Kavinė miestiečių mylima už autentiką išlaikiusį interjerą, nukeliantį į praeitį, unikalų maisto skonį bei kainas, prieinamas visiems. O labiausiai – už neįkainojamą dešimtmečius čia dirbančių pardavėjų dėmesį.
„Spurginės“ direktorė Julija Skiparienė atvira – per beveik keturis dešimtmečius, kai vadovauja kavinei, būta visko – akimirkų, kai atrodė, kad teks užsidaryti, kolegių, tapusių šeima bei kurioziškų situacijų, kurios darbuotojas pavertė ir kavinės savininkėmis.
Apie legendinės kavinės ateitį ponia J.Skiparienė galvoti nenori – kas svarbiausia, jau padaryta.
Tikrieji kavinės simboliai
Kai užsukome į Kauno „Spurginę“, mus pasitiko vos keli ankstyvaisiais pusryčiais besimėgaujantys žmonės, susėdę už apskritojo, per visą patalpą išsidėsčiusio stalo, šiltas barmenių, besisukiojančių stalo-baro viduryje, pasisveikinimas bei tyliai fone skambanti muzika.
Tačiau vos išmušus dvylikai, vietų prie bendrojo stalo jau nelieka – eilė kauniečių, atėjusių papietauti ir pabendrauti, nusidriekė iki pat durų. Matėme garbingo amžiaus senjorus, linksmai kalbinančius pardavėjas, studentus, atvykusius spurgų „išsinešimui“, tėvus su mokyklinio amžiaus vaikais, galbūt panorusiais pietų pertraukos laiką praleisti kartu.
Turbūt daug daugiau pačių įvairiausių klientų yra mačiusi „Spurginės“ lankytojus jau 41-erius sutinkanti kavinės barmenė ponia Janina, iš kurios pasakojimų tampa aišku, kad lankytojų simpatija kavinei – ne vienpusė.
„Spurginės“ darbuotojos – ne mažesnis kavinės simbolis ir išskirtinumas, nei patys gaminiai. P.Janina šioje kavinėje dirba nuo pat jos pradžios, tačiau priežasčių nuostabai tame neįžvelgia, bet pripažįsta – pačių kavinės klientų indėlis tame yra didelis.
„Mieli žmonės pas mus ateina, užauginome jau kelias kartas – dabar tie patys žmonės ateina su savo proanūkiais. Iš veido praktiškai jau pažįstame savo klientus – kitą kartą tik atsisėda, o mes jau atnešame valgyti, žinome, ką mėgsta. Galbūt jaučiama nostalgija, sentimentai šiai vietai – interjeras mūsų ne šiuolaikiškas, tačiau žmonės ir prašo, kad tik nieko nekeistume.
Ateina ir daug naujų klientų – studentai, pirmakursiai, net ir užsieniečiai tuoj susižino ir ateina. Galbūt jiems papasakoja kiti, bet jie žino, kur eina, čia atėję dairosi, jiems čia patinka. Vilniečiai irgi prašo, kad atidarytume kavinę Vilniuje – bet tai jau būtų ne tas pats: čia yra trauka, tai yra vieta su tam tikra aura“, – juokėsi p.Janina.
Moteris pasakojo, kad, lyginant su senesniais laikais, lankytojų sumažėjo – Laisvės alėjoje atsidarė daug kitų kavinių, atsirado daug pasirinkimų, tačiau ypatingos konkurencijos „Spurginė“ nejaučia.
„Atrodo, tų spurgų visur yra, tiesa? Bet visi sako, kad čia jos kitokios. Galbūt todėl, kad ilgesnis gamybos procesas – mes niekur neskubame, užmaišome tešlą, tris valandas kildiname, suformuojame pyragėlius, vėl kildiname. Nesivaikome to greito gaminimo, kai pridedi puriklių, gražus vaizdas – ir gerai. Mes iš lėto, palengva, už tai ir tas skonis kitoks, o žmogus tai labai jaučia. Paragavo ir sugrįžta – tokia ir paslaptis.
Be to, kai žmonės ateina, mes pasikalbame, jie pasipasakoja – vienus reikia paguosti, su kitais pasidžiaugti. Dabar, kai aptarnauja jaunimas, jie pateikia maistą ir viskas – pas mus yra kitaip. Žmonės sako, kad čia ateini kaip namo“, – klientų pasakojimas pasidalijo p.Janina ir pridūrė, kad ilga karjera jau kelia ir tam tikrą nerimą.
„Man ir palikti gaila. Dažnai pagalvoju, na kiek dar – metai, kiti ar treti, kiek čia dar galėsi lakstyti? Nes savaitgaliais čia ir už durų eilė būna. Tai ir pagalvoji, o kaip bus toliau, kažkokią atsakomybę neši už tą įmonę. Bet kaip bus, taip bus – dirbsiu, kol sveikata leis“, – apie ateitį svarstė visų nuolatinių „Spurginės“ lankytojų puikiai atpažįstama barmenė.
Neįvardyta pradžia
Tuo metu net pati „Spurginės“ direktorė Julija Skiparienė nėra tikra, kada tiksliai kavinė pirmąjį kartą atvėrė duris savo klientams. Jos teigimu, 1960 metais kavinė jau tikrai veikė, tačiau tikėtina, kad veikė ir dar anksčiau, nuo 1950-ųjų.
Tiksliais metais sudėlioti skirtingus kavinės gyvavimo etapus nėra lengva: „Tai buvo seni laikai – dabar rūšiuoju gyvenimo etapus pagal vaikus“, – juokėsi p. J.Skiparienė.
„Atėjau čia 1985 metais, kaip gamybos vadovė. Prieš tai buvo truputį kitaip – bet žmonės sako, kad panašiai, gamino kažkokias spurgas. Interjeras, receptai jau buvo, liko tik įsilieti.
Pradžioje asortimentas buvo kiek kitoks – vienu metu darėme ir sumuštinius, ir picas. Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, pastebėjau, kad dauguma ateidavo dėl spurgų. Originalus jų receptas – senas, per laiką ištobulintas, tačiau pagrindas nepakitęs“, – pasakojo „Spurginės“ savininkė ir tikino, kad senąją visų kavinės receptų knygą vis dar turinti namuose.
Kavinės interjeras – taip pat nekeistas nuo kavinės atidarymo laikų. Vieniems tai – kavinės išskirtinumas, kitiems lankytojams – minusas. „Dabar kai kas juokiasi, kad „tos lentelės nebemadingos“. Tai galbūt, galbūt ir nemadingos, bet man – švaru, tvarkinga ir gerai. Yra tokių žmonių, kurie sako, kad čia – kaip urve, kaip senovėje – su paniekinimu. Kiekvieno supratimas yra savas – čia nieko nepadarysi", – nuoskaudų nelaikė p. J.Skiparienė.
Sunkieji etapai
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas atnešė ir tam tikrų sunkumų – p. J.Skiparienė pripažįsta, kad pradžia buvo labai sunki, gerokai sumažėjo kavinės lankytojų.
„Reikėjo atleisti žmones. Kelias atleidau, o pora darbuotojų sutiko dirbti puse etato – jos ir laimėjo: viena iš jų dirba dar ir dabar.
Būdavo, kai taupydavome kiekvieną centą, net tualetinį popierių nešdavomės kiekviena savo. Bet išgyvenome, ir visos dabar patenkintos. Jei būtų kitaip, būtų didesnė darbuotojų kaita. O dabar naujausia darbuotoja čia dirba trečius metus, nes viena į pensiją išėjo. O visos kitos – beveik pusę pensininkių, keturios dirba nuo pat kavinės pradžios. Iš viso – 15 darbuotojų“, – pasakojo p. J.Skiparienė.
Vis dėlto, naujus darbuotojus sunku ne tik apmokyti – sunku juos ir rasti. „Vienu metu krūvis buvo padidėjęs, ieškojome naujų darbuotojų – atėjo nemažai, bet tik vyresnio amžiaus. Galiausiai norinčiųjų neatsirado – gaminimas, palyginti, sudėtingas, reikalaujantis praktikos, tad paieškos taip ir nutrūko.“
„Jaunimas vis paklausia: „O kas jus taip ilgai laiko darbe?“. Mes juokiamės, kad mes pačios save laikome“, – pasakojo direktorė prisimindama, kaip keturios „Spurginės“ darbuotojos, visai to neplanuodamos, tapo ir jos savininkėmis.
„Tuo metu akcininkėmis vos ne per prievartą padarė. Iš pradžių galvojau, kad tos akcijos – pusiau žaidimas, o pasirodė, kad taip ėjome į tokį gyvenimą, į kurį kitas pasaulis jau seniai ėjo“, – prisiminė p. J.Skiparienė.
Ateityje gali keistis
Ponia Julija prisimena, kad tik jai atėjus, kavinėje spurga su marmeladu kainavo devynias kapeikas, dabar – 60 euro centų.
„Žmonės klausia, kodėl mes nekeliame kainų. Bet mums geriau dirbti su kiekybe ir kokybe, negu užkelti kainą. Kai kaina bus didelė, neateis vargingesni žmonės, studentai“, – svarstė kavinės savininkė.
Per ilgą savo darbo laikotarpį p. J.Skiparienė Laisvės alėjoje galėjo pamatyti daug pokyčių: kavinės atsidarinėjo ir užsidarinėjo, aplink nuolat atsirasdavo naujų kepyklėlių. Kodėl būtent „Spurginė“ yra ta vieta, kuri atlaikė laiko išbandymus?
„O kas žino, kodėl. Galbūt todėl, kad kepyklėlių yra daug, kur tik koks prekybos centras, jau tos produkcijos pilna. O šių spurgų kokybė kitokia, žmonės tai skiria. Pagal mane – tai kokybė.
Mergaitės („Spurginės“ darbuotojos – aut.past.) perduoda klientų pasakojimus, jie vis sako: „Aš ateidavau čia su močiute, ateidavau su mama, o dabar savo vaikus atsivedu“. Per šventes jaučiasi žmonių pagausėjimas, kai grįžta emigrantai. Būna ir tokių atvejų, kai prašo supakuoti, nes parveš į Angliją“, – kalbėjo „Spurginės“ darbuotojų „mamyte“ vadinama ponia Julija.
Ji teigė dėl „Spurginės“ ateities nerimo nejaučianti, net ir suprantant galimybę, jog ateityje kavinė gali atrodyti visiškai kitaip nei dabar.
„Negalvoju ir nesistengiu galvoti, bet tiesiog jaučiu – galimas variantas, kad teks parduoti. Kai pats nebegali dirbti, tai kas belieka? Investicijų jau daug reikia, jaunesnio žmogaus, kuris daugiau investuotų“, – svarstė direktorė. Tuo metu naujoms kavinėms, siekiančioms ilgaamžiškumo, o ne trumpos sėkmės, patartų nepaleisti verslo savieigai.
„Verslui reikia galvoti ir reikia griežtos rankos – reikia kontroliuoti, kad matytum, kad viskas vyksta ne chaotiškai, o taip, kaip tu nori. Kai paleidi veikti chaotiškai, sako, kad per kažkiek laiko verslas ir susinaikina“, – patirtimi noriai dalijosi p. J.Skiparienė.
