„Mane kartais kritikuoja, kad kuriu imperiją – čia ne imperija, čia grynas vargas. Nuo pat pradžių žinojau, kad nepaleisiu savo vaikų į emigraciją – iš paskutiniųjų darysiu viską, kad jie neišvyktų iš Lietuvos. Nors sūnus Simas ir buvo truputį pabėgęs, bet grįžo. Aišku, užkroviau jiems vargą, bet nemanau, kad jie labai nusiminę.
Toje emigracijoje irgi savi vargai. O čia tuo pačiu ir rodome pavyzdį, kad galima gyventi Lietuvoje“, – pasakojo Antanas Grumuldis, laivo „Bisena“ kapitonas, trijų vaikų, taip pat besirūpinančių šeimos verslu – Juliaus, Simo ir Ievos – tėvas.
Laivo verslo reikalus tvarkantis Simas Grumuldis nelinkęs priešintis tėvui: „Smagu, kad čia esame. Ten iš tikrųjų yra labai sunku – aišku, ir čia nėra lengva. Bet čia geriau – čia šeima, čia namai...“
Karantinas – sunkus laikas sodybai
Pagrindinė Grumuldžių veikla yra pobūviai ir apgyvendinimas. Savo sodyboje su nakvyne jie gali priimti iki 70 svečių.
Sodyba, kuri pavadinta Bisenės pilies, XIII a. stovėjusios ant šalia sodybos esančio piliakalnio, vardu, apima apie 20 ha žemės, todėl ir buvo pavadinta „vila“. Šiame plote išsidėstę pastatai su želdiniais, daržas, kuriame auginamos daržovės sodybos virtuvei.
„Maistas yra mūsų vizitinė kortelė, stengiamės orientuotis į jį. Per pobūvius pats vadovauju virtuvei“, – pasakojo sodybos savininkas Julius Grumuldis.
Sodyba veikia visus metus – joje organizuojami ir įmonių vakarėliai, ir mokymai, ir konferencijos. Visgi didžioji dauguma švenčių yra vestuvės.
„Mūsų pagrindiniai klientai atvažiuoja iš Kauno ir Tauragės. Kokį 10 proc. susirenkame iš Raseinių, Šakių. Dažnai savaitgalių neužtenka, būna, kad vestuvininkai užsisako sodybą paskui jau ir penktadieniui, ketvirtadieniui, net ir trečiadieniui – dabar labai populiaru paprastą dieną švęsti“, – kalbėjo sodybos šeimininkas.
Šis sezonas, anot jo, taip pat turėjo būti labai geras, mat šįmet Velykos pasitaikė labai anksti, o švenčių maratonas jų sodyboje prasideda nuo Velykų ir tęsiasi iki Visų Šventų.
„Buvo užrezervuotas visas balandis, gegužė, bet... išėjo kaip išėjo. Visos šventės buvo arba perkeltos, arba atšauktos. Sezoną pradėsime tik birželio gale, po Joninių“, – apgailestavo J.Grumuldis.
Jis sako norįs labai tikėti, kad verslas po karantino atsigaus iki 2022 metų. „Viskas tuo nesibaigs – šie metai bus labai sunkūs, kiti taip pat. Turime didelius įsipareigojimus. Kadangi kreditas imtas kaip ūkininko, neturime palūkanų dengimo. Dabar bankas įmokas sutiko atidėti 6 mėnesiams, o paskui jas išdėlios į kitas įmokas“, – kalbėjo sodybos šeimininkas.
Iš nuostolių Grumuldžiai tikisi išsisukti „Kipšiuko“ pagalba. „Kadangi švenčių sumažėjo, jos keliasi į namus, į gamtą, griebsimės išvažiuojamųjų švenčių – rengsime šventes žmonėms patogioje vietoje“, – dalijosi planais J.Grumuldis.
Laivui ir „Kipšiukui“, prognozuoja jis, ši vasara bus nebloga, o štai sodybai bus prasčiau – kad ir bus šventės, jos bus mažesnės nei planuota.
Plukdo Nemunu
Švęsti galima ne vien sodyboje, bet ir laive. Trimaranas „Bisena“ turi 12 vietų, bet, jeigu oras geras, į laivo viršutinį denį kapitonas A.Grumuldis priima ir daugiau keleivių. Laivas modernus – jo variklis elektrinis, kad būtų pigesnė eksploatacija ir kad nebūtų teršiama gamta.
Taip pat laive yra internetas, muzikos centras, baras. „Bisena“ keleiviai gali keliauti ir žvarbesniu oru, mat vienas salonas yra šildomas.
Įsigyti laivą A.Grumuldį paskatino sodybos vieta. „Sodyba yra šalia Nemuno, o juo negali pasidžiaugti. O laivu gali tai kompensuoti, gali pasidžiaugti. Ir šiaip laivininkystė Nemune yra numirusi – apie pramoginę jau net nekalbame. Taigi, rodome pavyzdį – atgaivinkime Nemuną“, – šypsojosi kapitonas.
„Tėtis visada svajojo apie savo pensiją prie šturvalo“, – juokėsi J.Grumuldis.
Praeitą sezoną laivas sulaukė nemažo populiarumo, tvirtino Grumuldžiai – nebuvo kada nuobodžiauti. „Ir nedideles šventes jame priimdavome, ir perkeldavome iš vieno kranto į kitą.
Papulti į tą Suvalkijos kraštą nėra lengva – atrodo, matome jį visai netoli, kitame krante – bet, norėdami jį pasiekti, turime važiuoti pro Jurbarką, Kauną, arba per Vilkiją ir keltis keltu. Taip pat plaukiodavo ne tik tie, kurie švęsdavo laive. Daug dažniau šiaip užsisakydavo“, – pasakojo A.Grumuldis.
Laivas, Grumuldžių teigimu, išlaikomas tik iš savų lėšų. „Negauname jokių subsidijų, jokių paramų. Vietinė valdžia nemano, kad laivas suteikia rajonui pridėtinę vertę, nors Kauno valdžia subsidijuoja, leidžia plaukti „Tolstojui“.
Šiaip laivyba yra brangi pramoga – jei būtų parama, subsidijuotų kokį keleivių pervežimą, mielai priimčiau tokią paramą. Ir keleiviams būtų geriau – aš galėčiau perkelti ir vieną, ir du žmones, nelaukti grupės, kad padengtų mano išlaidas“, – svarsto A.Grumuldis.
Pagrindinis maršrutas, kuriuo plukdomi keleiviai – Nemunu „tarp pilių ir dvarų“. „Raudonės pilis, Panemunės pilis, Gelgaudiškio dvaras, įvairūs piliakalniai... Bet galime plukdyti ir pagal pageidavimus – esame stovėję Drevernoje, Uostadvaryje, Kaune“, – vardijo kapitonas.
„Į Kauną plaukėme per Marias. Jų viduryje užklupo audra, bet laivas atlaikė kuo puikiausiai, – didžiavosi jis. – O šiaip karštą vasarą plaukti Nemunu labai komfortiška, kadangi nuo vandens ateina vėsuma“.
Šįmet Grumuldžiai žada organizuoti kokį nors maršrutą, kuriuo laivas reguliariai plaukiotų. „Paderinsime su pilių administracija, gal tarp jų padarysime kokį maršrutą, perkelinėsime žmones. O taip tai ir toliau priimsime laive šventes“, – svarstė A.Grumuldis.
Patiekia tik naminį maistą
Kasdien veikiančio maisto furgono „Kipšiukas“, kuriuo rūpinasi A.Grumuldžio žmona Raimonda ir dukra Ieva, idėja, pasakojo A.Grumuldis, kilo norint trumpai palepinti, pamaitinti pakeleivingus žmones – skubantys pro šalį į pajūrį sustoja, užkanda ir keliauja toliau.
Nors „Kipšiukas“ iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas maisto furgonas, tačiau Grumuldžiai yra supirkę įrangą naminių ledų gamybai, kad galėtų juos gaminti patys iš natūralių produktų. „Apskritai stengiamės gaminti naminį maistą. Žinoma, kur kas paprasčiau būtų gaminti kokius kebabus, bet... nekyla ranka“, – tikino J.Grumuldis.
Furgonui, kaip ir sodybai, Grumuldžiai irgi gavo paramą. „Ėjome per kaimo plėtros programą, kadangi panemunėje trūksta vietų, kur pravažiuojantys turistai galėtų sustoti išgerti kavos, užkąsti. Bandome atgaivinti šį gražų kelią – jeigu tokių kaip „Kipšiukas“ būtų kas 10 km kiekviename kaime, būtų gerokai geriau mums visiems“, – įsitikinęs A.Grumuldis.
Šventėms sodyboje, pasakojo J.Grumuldis, jie „negamina baltų mišrainių ir įdarytų žuvų“. „Galima pagaminti daug įdomesnių dalykų. Pačios šventės keičiasi – tampa renginiais. Nebesėdi muzikantas raudona nosimi ir nebegroja visą laiką sintezatoriumi. Dabar vyksta tikri renginiai su programa, su pertraukomis“, – pasakojo jis.
Šiais metais, tikino jis, jie stengsis pereiti nuo krūvų maisto prie kelių patiekalų vakarienės. „Reikia truputį įnešti to vakarietiško stiliaus pas mus į kaimuką“, – juokėsi jis.
Lietuvoje turime visko
A.Grumuldis pasakojo, kad savo sodyboje jie daugiausiai sulaukia lietuvių. „Kiek man teko susidurti su užsieniečiais, tai jie visi labai taupūs, tokie „biedni“, kai turistai Nidoje, Palangoje visiškai netaupo. Turbūt panemunė neturi to įvaizdžio, kad čia gali važiuoti turtingi turistai?
Pas mus turistai irgi gali apsistoti pailsėti, ir mes jiems galime pasiūlyti ne mažiau negu Nida ar Palanga. Ir maistas mūsų būtų geresnis, ir kaina, dar ir pamatytų čia daugiau... Mūsų darže gali pasiskinti uogų, sode vaisių... Tikras kaimo turizmas, kokia Palanga negali to pasiūlyti. Na, bet ten viską lemia jūra. Jeigu jūros ten nebūtų, nieko ten neliktų“, – įsitikinęs jis.
J.Grumuldis tikisi, kad šiais metai lietuviai pamatys, jog Lietuvoje yra visko. „Gal net pajus, kad prie ežero su šeima pabūti ar palapinėje išsimiegoti yra geriau nei užsienio kurortuose“, – svarstė jis.
A.Grumuldis gyvenimą kaime vadina romantika: „Anksčiau dirbau biurokratinį darbą, buvau valdininkas, teisininkas. Pradžioje, įsigiję sodybą, dar dirbome, nes viskam reikėjo lėšų.
Žinoma, kai kuriems tinka tas biurokratinis darbas, jie nenori tos romantikos. Jie ateina į biurą 8 val., išeina 17 val. Klausiu jų: „Ar jūs pamatote ką nors?“ Jie sako: „Per atostogas pamatome“. O tos atostogos – išlekia į Turkiją, pabūna ten savaitę ir tuo ir baigiasi. O čia – romantika.
Žolytę pjauni, kvepia... Pavargęs sustoji atsikvėpti, atsigeri kavos, vaisvandenio. Esi gamtoje, gėriesi vaizdais. Užaugini savas daržoves, kurios stipriai skiriasi nuo prekybos centrų... Pasipjaustai savų burokėlių, morkų, iškart viskas pakvimpa, nereikia net jokių prieskonių. Ko ne romantika?“
