Nuo galerijų – ligi festivalių
„Į Kretingą važiuoju tik sykį per metus – nesinori pirkėjoms įkyrėti, nes kaskart reikia atvežti kažką naujesnio. Kretingos moterys ypač domisi odiniais papuošalais, ieško, derina juos tarpusavyje. Ir į šventę jos visuomet ateina pasipuošusios.
Taip kalbu ne todėl, kad jaučiu sentimentus savo kraštui, – tikino Kūlupėnuose gimusi, augusi, bet jau 3 dešimtmečius Šiauliuose gyvenanti ir kurianti 56-erių moteris. – Kiekvienas miestas turi savo veidą ir pirkėjų skonį: kretingiškės labai mėgsta spalvas ir jų dermes, kaip ir Kauno ponios, o, tarkim, šiaulietėms reikia tik juodos spalvos, panevėžietės domisi, bet mažai teperka.“
Šiaulietės vardas garsiai nuskambėjęs ne vien tarp šio krašto tautodailės kūrėjų – jos darbų galima išvysti parodose, per žinomus tautinius ir tarptautinius festivalius, tokius kaip „Parbėg laivelis“, „Tek saulužė ant maračių“, „Skamba skamba kankliai“, taip pat galerijose Šiauliuose, Druskininkuose, „Baltas angelas“ Vilniuje, „Monos“ Kaune. Kelerius metus ji kūrė pagal užsakymus Vilniaus modelių namams.
Originalūs Dalios papuošalai seniai peržengę Lietuvos ribas: jais puošiasi moterys, gyvenančios JAV, Australijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Papuošalų jos įsigyja mugėse ar užsako internetu.
„Man mieliau, kai galiu tiesiogiai bendrauti, suderinti, patarti, nes internetas dažnai iškraipo spalvas. Tai svarbu, nes papuošaluose mėgstu derinti įvairius vienos spalvos atspalvius, tarkim – skaisčiai raudoną, rožinę, vyšninę“, – atviravo pašnekovė.
Kūryba – per sąlytį su gamyba
D.Pocienės, kaip menininkės, pažintis su oda prasidėjo nuo tada, kai ji, įgijusi siuvėjos technologės specialybę Vilniaus lengvosios pramonės technikume ir baigusi jį raudonu diplomu, dėstytojų paskatinta siekti daugiau, baigė ir ekonomikos-valdybos studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute ir buvo paskirta dirbti į Šiaulių „Stumbro“ gamyklą.
„Kai atėjau dirbti, „Stumbras“ gamino storą odą, iš kurios buvo siuvami kerziniai batai. Vėliau atsirado išpuoselėta spalvinta drabužių oda: ją gamino iš raguočių – avių, ožkų, veršelių – ir egzotinių gyvūnų, dažniausiai – stručių.
Ši oda buvo labai graži, eidavau į cechą ją tiesiog paglostyti. Atlikdavo atraižėlių, kurių leisdavo nusipirkti, nes visas gabalas buvo brangus. Dar studentaudama siūdavau rūbus draugėms, o čia atsirado proga pradėti iš tų atraižų siūti rankines, kosmetines ir papildomai užsidirbti“, – kabinimosi į gyvenimą pradžią prisiminė D.Pocienė.
Duona nebe tokia skalsi
Kai gamykla bankrutavo – ligi tol pagrindinė eksporto šalis buvo Sovietų Sąjunga, o Lietuvai ši tarši įmonė nebebuvo reikalinga – moteris išgyveno stresą netekusi darbo. „Bet vienądien pasakiau sau – užtenka verkšlenti.
Sumaniau iš likusių delno dydžio atraižų pasisiūti rankinę. Neturėjau įrankių nudrožti atraižų kraštams. Nuvykau į turgų ir ten viena moteris mane suvedė su visų galų meistru Antanu Lažinsku, kuris gamina įrankius kone visiems krašto tautodailininkams. Jis mane ir patraukė į tautodailę“, – kalbėjo odos meistrė.
Taip nuo rankinių ji perėjo prie segių, vėliau – kaklo papuošalų, apyrankių, diržų. Tačiau moteris neslėpė, kad šiandien vien iš kūrybos jos valgoma kasdienė duona nebėra tokia skalsi kaip anksčiau, nes atsiranda naujų meistrų.
„Anksčiau odos meistrų tebuvo vos vienas kitas, dabar užaugo nauja karta. O ir papuošalų mada labiau krypsta į minimalizmą“, – atviravo D.Pocienė.
Kūrybiškumas – giminės bruožas
Nors savo sukurtais rankdarbiais, dažniausiai rištais iš virvių, ir nėriniais garsėjo jau mokykloje – mokėsi tuometinėje Kūlupėnų aštuonmetėje, vėliau Salantų vidurinėje mokyklose – visgi D.Pocienė mano kūrybiškumą paveldėjusi iš savo giminės: jos senelis – garsus Plungės krašto drožėjas Jonas Leliūga, motina Aleksandra Daukantienė – mezgėja, dirbusi Plungės „Minijos“ liaudies gaminių įmonėje.
Jos tėvas Pranas Daukantas – ilgametis Kūlupėnų geležinkelio stoties viršininkas. Pradėjęs nuo iešmininko ir budėtojo, šioje darbovietėje jis dirbo per 50 metų. „Tėtis buvo labai prisirišęs prie savojo krašto.
Mes gyvenome ant kalno, netoli senojo geležinkelio tilto, kurį tarpukariu statė danai ir švedai. Mano senelis Pranciškus Daukantas buvo pardavęs tilto statybai žemės, turėjo savo parduotuvę ir aprūpindavo statytojus maistu.
Atsimenu istorines nuotraukas, kuriose matydavosi senelio kieme stovinčios „kalamačkos“ – tokie specialūs statybiniai vežimai. Tėvas daugumą nuotraukų yra perdavęs Šiaulių geležinkelio muziejui, o kaimo kapinėse protėviams atminti pastatė kryžių“, – į šeimos praeitį pažvelgė D.Pocienė.
Giminės kūrybiškumo bruožų turi ir abu Dalios sūnūs: 31-erių Justinas gražiai piešia, o 28-erių Ernestas yra medžio meistras-baldžius, kuriantis vienetinius baldus. Pastaruosius trejus metus jis restauravo ir naujai įrengė jachtas Ispanijos mieste Barselonoje.
