Tačiau meniu priverčia nustebti, mat jame – tikri dzūkiški patiekalai.
Žmonės sujudo keliauti – suka ratus iš miestų ir į Metelių regioninį parką, esantį Lazdijų rajone.
Užtrenkę automobilių duris pirmiausia nuskuba į šio parko lankytojų centrą, esantį ant Dusios ežero kranto.
Jame įrengta interaktyvi ekspozicija, ir keliauninkai, surinkę žinių apie parko gamtos turtus, traukia link „Keleivinės“. Vieni – kavos, kiti – vildamiesi, kad gaus pavalgyti.
Maisto furgoną „Keleivinė“ į parką atgabeno Kristina ir Vidas Stašauskai. Jie viliasi, kad iki turizmo sezono pabaigos darbo nestigs.
Išnešiojo sumanymą
„Startavome pliaupiant lietui ir audrai šėlstant. Bet pasisekė – jau buvo valgytojų“, – pasidžiaugė 40 metų K.Stašauskienė.
Paskrudę, traškūs bulviniai blynai, patiekti su „Darytinio“ padažu („Darycinio“, patikslintų dzūkai), kurį K.Stašauskienė gamina iš grietinės bei varškės ir pagardina česnakais, druska ir pipirais. Toks patiekalas kainuoja 3,5 euro.
„Dzūkai „Darycinį“ valgo dar ir su bulvių plokštainiu, ir su bandomis. O štai mano dzūkas uošvis jį labai mėgsta ir su juoda duona“, – paaiškino Kristina.Ji pati dzūkė, kilusi iš Kumečių kaimo, nuo Metelių nutolusio vos 6 kilometrus. Bet prireikė poros dešimtmečių, kad verslas ją iš Vilniaus sugrąžintų į gimtąsias vietas.
Pernai prieš tradicinį festivalį „Metelio banga“ K.Stašauskienė miestelio žmonėms pasisiūlė pagelbėti – prikepti bulvinių blynų ir patiekti juos su „Daryciniu“.
„Man visuomet patiko gaminti maistą. Esu maisto technologė, ilgai dirbau pagal specialybę, – pratarė moteris. – Taigi tame festivalyje visi čirškinome blynus lauko keptuvėse. Visi valgė ir gyrė. Štai tada ir ėmiau mąstyti, kad laikas būtų pradėti dirbti sau“, – pasakojo Kristina.
Anot jos, kasmet ji iš sostinės grįždavo į gimtąsias vietas, mynė takus Dusios ežero pakrante, tačiau čia nebuvo nei kur prisėsti, nei kur atsigerti kavos. Tai ir nulėmė šeimos sprendimą.
Startavo per karantiną
„Keleivinė“ – karantino „produktas“. Bulvinius blynus, o taip pat – ir miltinius lietinius, gardinamus uogiene, Kristina pradėjo kepti kaip tik tuo metu, kai kavinėms buvo leista žmones susodinti prie lauko staliukų.
Ar nekilo noras atidėti sumanymą, nes tuo metu visi maisto gamintojai guodėsi, kad susigrąžinti klientus sunku?
„Apie savo verslo steigimą pradėjau galvoti lapkritį. Iš pradžių maniau, kad įrangai supirkti reikėtų prašyti ES paramos. Bet su vyru nutarėme, kad pasistengsime išsiversti naudodami savo santaupas – padarysime viską patys ir neliksime niekam skolingi. O ko reikės, patys užsiauginsime“, – pasakojo ji.
Už 6 tūkst. eurų šeima Vokietijoje įsigijo naudotą furgonėlį su jame sumontuota patiekalams gaminti būtina įranga, – naujas toks pirkinys būtų kainavęs dvigubai brangiau.
Viskas jau buvo paruošta, kai kovą Lietuvą pasiekė koronaviruso pandemija.
Pasak Kristinos, tuo metu, kai kovo 16-ąją buvo paskelbtas karantinas, ją apėmė pagunda išsižadėti sumanymo – atidėti viską kitiems metams. Tačiau 21 metų jos dukra neleido trauktis atgal. Esą, viskas juk paruošta, tereikia drąsos.
„Dukra man vis aiškindavo, kad naujos veiklos baimė yra natūrali būsena, kad gailėsiuosi, jei nepadarysiu to, ką sumaniau.
Taigi ryžausi startuoti gegužės pirmą savaitgalį, per Motinos dieną. Tačiau kai kurie dokumentai vėlavo, ir pirmuosius blynus parke iškepiau po poros savaičių“, – paaiškino ji.
Tarkius bulviniams blynams, kaip ir tešlą lietiniams, Kristina paruošia namie. Būtent taip ji yra aprašiusi gamybos procesą ir jo laikosi. Tiesiog furgonėlis – per mažas, kad jame, laikantis nustatytų maisto gamybos reikalavimų, būtų įmanoma atlikti visus darbus.
Pančių dar – į valias
Tad kokią veiklą ji iškeitė į bulvinius blynus?
Pasak K.Stašauskienės, jos gyvenime buvo kelios svarbios darbo vietos. Viena jų – tai komunikacijų bendrovės „Omnitel“ (dabar „Telia“) bei „Tele 2“. Jose dirbdama ji įgyvendino įvairius projektus, susijusius su produktų pardavimu.
O prieš tai, 2010-aisiais, ji žengė koja išvien su Rasa ir Ryčiu Godelaičiais, sumaniusiais kūdikiams ir vaikams skirto maisto „Marmaluzi“ gamybą.
„Esu maisto technologė, ir kartu su šiais žmonėmis dirbau pačioje jų veiklos pradžioje. Tai buvo iššūkis – tėvų, auginusių mažus vaikus ir norėjusių įrodyti, kad ekologiškų ūkių užaugintų daržovių ir vaisių įmanoma sukurti puikų lietuvišką kūdikiams skirtą maistą“, – pasakojo pašnekovė.
Taigi patirties ji turi. Bet ar sunku įvykdyti tuos reikalavimus, kuriuos maisto gamintojams kelia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai?
„Suradau šioje tarnyboje priimtiną žmogų, kuris viską paaiškina ir išaiškina. Nėra sunku – skambinu ir konsultuojuosi. Bet yra dalykų, kurie man nepatinka. Pavyzdžiui, norėčiau panaudoti patiekalams tai, ką užauginu savo ūkyje: salotų, krapų, prieskonių, daržovių, bet negaliu. Tai neleistina, nes reikalaujama, kad ūkis turėtų sertifikatą.
Atrodytų, kad viskas paprasta – juk tai, ką užsiauginame, visi šeimoje valgome, vaikai – taip pat. Laikome ir vištas, tad galėtume čia pat iškepti kiaušinienės. Deja, negalime“, – apmaudo neslėpė K.Stašauskienė.
Ji sakė, kad žiemą, kai atsiras galimybė atsitraukti nuo puodų, ji imsis žygių ledams pralaužti. Nes reikia, kad kaimo žmonės galėtų pardavinėti tai, ką užsiaugina.
„Sertifikatai juk nėra esminis dalykas. Svarbiausia – maisto gamintojo atsakomybė“, – patikino moteris.
Dirbs iki vėlyvo rudens
K.Stašauskienė maitinti parko lankytojus planuoja iki spalio 1-osios – turizmo sezono pabaigos. Tačiau nesigina ir minčių sukarti kelio į renginius, galbūt – net Vilnių.
„Mano vyras Vidas – stalo tenisininkas. Jis daug sportuoja, taigi būtų prasminga nuvežti furgoną į varžybas žiūrovams pamaitinti.
Per rugpjūčio renginius – „Metelio bangą“ ar Onines taip pat reikėtų pasiekti švęsiančius žmones, nes ir ten prireiks maitinimo paslaugos“, – svarstė moteris.
Ar ji dar nenusivylė? „Oi, tikrai ne, – suskubo patikinti Kristina. – Savaitgaliais čia dirbame visi su šeima, nes lankytojų būna daug. Darbo dienomis suskumbu viską atlikti viena. O jei atsiranda laiko, pasiimu kompiuterį ir nudirbu kitus darbus.
Turiu dabar tai, ko man labiausiai reikia – laiką, kurį galiu skirti sau ir ramybę“.
