Žemaitė Jurbarke įkūrė sodybą ir siekia įteisinti naują šventę

„Pirmus metus čia buvo labai sunku. Jei ne tokia nuostabi gamta, nežinau, kaip būtų baigęsi...“ – gyvenimo pradžią Kauno rajone prisimena ji.

Nors K.Vančienė ir sako jau esanti nutautėjusi žemaitė, tačiau stengiasi išlaikyti savas tradicijas – sodybos svečius vaišina savo suktu žemaitišku kastiniu, kurį patiekia su karštomis bulvėmis, taip pat kepa ruginių miltų sausainius. Visgi jos sodyboje galima rasti ir vietinių tradicijų – čia ant laužo kepami žiobriai.

Pirmuosius svečius į 1 ha užimančią sodybą „Jurodis“ šeimininkė K.Vančienė pradėjo priimti 2003 metais. „Ir žaliuojam jau šitiek metų, – šypsosi ji. – O įkūriau sodybą todėl, kad dirbdama Jurbarko savivaldybėje sakydavau, kad šis miestas gali gyventi iš turizmo ir reikėjo tą įrodyti“.

„Tad nusipirkome šią sodybą, kuri anuomet buvo baisiai apleista, ją pamažu sutvarkėme ir dabar džiaugiamės, kad turime pačią gražiausią vietą Jurbarke“, – juokauja šeimininkė. Visgi natūrali gamta čia išliko nepaliesta – sodyboje, anot jos, galima pamatyti ir šikšnosparnių, ir žalčių, ir ežių.

Kadangi darbo čia daug, šeimininkė sezono metu priima papildomų darbuotojų. Sezono metu, kuris prasideda nuo Velykų ir tęsiasi iki Vėlinių, ji samdanti du ar tris žmones, o ne sezono metu su viena nuolatine darbuotoja liekanti dviese.

Pagrindiniame vilos pastate, vardijo K.Vančienė, yra septyni kambariai – vienas vienvietis, visi kiti dviviečiai. Taip pat ji turinti „studentiškų“ kambarių mansardoje – juos labiausiai mėgstą tie, kuriems reikia nebrangios nakvynės šeimynai.

Žmogui nakvynė su pusryčiais čia kainuoja 28–32 eurus. „Jei atvažiuoja dviese, išleidžia nakvynei iki 60 eurų. Užsieniečiams mano kainos atrodo labai žemos – ne vieną kartą man sakė: „Nesakykite kainos, nes atrodys, kad kažkokioje pašiūrėje gyvenate“, – pasakoja ji.

Sodybos kūrimas, tikina šeimininkė, yra amžinas ir nesibaigiantis: „Kai susiremontavome pagrindinį pastatą, atvažiavo pirmi svečiai, aš džiaugsmingai atsikvėpiau: „Ooo, jau pabaigiau remontą!“ O man vienas svečių ir sako: „Tu dabar tik pradėjai. Šiemet, atrodo, pabaigei, o kitąmet vėl pradėsi“. Ir tai tiesa“.

Kadangi K.Vančienės sodyba įkurta buvusiame Nemuno dugne ir per jos teritoriją eina 4 dideli vandens takai, pastatai itin kenčia nuo drėgmės. „Sodyboje reikėjo griauti židinį, nes per jį ėjo vandens takas ir kaupėsi drėgmė. Salėje keičiau plyteles net du kartus, nes drėgmė iškilnojo“, – guodėsi ji.

Taip pat ji apgailestavo, kad kol kas nėra kam perimti verslo. „Aišku, norėtųsi, kad kas jau perimtų, bet vienas sūnus Vilniuje, kitas – Kopenhagoje, nors ir žada grįžti, kai dukrai reikės eiti į mokyklą. O kitam savininkui nesinori parduoti, nes viskas padaryta savomis rankomis praktiškai ant plyno lauko.

Kartais pagalvoju – o gal imtis kitokios veiklos..? Bet... Jei būtų man 40–50 metų, daryčiau daug ką kitaip, o dabar nelabai yra prasmės – gali pradėti ir... nepabaigti. Laikas daro savo. O sėdėti ir tik per langą žiūrėti, tai čia ne man. Kiek galiu pati pamatau pasaulį, o jei negaliu, pasaulis ateina čia. Gyvenimas labai įdomus ir gražus, bet labai trumpas – galėtų būti ilgesnis...

Kartais, žinoma, užeina tas nuovargis – ai, nieko nedarysiu, niekur neisiu. Bet praeina diena ir galvoji – ach, na kaip čia dabar nieko neveiksiu...“ – šypsojosi K.Vančienė.

Dažniausiai „Jurodyje“ apsistoja užsieniečiai – ypač latviai ir vokiečiai – ir tik praėjusią vasarą buvo padaugėję lietuvių, pastebėjo šeimininkė. Taip pat čia užsuka ir pravažiuojantys dviratininkai, mat panemune driekiasi puikus dviračių takas – kai kada, K.Vančienės teigimu, jie čia sustoja tik pernakvoti, o kai kada čia jiems taip patinka, kad nusprendžia pasilikti ir kelioms dienoms.

Žmonėms, anot šeimininkės, čia labiausiai patinka gamta ir ramybė. „Atvažiavo kartą šveicarai iš labai gražaus kalnų regiono ir jų nebuvo galima išlupti iš terasos. Pusryčių jie paprašė į terasą, vakarienės – į terasą.

Klausiu jų: „Ką jūs čia randate? Gi turit tokį grožį, tokius kalnus...“ Jie sako: „O kaip jums atrodo, ką mes matome? Ryte pasižiūri į kalno viršūnę ir pamatai, kad saulė patekėjo. Vakare vėl pasižiūri ir matai žvaigždes. Yra vietų, kur mes net saulės nematome – vien kalnai, kalnai ir kalnai“. O čia jie žiūrėdavo į tuos tolius, į anuomet į upę subridusias kitame krante besiganiusias karves... Jiems čia buvo idilė“, – prisiminė ji.

Ji taip pat stebėjosi užsieniečių poilsiautojų pageidavimu iš namelių išnešti televizorius: „Sako jie man: „Mes atvažiavome atostogauti, mums nereikia nieko“. Ir ilsisi nuo visko atsijungę. Jiems patinka ta tyla, ramybė, o dar kai lakštingalos ima čiulbėti... Dar susikuria laužą, susėda visi kartu, žaidžia, kalbasi...“

Įprastai vakarais, sako K.Vančienė, sodyboje lauke organizuojamos vakaronės su įvairiais žaidimais. Tačiau įdomiausia pramoga čia – žiobrių kepimas. „Visgi žiobriai įdomiau Baltijos valstybių žmonėms, o užsieniečiams iš pradžių reikia viską parodyti, nes jie nežino, kokia čia žuvis.

Bet kai pamato, paragauja, tada jiems patinka, ir jau kitą sykį atvažiavę prašo, kad suorganizuotume tą kepimą. Daugumai tai atrakcija, nes rodome, kaip žiobrius paruošti, kaip kepti. Kadangi šiais laikais žiobrį galima užsišaldyti sauso šaldymo šaldiklyje, o paskui iškepti vėliau, tad dabar pas mus jų jau galima užsisakyti bet kuriuo metų laiku – reikia tik iš anksto perspėti“, – pasakojo ji.

„1805 ar 1813 metais vokiečių spaudoje radau vieno keliautojo aprašymą, kaip šventė Kalnėnuose Žiobrines. Žvejai jų prižvejodavo ir stengdavosi, kad jie būtų kuo greičiau paruošti ir pamauti ant žalio karklo – ant žalio todėl, kad jis duoda tam tikrą poskonį ir nedega ant laužo. Paprastiems žmonėms anuomet Žiobrinės buvo pati pirmoji išvyka į gamtą“, – pasakojo K.Vančienė.

Jurbarkiškiai stengiasi šią tradiciją atgaivinti ir įteisinti Žiobrines. Tik tą padaryti, anot K.Vančienės, šiek tiek sudėtinga dėl tam tikrų nuostatų įstatymuose. Visgi ši šventė organizuojama jau penkerius metus pirmą gegužės šeštadienį ir tik šįmet atšaukta dėl karantino.

Gidu Jurbarke dirbantis Ričardas Vainikonis sako, kad tokios šventės buvo rengiamos maždaug prieš 100 metų, kadangi anuomet prie Nemuno gyveno daug žvejų. „Jie susikviesdavo savo draugus ir pažįstamus į vieną būrį: susirinkdavo gal virš 100 žmonių, sukurdavo daug laužų ir kepdavo žiobrius.

Būdavo sudaroma komisija, kuri eidavo prie kiekvieno laužo, ragaudavo žuvis ir išrinkdavo tų metų žiobrių kepimo karalių“, – pasakojo jis.

Anot R.Vainikonio, paskutiniaisiais metais prieš karą, apie 1936 metus, žiobrių kepimo karaliene buvo išrinkta jurbarkiškė Onutė Mikutaitytė. „Tarpukariu atvažiavo čia, į Jurbarką, prezidentas Smetona, jį, žinoma, vaišino žiobriais, tai paskui jis kvietė tą Onutę į Kauną, į Prezidentūrą, kur ji kepė užsienio svečiams tuos žiobrius“, – juokdamasis pasakojo gidas.

Šią vasarą jurbarkiškiai pristato naujų veiklų – pavyzdžiui, verslininkas Julius Grumuldis kviečia turistus sugrįžti į vaikystę ir plaukti plaustais. „Siūlysime plaukti nuo Kauno ar Seredžiaus link Jurbarko ir apsistoti čia nakvynei arba dviem.

Esame įsigiję du šešiaviečius plaustus, tad juose laisvai galėtų sutilpti dvi nemažos šeimos. Patys neseniai išbandėme šią pramogą – pasaka“, – kalbėjo jis. Anot jurbarkiškių, plaukiant galima tiesiog gulbes glostyti, nes jos žmonių vidury Nemuno nebijo, o gulbinai priplaukę dar ir „kiauksi“.

Jurbarke, pasak K.Vančienės, trijų dienų neužtenka – pamatyti čia išties yra ką. „Čia yra fantastiška Karšuvos giria. Pavyzdžiui, anądien rodo per televizorių kurtinius – o juk tą kurtinį neretą kartą pamatysi važiuodamas per mūsų Karšuvos girią.

Viešvilės rezervas – kokia įdomybė! Vaikštinėjant ten su gidu gali pasinerti tiek į žemapelkę, tiek į aukštapelkę. Keletą metų Humboldtų universiteto studentai čia turėdavo praktikas, tai mes po tą rezervatą prisivaikščiodavome. Lipi ant kupsto – ir pasineri su visu kupstu. Jei žmogus lengvas – panyra iki juosmens. O jeigu dėstytojo svoris virš 100 kg, tai jis įsmunka iki pažastų.

Taip pat verta apžiūrėti visus Sudargo piliakalnius. Pirma praplauki pro šalį laiveliu ir apžiūri juos iš apačios, paskui užlipi į viršų. Verta pakeliauti ir po mūsų girias aplink Viešvilę, Smalininkus, apžiūrėti vandens matavimo stotį – Europoje tokių stočių beveik nelikę“, – pasakojo ji.

Visgi jurbarkiškiai pasigenda jaunimo. Kad jo kaimuose kurtųsi daugiau, K.Vančienės manymu, reikėtų, kad būtų sukurta daugiau nuotolinio darbo vietų, kad žmonės galėtų dirbti iš namų. „Jurbarkas neturi iškasenų, yra nutolęs nuo pagrindinių kelių, upė nusekusi ir laivybai netinkama... Čia reikia modernių technologijų“, – svarstė ji.

Jaunimas turizmo, mano ji, nelabai imasi dėl to, kad tam reikia didelių investicijų, daug darbo, o turistų srautai nėra užtikrinti. „Mes nutolę nuo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos didoku atstumu, žmonės kol išsiruošia...

Be to, trukdo ir krizės – 2006–2007 metais čia buvo prasidėję didžiuliai srautai, buvome tokiame pakilime... Bet užėjo krizė ir atsigavimui prireikė kelerių metų. O dabar užėjo koronavirusas, nors jau buvome vėl neblogai pakilę“, – pasakojo ji.

Gyventi kaime, J.Grumuldžio manymu, yra didžiulė prabanga: „Aš turiu tris vaikus, du iš jų eina į mokyklą – ir nereikia dėl jų sukti galvos. Jie pirmoje klasėje patys išeina į mokyklą ir lygiai taip pat pareina. Reikia į būrelį – patys ir nueina. Turiu draugų mieste, tai ten vienas iš tėvų dirba vienu etatu su vaikais – nuveža į mokyklą, pasiima iš mokyklos, tada veža į būrelius. Ir namo grįžta 19 val.“.

„Va, notaras su jauna šeima į Jurbarką atsikėlė iš Vilniaus prieš dvejus metus – gyvena ir atsidžiaugti negali, sako, niekada taip Vilniuje gerai negyveno, kaip kad čia“, – šypsojosi K.Vančienė.