pusmečiui jos mama parašė tiek daug gražių žodžių – pasirodo, mergaitė šventę vis dar prisimena“.
Į automobilį vos telpa
Nauja veikla pastūmėjo Neringą sulaužyti sau kadaise duotą pažadą – niekada nevairuoti automobilio. Tačiau teko persigalvoti, mat pirmieji veiklos metai, kai mergina neturėjo vairuotojo pažymėjimo, buvo be galo sudėtingi – į šventes ją vežiojo visi, kas tik buvo aplinkui. Anot animatorės, jos aplinkoje nebuvo žmogaus, kuris jos nebūtų vežęs į į šventę ir laukęs dvi tris valandas, kol mergina dirba. Kadangi pagalbininkams Neringa atsilygindavo, sumokėdavo už kurą, uždarbio nelabai ir likdavo.
Dabar ji jau pati vairuoja. „Nusipirkau mašiną. Sakė, viskas, ko man reikia, joje tilps, bet niekas netelpa, nors važiuoju viena ir dar atsilenkusi galines sėdynes. Vežuosi garso įrangą, kolonėlę, didžiausią lagaminą, kuriame pilna visko – nuo virvės, miltų, muilo burbulų iki krūvos lapų, spalvinimo priemonių. Ten tiek daug dalykų, kurių kaskart nepanaudoju, tačiau viską turiu, nes niekada nežinai, kokie bus vaikai. Jei per dieną turiu aplankyti tris šventes, reikia joms visoms iš karto pasiruošti, nes į namus kaskart negrįšiu. O kai vežuosi cukraus vatos aparatą, galima sakyti, ir pati nebetelpu“, – juokėsi Neringa.
Nors pirmenybę teikia Kaišiadorių kraštui, būna, kad N.Ašmenaitė važiuoja ir į Vilnių, Kauną. Sykį važiavo ir į Šiaulius. „Žmonės pasakė, kad nieko kito nenori, tik manęs. Kaip gali atsakyti? Nesvarbu, kad neturi vairuotojo pažymėjimo, kad kažkas tave tris valandas veš iki Šiaulių, tris valandas lauks, kol pravesi krikštynas ir dar tiek pat laiko važiuosi atgal. Tam žmogui, kuris mane vežė, galėjau atiduoti viską. Ir tai buvo nepaprastas laikas“, – prisiminė pašnekovė.
