Aukštaitijos kaime gamina seniausią lietuvišką saldumyną – yra priežastis, kodėl jį pamėgo jūreiviai

Obuolių sūrius Vaida žinojo nuo pat vaikystės: jos tėtis spausdavo obuolių sultis, mama darydavo sūrius. „Mes augome su tais obuolių sūriais: ant juodos duonos tepėme sviestą ir ant jo dėdavome sūrio. Tai buvo mūsų pusryčiai“, – prisiminė Vaida.

Mintis, kad šį desertą galima pamėginti pardavinėti, į jos tėvų namus atėjo Lietuvoje prasidėjus Atgimimui. Tuo metu pas kaimynę iš JAV atvyko seniai matyti giminės. Buvusieji čia, Lietuvoje, svarstė, ką svečiams nupirkti lauktuvių – šakočių iki Amerikos taip paprastai nenusigabensi, gintariniais karoliais ir taip visi apsikarstę.

Kaimynė pasitarti atėjo pas Vaidos mamą. Ši prisiminė turinti obuolių sūrių.

„Ištraukė tą užsilikusį sūrį, paragavo – viskas su juo gerai, nors jau buvo kokių dvejų metų. Pasirodo, šis desertas gali stovėti net iki dešimties. Gavę mano mamos gamintus obuolių sūrius iš JAV atvykę svečiai susijaudino kone iki ašarų – prisiminė laikus, kai jų mama ir močiutė sūrius gamindavo.

Štai tuomet tėtis ir pasiūlė: jei jau jiems patiko, gal verta pabandyti pagaminti daugiau“, – pasakojo V.Paulė.

Prekiauti šiuo lietuvišku desertu turguje pradėjo jos tėvai – kiek pagamindavo, prieš Kalėdas išparduodavo. O Vaida su vyru Gvidu šio reikalo ryžosi imtis iš peties.

Obuolių sūrius jiedu gamina Kuktiškėse, Utenos rajone. Iš pradžių ieškojo sodybos, kur galėtų vystyti kaimo turizmo verslą. Tačiau gyvenimui iškrėtus pokštą porai planus teko keisti – nutarė išmėginti gaminti obuolių sūrius.

Dar tyrinėdami rinką, kuri tuomet buvo visiškai tuščia, jie išsiruošė į pirmąją Kaziuko mugę. Jai pridžiovino 1,5 tūkst. sūrių. Prekyba pasiteisino, todėl Vaida ir Gvidas ryžosi pradėti obuolių sūrių gamybą. Į naują verslą koją Vaida ir Paulius įkėlė po ekonominės krizės – apie 2011 metus.

„Tačiau teko nusivilti: pirmas Kaziukas buvo sėkmingas, o po to – visiškas fiasko. Kiek savo gaminius siūlėme ekologinėms parduotuvėms, sulaukdavome tik patyčių“, – prisiminė Gvidas.

„Obuolys juk nekainuoja, o obuolių sūrius turguje po kelis litus pardavinėjo močiutės. Taip galvojančius kviečiamės pas save: atvažiuokit, padirbkit ir sūrį dykai pasiimkit. Bet būna ir tokių, kurie sako – aš primokėsiu, bet nevirsiu. Jie žino, kad sūriams pagaminti reikia labai didelių fizinių sąnaudų“, – pridūrė Vaida.

G.Paulius neslėpė – sūrių iš pradžių niekas nevertino. Todėl jie pasirinkome gaminį populiarinti mugėse: pats dalyvauji mugėse, pats sūrius pristatai, siūlai ragauti. Po tokios reklamos į Paulių produkciją atsigręžė ir mažos ekologinės parduotuvės, kurios pačios ėmė siūlyti lentynas obuolių sūriams.

Vaida pasakojo savo sūrių „istoriją“: vieną dieną obuolius nulupi – vienam sūriui kilogramą obuolių, užpili cukrumi, laikai, kitą dieną nuvirini sirupą, trečiąją verdi sirupą su obuoliais. Po to dedi į maišelius, kabini virš malkomis kūrenamo pečiaus. Čia sūriai džiūsta apie 45 dienas.

Tačiau internete sočiai receptų, kuriuose pasakojama, kaip obuolių sūrį pagaminti nepalyginamai greičiau. „Yra sviestas, yra ir tepus riebalų mišinys. Tas pats ir su sūriais: galima padaryti per dvi dienas, o mes gaminame taip, kaip darydavo senais laikais“, – sakė Tautinio paveldo sertifikatą savo obuolių sūriams gavusi V.Paulė.

Minėtas sertifikatas liudija, kad toks brandintas obuolių sūris, kokį ruošia Vaida ir Gvidas, gaminamas ne mažiau 100 metų. Būtent Pauliai pirmieji Lietuvoje gavo obuolių sūrio Tautinio paveldo produkto sertifikatą. Receptas, pagal kurį ruošiami sertifikatu ženklinami sūriai, atėjęs iš Vaidos mamos giminės, ir lieka nekeistas iki šiol.

„Buvo paradoksas, kai reikėjo apsiginti Tautinio paveldo sertifikatą: mūsų klausė, iš kur prieš šimtą metų Lietuvoje buvo cinamonas, gvazdikėliai? Jie juk buvo ir prieš 400 metų!“, – tikino Vaida.

Anot jos, obuolių sūris – vienas seniausių saldumynų Lietuvoje. Jo istorija siekia laikus, kai į Lietuvą, ištekėjusi už Žygimanto, iš Italijos atkako gyventi Bona Sforza, kuri čia atsivežė ir visą virtuvę su puodais, virėjais, prieskoniais. Italai turi saldėsį – džiovinta iš vaisių pagaminta tyrė.

Kažkam šovė į galvą, kad tą masę galima supilti kaip sūrius ir džiovinti. „Tai – vienintelis produktas, kuris iš aukštuomenės nuėjo į baudžiauninkų virtuvę – paprastai būna atvirkščiai. Obuolių sūris – lietuviškas kalėdinis desertas, nes, surinkę obuolių derlių sūrį, tris mėnesius džiovindavo“, – pasakojo V.Paulė.

Jiedu su vyru ruošia 30-ies rūšių sūrius. „Populiariausias – su vyšniomis, skanus su kriaušėmis, turbinis derinys – čili ir mėta“, – vardijo Gvidas.

Tarp gausybės rūšių – ir obuolių su anyžiumi, juodaisiais serbentais, kedro riešutais, kanapėmis ar net pomidorais derinys. Pastarasis labai tinka prie paukštienos ar gėrimų. Anot Vaidos, obuolių sūrį labai pamėgę veganai: jo deda į daržoves, Cezario salotas, jogurtus, ledus, į varškę. Mat sūris primena razinas, tačiau galima pasirinkti įvairesnių skonių.

„Mes obuolių sūrį nuo taburetės, ant kurios pasidėjusios jį turguje pardavinėjo bobutės, pakėlėme iki gurnamų klasės. Man atrodo, kad nėra tokio krašto, kur nebūtų mūsų gaminio. Tačiau juos perka ne tik lauktuvėms – šį desertą į keliones įsideda jūreiviai, alpinistai.

Tiesa, labai daug lietuvių iš viso nesupranta, ką mes parduodame. Vieniem čia duona, kitiems – vytinta mėsa“, – pasakojo Vaida.

Įprastai sūriai Kuktiškėse gaminami ištisus metus. Tačiau koronavirusas kaip ir viską, taip ir šį procesą apvertė aukštyn kojomis. Dieną prieš paskelbiant karantiną Vaida su Gvidu sudėjo sūrius ir daugiau jų nevirė. Ištverti įtemptą metą kiek padėjo tai, kad jų produkciją galima sandėliuoti. Vis dėlto, bandydami išlaikyti verslą, sūrių gamintojai atleido visus darbuotojus – pasiliko vos vieną.

„Mus išgelbėjo Vilniaus Kaziuko mugė. Kitaip būtų buvęs krachas“, – atvirai sakė Gvidas.

Pauliai rasti pirkėjų sūriams mėgino Palangoje – šiemet čia vietą prekybai išsinuomavo pirmą sykį, tačiau sprendimas nepasiteisino.

„Pažiūri, pasidžiaugia, bet neperka, – apie poilsiautojus Palangoje sakė Gvidas. – Ankstesnėmis vasaromis, kai Lietuvoje būdavo daug užsieniečių, jie ir iš užsienio grįžę lietuviai būdavo pagrindiniai sūrių pirkėjai“.