O 2015 metais Ignalinoje įkurta ir fizinė „Saromania“ parduotuvė – Rasa prekiauja viskuo, ko gali prireikti rankdarbių kūrėjams, o Domas čia užsiima ir kompiuterių taisymu.
„Saromania“ – pavadinimas, kilęs iš mano vardo – Saros manija. Esu Rasa, bet draugės pavadindavo ir Sara. Kadangi viskas kilo iš mano manijos, tai parduotuvė tapo „Saromania“, – juokėsi Rasa.
Pirmieji žingsniai
„Kaip visada pasakojame – verslas prasidėjo nuo šeivutės (prancūziškas nėrimas), nuo pomėgio. Kai gimė mūsų pirmas vaikas, nenorėjau tiesiog sėdėti, norėjau kažko išmokti. Tuomet sužavėjo šeivutė – pradėjau mokytis, labai patiko. Laiko turėjau, nes vaikas buvo labai ramus.
Paskui sudomino ir karoliukai. Po truputį pamačiau, kad atsirado ir užsakymų. Sugalvojome patys pamėginti tų karoliukų parsisiųsti – taip susiradome tiekėjus iš Kinijos, Indijos.
Pirmiausia įkūrėme internetinę parduotuvę: vyras tuo metu dar dirbo kitame darbe, o aš prižiūrėjau vaiką, nėriau ir abu kartu rūpinomės internetine parduotuve“, – prisiminė Rasa.
Atsikėlę į Ignaliną, pora nutarė įkurti ir fizinę parduotuvę – pačiame miestelio centre, jų gyvenamojo namo pirmame aukšte.
„Pirmieji mūsų verslo žingsniai, žinoma, buvo labai nedrąsūs. Tačiau po truputį pradėjome plėstis, ir žiūrime, kad jau neužtenka vietos. Nusprendėme grįžti į Ignaliną, kur aš užaugau – norėjome, kad vaikai augtų gamtoje – kur ežerai, miškai.
Atvykę čia, nusprendėme įrengti ir parduotuvę – nors pagrindinės pajamos yra iš internetinės parduotuvės, žmonės užsuka ir čia. Be abejo, tik iš fizinės parduotuvės išgyventi tikrai neįmanoma – pagrindinės pajamos yra iš internetinės parduotuvės. Iš tiesų žmonių mažėja – kai atsidarėme, pirkėjų uždeidavo tikrai daugiau“,- pasakojo Rasa.
Anot jos, anksčiau parduotuvėje daugiau apsilankydavo vietinių, o dabar daugiau atvyksta iš kitų miestų – iš Trakų, Kauno, Vilniaus, Anykščių, Utenos, Visagino, Zarasų, nors, kaip sako Rasa, didmiesčiuose panašių parduotuvių netrūksta.
„Žinoma, yra ir vietinių, kuriems reikia, pavyzdžiui, medinukų ar papuošalų. Užsako papuošalų, ateina ir tie, kurie rankdarbiauja.
Kadangi aptarnavimo srityje esu dirbusi ir Šiauliuose, galiu pasakyti, kad čia dirbti yra mieliau – žmonės čia nuoširdesni, yra daugiau bendravimo. Klientai nusiperka medžiagų rankdarbiams, pasigamina, paskui atneša parodyti – kai kuriuos net mėginame padėti parduoti.
O didmiesčiuose yra šaltesnis bendravimas – visi labai skuba. Ten neparodytume klientams tiek dėmesio, o čia turime daugiau laiko“, – svarstė moteris.
Anot jos, konkurencija Lietuvoje – milžiniška: „Kai atsidarėme, buvo palyginus nedaug panašių parduotuvių, ir po to, kaip sakau, grybai po lietaus“.
Nuo 2012 metų išlaikyti verslą, anot Rasos, padeda asortimento išskirtinumas.
„Išskirtiniai produktai ir kokybė. Dėl to ir patys daugiau sėdime ir žiūrime, tikriname prekes, kad būtų kokybiškos, kad būtų išskirtinės. Pavyzdžiui, nerūdijančio plieno Lietuvoje buvo nedidelis pasirinkimas, todėl mes pradėjome daugiau jo siųstis – žiūrime, klientų vėl daugiau. Įdomesni akmenukai – gal ir brangesni, nebūtinai visada pigiausi“, – patarė Rasa.
Kruopštumo reikalaujantis darbas
Fizinė parduotuvė padėjo atsirasti ir Domo verslui – čia pat vyras užsiima kompiuterių, apsaugos kamerų taisymu.
„Domo servisą“ įkūrėme, kai atsidarėme fizinę parduotuvę. Visą laiką domėjausi tiek kompiuteriais, tiek kitomis technologijomis, o paskui visą tą visą domėjimąsi perkėliau į apčiuopiamą dalyką – pamačiau, kad galima tokias paslaugas teikti ir iš to pomėgio uždirbti. Pagal išsilavinimą aš – IT inžinierius“, – pasakojo Domas.
Ar pradėjus verslą iš pomėgio, tas pomėgis netampa varginančiu darbu?
„Netampa, – tikino Rasa. – Man labai patiktų, jei turėčiau daugiau laiko kūrybai. Darau papuošalus pagal užsakymus. O kūrybos... norisi. Kol kas nerealizuoju savęs. Prekės smulkios, daug laiko užima ir prekių tvarkymas, ir priežiūra. Tūkstančiai prekių pozicijų, kiekvieną reikia apžiūrėti, aprašyti, nufotografuoti. Ir pomėgiui laiko nebelieka“.
Rasti daugiau laiko kūrybai ir sau šeima bandė pasamdydami dar vieną darbuotoją – konsultantę, tačiau, jų teigimu, šis sumanymas nepasiteisino.
„Mums patiems viskas čia yra labai artima ir miela – todėl ir nesureikšminame, kad čia iš tikrųjų yra labai daug darbo. O dirbti atėjęs naujas žmogus nustemba, kiek čia darbo – tiesiog jiems yra per sunku. Iš tiesų ir yra sunku – visų pirma, turi viską žinoti – kur kokia detalė naudojama, kur kokie akmenukai.
Reikia ir fasuoti, lipdukus klijuoti, smulkios detalės – reikia kruopštumo. Reikia ir mokytis – neateis bet koks žmogus ir nepakonsultuos. Taigi, realiai mokytis nelabai norėjo“, – prisiminė Rasa.
Nemalonių patirčių verslo pradžioje netrūko – kaip pasakoja Domas, tik realiai dirbdamas įgauni verslui reikalingos patirties.
„Pirmais užsakymų kartais buvo visokių patirčių – tuomet supranti, kur galima pralošti, kur negalima, kur gali sutaupyti, kur negali – tik iš patirties. Niekas kitas to nepasakys, – svarstė Domas. – Gal ir yra kokių verslo kursų, bet tas pamokas pro vieną ausį paklausysi, pro kitą išeis. Vadovaudamasis savo patirtimi, kai yra kartėlio jausmas, pamokas atsimeni labiau“.
Svajojantiems pradėti nuosavą verslą ir jį sėkmingai išlaikyti, Rasa pirmiausia pataria įdėti daug darbo.
„Greitų“ pinigų nėra. Greito uždarbio nėra, – perspėjo Domas. – Vieni galvoja, kad atsidarys internetinę parduotuvę, sudės prekes ir lauks. Tai taip ir pralauksi – vis tiek reikia išeiti į rinką, reikia, kad tave surastų.“
„Taip pat sugalvoti, ko reikia, kad tave pamatytų, – kalbėjo Rasa. – Tada susidėlioji prioritetus. Socialiniai tinklai labai padeda. Išskirtinumo reikia.“
„O verslui pradėti reikia pinigų. Kas nori būti nepriklausomas, tegul ir pradeda. Tik aišku, kad „greitų“ pinigų tikrai nebus. Ir reikia mylėti tai, ką pradedi – turi tau patikti“, – kalbėjo Domas.
