Šilinėje, greta Panemunių regioninio parko direkcijos buveinės, ant kalvos, įsikūrusi vieta pradėjo veikti tik birželio pradžioje, tačiau čia jau spėta surengti vestuves, gimtadienius ir inauguracijų vakarėlius.
Šeimininkai sako, kad kai kurie lankytojai šį Kauno bistro spėjo aplankyti jau kelis kartus, nors jiems tenka vykti net 120 km. „Keltininką“ atrado ir keli užsieniečiai.
Naujas gyvenimas Šilinėje
Iveta Balserienė nuo 1997 iki 2004 metų dirbo Jurbarko savivaldybėje, kurioje buvo atsakinga už turizmą bei jo plėtrą. 2004 metais moteris laimėjo konkursą ir tapo Vilniaus turizmo informacijos centro direktore. Ivetos vyras Darius nuo 2006 metų turėjo statybų verslą, o 2012 metais jį pardavė.
Balseriai persikeldami į Šilinę pardavė namus Jurbarke ir įsiliejo į tarpukario laikotarpį: nusipirko sklypą su anuos metus menančiais stipriai apleistais pastatais, o po 13 metų, 2017-aisiais, pradėjo jų rekonstrukciją.
Gyvenamasis namas naujakuriams kainavo virš 60 tūkst. eurų, o viskas kita atsiėjo kelis šimtus tūkstančių.
„Manau, kad viskas, ką investavome, neatsipirks. Tačiau atėjome ne pelną gauti: norėjome vietos, kur galėtume pasikviesti svečius. Dirbdamas statybinėje kompanijoje visiškai neturėjau laisvų dienų, todėl pavargau.
Dabar išėjau į pensiją – viską su žmona darome savo malonumui. Ši vieta mums kaip atostogos“, – įspūdžiais dalijosi Darius Balseris.
Šiuo metu teritorijoje pastatytas bistro „Keltininkas“ ir Balserių gyvenamasis namas. Bistro vietoje anksčiau buvo mokyklos ūkinis pastatas, o vietoje tarpukario laikų mokyklos planuojama įrengti konferencijų centrą.
„Norime atiduoti duoklę istoriniam laikotarpiui ir atkurti tarpukario dvasią. Skėčius, paviljonus jau pastatėme, tačiau dar daug visko trūksta. Tarpukariu dominavo elegancija, ažūras, todėl visi statomi bei dekoruojami dalykai nėra atsitiktiniai.
Kad išgautume tarpukario proporcijas, teko dirbti su dramos teatro dailininkais“, – pasakojo I.Balserienė.
Visos interjero idėjos nusižiūrėtos iš senų nuotraukų: I.Balserienė specialiai važiavo į Kauno archyvus ir ieškojo 1925 m. žemės ūkio parodos nuotraukų.
Labiausiai traukia šonkauliukai
Darbo dieną jau septintą ryto D.Balseris stovi prie duonkepės ir ją kūrena. Apie vienuoliktą valandą pašauna patiekalus ir laukia atvykstančių lankytojų. Išskirtiniais atvejais, kai svečių sulaukiama daugiau nei įprasta, pečių kūrena antrą kartą. Būtent duonkepyje, kuriame telpa trys puodai po dešimt porcijų, ir gaminami visi karšti patiekalai.
Savaitgalį daugiausia užsakoma karštų patiekalų, todėl šeimininkams jau naktį iš penktadienio į šeštadienio tenka į duonkepį pašauti kugelį su karkomis bei kitus patiekalus.
Kol kas bistro kartu su savininkais dirba keturi žmonės. D.Balseris prasitarė, kad rudenį reikės pastatyti didesnį duonkepį ir surinkti gausesnį kolektyvą, nes trūksta darbo jėgos.
Vienas šios vietos išskirtinumų – patiekalus, kuriais tą dieną maitinami lankytojai, šie sužino tik atvykę į bistro, nes meniu nėra.
Populiariausias valgis – 10 eurų kainuojantys šonkauliukai su daržovėmis. Bistro desertui siūlo pyragus, ledus bei sūrius: pyrago kaina 3,5 eurai, ledų – 3 eurai, mažos sūrių lėkštės – 5 eurai, o didesnės lėkštės – 10 eurų.
„Atidarę šią vietą į priekį daug nesvarstėme: pradėjome dirbti ir žiūrėjome, ko reikia lankytojams. Anksčiau žmonės gamino žuvį, šiupinius, avienos dešras, blynus ant kopūsto lapų, todėl viską bandome atkurti. Vėliau planuojame turėti ir žydiškų patiekalų“, – pasakojo D.Balseris.
Ateitis dar planuojama
Antrame bistro aukšte galime rasti kelias lovas, tačiau jos skirtos ne lankytojams, o atvyksiantiems lektoriams bei edukatoriams. Jie atvažiuos rudenį apmokyti šeimininkų, kaip ruošti maistą pagal senoviškus autentiškus receptus.
Ateityje D.Balseris planuoja gaminti ir pardavinėti sidrą, tačiau pašnekovas sako, kad pirmiausia tam reikia paruošti patalpas ir gauti licencijas.
