Justina atvirauja, jog įeiti į perpildytą gėlių prekeivių rinką buvo itin sudėtinga – turguose iš jos šaipėsi, užgauliojo, protino, jog jos pastangos nieko vertos, o gėlininkystė greitai atsibos. Tačiau dabar Justina jaučiasi tvirtai – savo atkaklumo dėka su vyro pagalba ji įgyvendino savo svajonę – iš emigracijos Škotijoje grįžti namo ir įsitvirtinti versle, apie kurį iš pradžių nieko nenutuokė.
Susikrovė daiktus ir – namo
Jaukioje Pagramančio regioniniame parke įsikūrusios šeimos sodyboje net per karantiną verda darbai – dabar pats daigų pikiavimo įkarštis, o pavasarinės gėlės jau skleidžia savo žiedus.
Su Justina susitinkame šiltnamyje apsiginklavusios kaukėmis ir, apžiūrėjusios valdas, prisėdame pokalbiu ant lauko suoliuko – šiukštu laikydamosi atsargaus 2 metrų atstumo.
Kieme dviračio valdymo įgūdžius demonstruoja penkiametis Justinos ir Kęsto sūnus Danielius. Kęstas į moteriškus pokalbius nesivelia, jam darbo ūkyje ir taip apstu – štai kabarojasi ant šiltnamio stogo pritvirtinti vėjų atplėštos plėvelės.
Pirmiausia prašau Justinos papasakoti, kaip nutiko, jog nusprendė palikti ilgalaikį darbą Škotijoje, kur vos pabaigę mokslus su Kęstu išvyko, ir užsiimti žemės ūkio darbais.
Emigracijoje pora dirbo kartu maisto fabrike, Kęstas sandėlio šaldytuvuose kraudavo prekes, o Justina išsiųsdavo produkciją klientams.
Moteris neslepia, jog uždarbis Škotijoje buvo neblogas, nes jų darbovietė gamino aukštos kokybės, brangią produkciją. Tačiau likti ten pora niekada neplanavo.
– Nuo pat pradžių norėjome šaknis įleisti čia, nes namai visada mums buvo čia, o ne ten. Ir nors užsibuvom ilgiau nei įsivaizdavom – beveik penkerius metus, sprendimas grįžti į tėviškę buvo spontaniškas – su vos trijų mėnesių Danieliumi susikrovėme daiktus ir grįžome, – pasakoja ji. –Žinojom, kad yra kur grįžti, prisiglausti, tad taip ir padarėm, o po to tiesiog savaime viskas rutuliojosi.
Gėlininkystės ūkį pora plėtoja Justinos gimtinėje, mamos sodyboje, kur jie kartu su vyru dalijasi kasdieniais rūpesčiais. Na, o kaip idėja auginti gėles apskritai gimė?
– Mintis apie tai mano galvoje kirbėjo dar būnant Škotijoje, o kai pradėjom gvildenti planą grįžti namo, pirmiausia klausimas buvo, ką čia grįžusi veiksiu aš. Dėl vyro nesukom galvos, visgi tebėra tas stereotipas, kad vyrams yra lengviau susirasti darbą.
Tada pasakiau jam, kad norėčiau, seniai svajojau ir įsivaizdavau kažką daryti su augalais. Tačiau ne gėlių parduotuvę, bet kitaip – nuo mažyčio daigelio, nuo sėklytės iki galutinio rezultato.
Iš pradžių Kęstas šiek tiek nuleido juokais tą mano idėją, nes jis suprato, kad tai yra pakankamai sunkus darbas, beribės darbo valandos. Tačiau šiek tiek paaugus sūnui aš jam priminiau apie savo planą, pradėkim, sakau, nes jei ne dabar, tai kada, – gėlininkystės ūkio užuomazgas prisimena Justina.
Buvo „žali“
Viskas vyko prieš ketverius metus. Pora pasistatė pirmąjį savo šiltnamį. Didžiausią vaidmenį tame vaidino Kęstas, Justina pasakoja, kad darbštus vyras įsigudrino net šiltnamio plėvelę užtraukti absoliučiai vienas, nors tvirtinti ją reikia dvigubą – vieną sluoksnį iš apačios, kitą – iš viršaus.
Šiltnamio statyba, pasak Justinos, užtrunka apie pusmetį. Nuo rugsėjo iki vasario pabaigos, kuomet jau pradedama kūrenti. O kūrenti abiem tenka keltis paeiliui, panašiai kaip kūdikį maitinti – kas porą valandų.
– Kai prisimenu pirmuosius metus, man ir pačiai atrodo kiek juokinga. Pradžia buvo su labai minimaliu kiekiu gėlių, minimaliom investicijom ir labai minimaliom žiniom, kaip ką daryti.
Domėtasi buvo visada, perskaityta daug knygų, vadovėlių. Bet praktinių žinių, įgūdžių niekas neperdavė, pradėjom visiškai nuo nulio.
Negalėčiau sakyti, kad atėjom nuo plento, nes augau kaime, tačiau šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Manau, lengviau yra tiems, kas perima verslą iš tėvų su visa patirtim, žinių bagažu. O mes buvom visiškai žali, – juokiasi Justina.
Moteris teigia tuomet apsidžiaugusi, kai suskaičiavus pajamas ir išlaidas pasirodė, kad pirmieji metai išėjo „ant nulio“. Tačiau svarbiausia, viskas buvo išparduota. Pirmaisiais metais pora ėmėsi auginti begonijas, nes Justinai atrodė, kad jas prižiūrėti sudėtingiausia.
– Sakiau, kad pradėti reikia nuo to, kas sunkiausia, jeigu su jom gausis, tai gausis su viskuo. Tad daugiausia auginom begonijų, o viso kito po šiek tiek. Bet pamačiau, kad viskas gerai su tom begonijom, bet visiškai negerai su kitais augalais, – pasakoja ji. – Buvo visko, ir po kelis kartus persodinau, ir perdariau, viską turėjom patirti savo kailiu, niekas iš šalies nepamokė.
Antraisiais metais visko jau buvo šiek tiek daugiau, daugiau žinių, daugiau ir augalų, buvo ir kontaktų, keletas nuolatinių klientų. O šiemet Justinos ir Kęsto ūkyje jau trys šiltnamiai, beveik 500 kv. m ploto gėlių ir apie 150 kv. m daržovių daigų.
– Tai nėra kažkas labai įspūdingo, bet mums tai yra kiekis, kurį mes pajėgiam apdirbti su vyru, nesamdydami papildomai darbo rankų, nebent labai minimaliai. Dabar auginam praktiškai viską, išskyrus našlaites. Sezoną pradedam nuo vasarinių gėlių ir daržovių daigų, – sako Justina.
Minties auginti našlaites jie atsisakė, nors daugelis gėlių augintojų tai daro. Pasak Justinos, paskaičiavę nusprendė, jog keliomis savaitėmis anksčiau pradėti kūrenti šiltnamius neapsimoka, o jų realizacijos laikas labai trumpas. Be to, tuo metu, kai dauguma prekeivių tik baigia išparduoti našlaites, jų ūkyje jau pilnu tempu vyksta prekyba vasarinėmis gėlėmis.
Pas Justiną taip pat galima įsigyti žemuogių, remontantinių braškių daigų, o kiekvienam augintojui ji pataria, kaip prižiūrėti augalus, kad rezultatas būtų pats geriausias.
Tai, anot jos, suteikia nemažą konkurencinį pranašumą, kaip ir tai, jog kasmet stengiasi pasiūlyti ką nors naujo, madingo, kaip, pavyzdžiui, augalų kompozicijos ir foniniai augalai.
Konkurencija negailestinga
– Net neįsivaizduoju, kokie šiemet bus metai, – nerimu dėl karantino dalijasi moteris. – Šiaip turguje viską išsiprekiaudavom, dabar girdėjau, kad lyg lauko paviljonuose augalais bus leista prekiauti. Kažkaip reikės išparduoti, nors bus sunku. Bet atvažiuoja jau žmonių apsižiūrėti, po vieną, po du įleidžiam. Kiekvienais metais stengiamės kuo anksčiau viską išparduoti, būna, skambina žmonės prieš Jonines pasiklausti, bet mes nelabai ko beturime.
Na o konkurentai taip pat nesnaudžia. Pasak Justinos, vien Tauragės rajone gėlių augintojų būtų galima priskaičiuoti bent dvi dešimtis, o kur dar aplinkiniai rajonai.
Dauguma augintojų turi kelių dešimtmečių darbo patirtį. Moteris prisimena, jog pradžioje į prekyvietes kolegos ją įsileisdavo nenoriai – pasitaikydavo ir labai piktų užgauliojimų.
– Prisimenu pirmąją dieną, kai išsipirkau vietą Dunokų turgelyje, prie Tauragės muzikos mokyklos. Nežinojau nieko, nei kokia tvarka, nei kaip, nei ką daryti.
Skyrė man tokį mažą plotą, kur net nežinau kuo būtų galima prekiauti, juolab gėlėmis. Įsivariau mašiną, ir skubu kiek įmanoma greičiau viską išsikrauti – net neišsidėlioti kokią ekspoziciją, o tiesiog, kad greičiau mašiną išvaryčiau. Ir atvažiuoja toks pagyvenęs vyriškis, pravažiuoti negali. Tai tokiais žodžiais mane iškeikė, kokių dar nebuvau girdėjusi. Daugiau kojos ten nebekėliau, – nemalonias naujokės turguje patirtis prisimena Justina.
Moteris pasakojo, kad į jaunus naujokus kiti augintojai iš pradžių numojo ranka.
– Ai, čia jauni. Metus pabūsit ir daugiau nenorėsit. – šypsosi Justina.
Tačiau dabar turguje į juos jau žvelgia pagarbiau, o ir Justina džiaugiasi įrodžiusi savo ir įgyvendinusi svajonę.
