Kretingoje, Palangoje ir Klaipėdoje reguliarias ekskursijas jau aštuonias vasaras vedanti gidė į savo ekskursijas kasdien vis dar sutraukia pilnas grupes turistų iš visų Lietuvos kampelių. Kas taip vilioja lietuvius praleisti dvi valandas klausantis svetimo miesto istorijų?
„Iš pat pradžių vedžiau tik kelias dešimtis ekskursijų per metus, turėjau ir kitą darbą. Atsimenu, vienos gidės paklausiau, kiek ji praveda ekskursijų per metus, kad tik iš šios veiklos gyvena. Ji atsakė, kad 100 – metė savo darbą ir gyvena tik iš gidavimo. Tada grįžau namo ir sakau vyrui: „Mano svajonė – turėti 100 ekskursijų ir mesti savo darbą.“ Mano lūkesčiai išsipildė su kaupu: pernai pravedžiau 250 ekskursijų“, – šypsojosi Diana.
Įsimintina pradžia
Su Diana susitinkame Kretingoje, valanda prieš populiariausią jos vedamą ekskursiją „Vienuolių takais“.
Į trečiadienio vakarą numatytą ekskursiją, kaip vėliau pamatysime, susirinko kauniečiai, alytiškiai, svečiai iš Palangos ir Ukmergės – pilna grupė iš įvairiausių Lietuvos miestų. Vietinių šioje ekskursijoje nebuvo. Tačiau iš pradžių Diana tokia užtikrinta savo ekskursijomis dar nebuvo.
„Oi, kaip buvo baisu pradėti... Mano pirmoji ekskursija įsiminė tuo, kad jos išvakarėse buvo mano močiutės 90-metis. Vyko didžiulis balius, o aš – kaip tas studentas: viską pasilikau paskutinei nakčiai, – juokėsi gidė. – Teksto, kaip ketinau – nepasirašiau. Galvojau: „Jau kai vesiu antrą ekskursiją, tikrai pasirašysiu tekstą.
Atėjus lemiamai dienai, aišku, prakaitavo rankos, buvau kiaurai šlapia iš to jaudulio. Prisipažinau atvykusiems amerikiečių turistams, nors to daryti negalima, kad šiandien man – pirmoji ekskursija. Jie labai padrąsino, o ekskursijos pabaigoje sakė: „Kaip tu puikiai pasakoji, kaip buvo gerai! Nesijautė, kad pirmą dieną darbuojiesi“. Ir, tiesą sakant, niekada aš to teksto nė vienai ekskursijai ir nepasirašiau.“
Vis dėlto, kelias link gidės darbo nebuvo visiškai tiesus – Diana septynerius metus dirbo žurnaliste. Moteris pasakoja, kad jau stojamasis žurnalistikos egzaminas buvo ženklas, kad ji pasuks kitu keliu.
„Per stojamuosius manęs paklausė, ką aš parodyčiau Kretingoje, jeigu turėčiau svečių. Tada atsakiau, kad nuvesčiau po visus penkis vienuolynus, o po to – į „HBH“ alaus atsigerti, nes tuo metu tai buvo labai populiari vieta“, – prisiminė moteris.
Išėjusi iš darbo laikraštyje, būsimoji gidė įsidarbino administratore įmonėje, kuri Klaipėdoje priimdavo kruizinius laivus. Kai viena gidė negalėjo pravesti ekskursijos, Diana ją pavadavo, ir taip atrado savo aistrą.
„Turistams patiko. Tad iš pradžių – tik kruiziniai laivai, ekskursijos amerikiečiams. Bet jau nuo pirmosios gidės darbo vasaros svajodavau apie tai, kaip būtų gerai, kad ne man kažkur reikėtų važiuoti, o kad į mano miestą atvažiuotų svečiai, kuriems būtų įdomus mano miestas.
Tai svajonei buvo lemta išsipildyti: turėjau daug idėjų, ką galima šiame mieste padaryti ir parodyti, ir Kretingos turizmo informacijos centras taip pat buvo motyvuotos pritraukti turistų.
Pradėjome siūlyti vieną ekskursiją, paskui kitą – viskas išaugo į tai, kad dabar man niekur važiuoti nereikia, į Kretingą atvažiuoja turistų iš visos Lietuvos. Tai mane labai džiugina, nes aš – savo miesto patriotė, ir dabar galiu pragyventi vien tik iš gido darbo – nebereikia dirbti dviejų darbų“, – džiaugsmo neslėpė moteris.
Traukia „tamsusis turizmas“
Į Kretingą atvyksta ne tik lietuviai – dėl šių ekskursijų į nedidelį Žemaitijos miestą atvyksta ir užsieniečiai. Diana pagal užsakymus veda ekskursijas po visą Lietuvą, su turistų grupėmis vyksta ir į Latviją – kaip pati pasakoja, gerai pasiruošusi galėtų pravesti ekskursiją apie bet kurį miestą: „Mėgstu ieškoti, ką papasakoti, knaisiotis, patinka įdomūs faktai, legendos, pikantiški faktai“.
„Man turistai sako, kad kai jie klausosi mano ekskursijų, jaučia, kad aš myliu savo miestą. Ir ta meilė turbūt priverčia žmones kitaip pažiūrėti į Kretingą, pamatyti, kokia ji yra daugiasluoksnė, kokia įdomi.
Mano draugai visada sakydavo: „Ką tu ten pasakoji? Taigi toje Kretingoje nėra ką parodyti. Ir aš visada atsakydavau: „Tai ateikite į ekskursiją ir sužinosite“, – šyptelėjo ji.
Anot jos, čia sau pramogų atranda įvairių pomėgių turintys turistai: vieniems reikia istorijos, kitiems – gamtos, tretiems – eksponatų, dar kitiems reikia vadimojo „tamsiojo turizmo“.
„Ir tokį turime Kretingoje. Tamsusis turizmas dabar labai „ant bangos“ – tai vietos, kurios susijusios su mistika, legendomis, liūdnais įvykiais. Yra tokia ekskursija – „Kretingos požemiai – jeigu sienos prabiltų“. Žmonės tokiems dalykams yra labai smalsūs“, – patikino gidė.
Gidavimo sezonas – nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos, nors ir žiemą vyksta individualios ekskursijos. Vasarą Kretingoje su turizmo centru organizuojamos ekskursijos vienam asmeniui kainuoja 3 eurus, Palangoje, savivaldybės iniciatyva, ekskursijos visiems norintiesiems yra nemokamos. Vienoje grupėje dalyvauti gali iki 30 žmonių, o ekskursijos trunka 2 valandas.
„Kartais būna tokių nesusipratimų, kai žmonės paskambina ir klausia, kiek kainuoja individualiai grupei surengta ekskursija. Kai pasakau, kad 50 eurų, būna pasako: „Na, brangoka, kodėl taip brangiai?“. Tada ir paaiškinu – dirbu ne tik tas dvi valandas, ekskursiją paruošti užtrunka ilgai, – pasakojo Diana. – Vieną dieną prasėdžiu ieškodama įdomesnės nuotraukos, kurias dažnai rodau, kitą dieną užsiknaisioju faktą tikrindama. Labai daug domiuosi – iš tikrųjų labai daug skaitau. Ekskursija nepadaroma per dieną ar dvi“.
Anot jos, nors nuolat pasakojamos tos pačios istorijos, monotonijos šiame darbe nėra.
„Gide dirbu jau aštuonerius metus, ir kiekvieną ekskursiją vis kažkuo papildau. Žinoma, pagrindas lieka tas pats, tačiau kiekvienoje ekskursijoje yra skirtingi žmonės, su savo skirtinga patirtimi ir klausimais.
Ir būtent žmonių klausimai man padaro ekskursiją kitokią – kitąsyk būna ir iššūkių: būna, kad nežinau atsakymo, – juokėsi ji. – Mėgstu kalbėtis su žmonėmis – žinių ekskursijoms susirenku ir iš vietinių gyventojų. O kitos istorijos ir pačios ateina – pavyzdžiui, per ekskursiją „Vienuolių takais“ pasakoju apie Šv.Antano stebuklus, ir žmonės patys pradeda klausti, ar gali apie savo stebuklus pasipasakoti“.
„Lietuviai yra smalsūs – jie nori sužinoti, yra kantrūs. Kartais sako: „Vaje, ekskursija truks dvi valandas, kaip ilgai! Ir tada praeina tos dvi valandos, ir stebisi: „Ar jau dvi valandos praėjo?!“ – komplimentų negailėjo gidė.
Vasaros metu, savaitgaliais, Diana praveda ir tris ar keturias ekskursijas per dieną. Kaip tokį iššūkį atlaiko jos balsas?
„Vasaros pabaigoje iš tiesų šiek tiek nusilpsta balsas – persitempia. Dažnai sulaukiu pastebėjimo, neva: „Ai, kas tas tavo darbas!“. Bet kalbėti nėra taip lengva. Jei per dieną turiu dvi ar tris ekskursijas, po jų jaučiuosi šiek tiek išsekusi.
Pavyzdžiui, vasarą jau nebenoriu eiti į svečius. Bet grįžus namo dar su vyru dar kalbuosi“, – juokėsi ji.
