Kauno paveikslų galerijoje padvelkė prisiminimais, kurie brangūs daugybei kauniečių. Žmonės apžiūrinėja avalynę ir įvairius kitus daiktus, kurie buvo gaminami legendiniame „Inkaro“ fabrike.
Dabar jau įdomu pamatyti, kaip atrodė nuo tarpukario iki pat 2000 metų veikusio fabriko produkcija ir ypač garsieji „inkariukai“ – sportbačiai, sovietmečiu įkūniję daugelio svajonę apie vakarietiškus kedus, nes tokia avalynė buvo deficitas.
Ne ką mažiau įdomūs ir pačių buvusių „Inkaro“ darbuotojų prisiminimai.
Yra ir tarpukario retenybė
Kauno paveikslų galerijoje veikia paroda „Didžioji pramonė: „Inkaras“.
Bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ kuratorė menininkė Auksė Petrulienė sakė, kad paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujų spalvų ir prasmių – užmirštų, nubrauktų, išsižadėtų.
„Eksponatai ir pasakojimai apie fabriką, jo gaminius, pristatomi ekspozicijai specialiai sukurtame konvejeryje. Savo atsiminimais pasidalijo buvę „Inkaro“ fabriko darbuotojai, menininkai, visuomenės aktyvistai“, – atskleidė A.Petrulienė.
Įdomiausia, suprantama, yra avalynė.
Įdomiai atrodo retas eksponatas – galima pamatyti, kaip prieškariu atrodė firminiai avalynės pakalimo pavyzdžiai. Ant pakaltų kareiviškų batų kulno matyti įspaustas fabriko pavadinimas ir jo herbas.
Greta yra ir kultiniai klasikiniai „inkariukai“, ir guminiai batai bei šlepetės, ir buvusi geidžiama deficitinė XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio gatvės avalynė.
Sugebėjo panaudoti trispalvę
„Inkaro“ klasika buvo nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio gaminti medžiaginiai mėlynos, juodos ir rudos spalvos sportbačiai guminiais padais. Sovietų sąjungai reikėjo daug ir pigios avalynės, todėl fabrikas dirbdavo trimis pamainomis. Tačiau buvo ir išimčių.
„Pavyko rasti medžiagos, kad 1980 metų olimpiadai, vykusiai Maskvoje, „Inkaras“ pagamino specialią sportinių batelių partiją. Alytaus tekstilės fabrikas baltą audinį išmargino olimpiados ženklais. Už šią inovaciją gaminys buvo apdovanotas, o modeliuotojui paskirtas automobilis „Moskvič“, kuris buvo daugelio svajonė“, – pasakojo A.Petrulienė.
Kauniečiai, gamindami avalynę, sugebėjo ją išmarginti ir trispalvės spalvomis – „Žalgirio“ komandos futbolininkams buvo pagaminti žali futbolo bateliai su raudonos ir geltonos spalvos dekoratyvinėmis juostelėmis. Komisijai šios dvi spalvos neužkliuvo, o žalia buvo „Žalgirio“ komandos spalva.
Avalynės dizaino proveržis įvyko fabrikui įdiegus naują vokišką įrangą. Padas buvo liejamas ne iš gumos, bet iš plastiko, todėl galėjo būti įvairesnių spalvų. Atsirado galimybė naudoti dirbtinę odą.
Jau atkūrus nepriklausomybę „Inkaras“ plėtė asortimentą, pradėjo naudoti madingus itališkus audinius, pradėti gaminti gatvės modeliai, sportbačiai su dirbtiniu kailiu, vaikiški sportiniai bateliai. Jų pavyzdžius taip pat galima pamatyti.
Papasakojo, kaip išsinešdavo
Viena buvusių „Inkaro“ darbuotojų Evelina Nicienė papasakojo savo istoriją. Moteris, baigusi vidurinę mokyklą ir prieš stodama į tuometį Politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), sumanė padirbėti „Inkare“.
„Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje „Inkare“ buvo gaminama labai daug guminių batų. Aš sumaniau nulieti miniatiūrinius moteriškus guminius batus, tam naudojau visiškai tokias pat detales ir technologiją, kaip ir normalaus dydžio batams“, – pasakojo kaunietė, kuri baigusi studijas ir toliau dirbo fabrike.
Labai atviras ir dar vienos „Inkaro“ darbuotojos pasakojimas.
„Dirbant „Inkare“ neparsinešti sportbačių namo buvo juokinga. Susisuki tuos sportbačius, užsikiši po drabužiais virš krūtinės. Išeina visos su toookiais, atsiprašau už žodį, papais.
Jei sumanytų tikrinti, gali šaukti, kad grabalioja, išprievartauti nori“, – prisiminimais dalijosi viena iš „Inkaro“ darbuotojų.
Pamatyti „inkariukus“ laiko dar yra
Paroda apie „Inkaro“ istoriją veiks iki 2021 metų balandžio 24 dienos.
Šis projektas tęsia bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ ciklą „Didžioji pramonė“, pradėtą 2017 metais.
Parodų cikle savitai pristatomi Kaune buvę didieji fabrikai ir jų istorija.
Menininkai drauge su kauniečiais jau buvo pristatę J.Janonio popieriaus fabriko, tekstilės fabriko „Drobė“ istorijas.
