Nors 35 metus su kalvyste susijusius darbus dirbantis J.Stankevičius nuolat juokauja, bet surimtėjęs vis dėlto prisipažįsta, kad vieno darbo paskelbus karantiną atsisakė.
Vilniaus arkivyskupijos kurija jam siūlė atnaujinti metalu kaustytas Aušros vartų ąžuolines duris. „Jos sunkios, 80 kilogramų sveria, ne kartą jas tektų vartyti, tad be pagalbos neišsiversčiau. Nenorėjau kviesti vyrų padėti“, – sakė patyręs kalvis.
Jo kaldintų tvorelių, kryžių, saulučių, durų rankenų, iškabų, vėliavų laikiklių, įvairių detalių pilnas Vilnius.
Kartą eidamas su pažįstamu Senamiesčio gatve J.Stankevičius pradėjo vardyti, kas ir kur jo sukurta. Ir pats nustebo: prie kas antro namo jis ranką pridėjęs.
Poilsio dienų nebelieka
„Jeigu kiekvieną dieną ateina svečių, beldžia į duris, klausinėja, blaško, negaliu dirbti“, – pasakojo 66-erių J.Stankevičius.
Jį užsakovai neretai prisimena, kai tenka gesinti gaisrą – atlikti vėluojančius užsakymus. Štai tada, pasak kalvio, prasideda pats tikriausias karantinas, kai jis kalvėje užsidaro savaitėms, dirba po 12–16 valandų per parą be poilsio dienų.
Tokia istorija nutiko ir praėjusiais metais prieš 1863–1864 metų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko valstybines laidotuves. J.Stankevičiui du herbus teko nukaldinti per mėnesį, kai to darbo atsisakė keli meistrai.
Panašiai buvo ir su Šv.Juozapo bažnyčia Pilaitėje. Prieš pat praėjusių metų Kalėdas atskriejo prašymas: reikia altoriaus metalinių detalių, nes niekas jų pagal dailininko eskizą negali padaryti.
Ir vėl J.Stankevičiui teko užsidaryti kalvėje: „Nemiegojau, nes teko naktimis budėti, bet per tris savaites padariau.“
Keturiems mėnesiams užsidaryti kalvėje J.Stankevičiui teko ir kuriant „Laisvės kelią“. Buvo savaičių, kai laiko likdavo tiktai pamiegoti.
Išleido trims savaitėms
Verstis per galvą ir savaitėmis beveik neiškelti kojos iš kalvės meistrui tekdavo ir sovietmečiu. Taip nutiko, kai buvo planuojamas Sovietų Sąjungos veikėjo Michailo Gorbačiovo vizitas į Vilnių.
Tuo metu J.Stankevičius dirbo „Plastos“ gamykloje.
Jis apsiėmė pagaminti „Bočių“ restorano iškabą. Mat buvo numatyta, kad šiame restorane pietaus M.Gorbačiovas.
Iškabą meistras pradėjo gaminti per atostogas, tačiau tuometis Vilniaus vadovas Algirdas Vileikis nurodė paspartinti darbus pats paskambinęs „Plastos“ direktoriui. Šis išsikvietė J.Stankevičių ir prie atostogų pridėjo tris savaites laisvadienių, kad iškaba būtų laiku užbaigta.
Ketus nuo karščio trūko
Tai kartojasi jau daug metų. Štai ir Prezidentūros vartai, kurie buvo iš ketaus.
Atidavė restauratoriams juos sutvarkyti, nes reikėjo nugrandyti senus dažus. Šie nieko protingiau nesugalvojo – sukūrė didelį laužą ir įmetė vartus į ugnį. Suprantama, kad ketus nuo karščio sutrūkinėjo.
Paaiškėjo, kad tokio dydžio naujus vartus iš ketaus galima nulieti tik Maskvoje, Sankt Peterburge ar Žemutiniame Naugarde.
Suvirinti ketaus neįmanoma. Daug meistrų suko galvą, tačiau nieko nesugalvojo. J.Stankevičiaus pasiūlymas buvo paprastas – pagaminti tokius pat metalinius vartus. Jie atrodys kaip ketaus.
Išsigando pamatę plyšius
Tad Prezidentūros ketverių vartų gamyba buvo patikėta J.Stankevičiui.
Nebuvo tai paprastas darbas. Tarkim, reikėjo maždaug 60 kilogramų sveriančioje detalėje išmušti skylę. Ir ne vieną. Du vyrai tokią detalę laikė po kūju, o J.Stankevičius mušė skyles.
Kai pagamintus vartus atvežė prie Prezidentūros, statybininkai susiėmė už galvos. Vartai atrodė kreivi. Iš tiesų dėl aukščio jie tokie ir buvo. J.Stankevičius tai žinojo. Kalvio žodžiais, metalas dar buvo nenusistovėjęs.
„Kai montuodamas vartus viršuje palikau apie penkių centimetrų plyšį, valdžia ėmė rėkti, kad darome broką.
Kai po trijų dienų sugrįžome ir išėmėme visus kaiščius, vartai buvo beveik išsitiesinę“, – prisiminė J.Stankevičius.
Kad, kalvių žargonu, vartai visai susėstų, J.Stankevičius pasikvietė į pagalbą stambaus kūno sudėjimo kolegą – kalvį Mečislovą. Tas užlipo ant varčios, J.Stankevičius vartus padarinėjo, ir jie visai išsitiesino.
Prabėgus daugiau nei dvidešimčiai metų J.Stankevičius vis apžiūri Prezidentūros vartus. Jokių plyšių nėra.
Tradicijos – caro laikų
J.Stankevičiaus kalvė įsikūrusi Naujojoje Vilnioje, teritorijoje, kur kalvystės tradicijos siekia caro laikus.
Tada, pastačius geležinkelio stotį, atsirado pramoninis rajonas, kuriame buvo gamykla, gaminusi vielą, vinis ir tuometėje Rusijoje garsius dalgius – vadinamąsias „litovkas“.
Caro laikų pastatų išliko nedaug, o J.Stankevičius jau dvylika metų darbuojasi kalvėje, statytoje pokariu.
Varpinėje – dūmtraukis
Ne vienas patyręs meistras mėgsta aiškinti, kad tikrų profesionalų yra nedaug. Paklaustas apie tai J.Stankevičius parodė ruošinius, kuriuos mėgsta naudoti beveik visi kalviai.
J.Stankevičius taip pat mano, kad tokius ruošinius galima naudoti objektuose, jeigu jie nėra saugomi valstybės. Jie labai palengvina darbą.
Beje, su Prezidentūra J.Stankevičius susijęs ir tuo, kad sovietmečiu rūmų rūsiuose buvo įsikūrusios Vilniaus restauracinės dirbtuvės. Čia jis pradėjo kalvio karjerą.
Restauratorių bazė buvo taip pat ir Šv.Jonų bažnyčioje. J.Stankevičius su šypsena prisiminė istorikų tyrimus, po kurių buvo paskelbta, kad šios bažnyčios varpinėje kadaise kilo gaisras. Kad ten sovietmečiu buvo kalvė ir kalvio būstas, tyrėjai nežinojo.
Tad J.Stankevičiui teko papasakoti, kad tas kalvis, nenorėdamas Senamiesčio smardinti dūmais, varpinę naudojo kaip dūmtraukį.
Vis dėlto sovietmečiu bažnyčios ne vien buvo griaunamos ar paverčiamos sandėliais.
J.Stankevičius sakė, kad patirties įgijo, kai būtent tada prisidėdavo prie maldos namų restauravimo darbų. Ir jų buvo atliekama visai nemažai.
J.Stankevičius ir dabar darbuojasi bažnyčiose. Jis restauravo kryžius, durų apkaustus Šv.Stepono ir Šv.Teresės bažnyčiose, Dievo gailestingumo šventovėje Vilniuje, Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Trakuose.
