„Aptarnavimas pas mus ne restoraninis, bet produktai tokie patys“, – sako pašnekovė, „Sultininei“ vadovaujanti jau 46-erius metus.
Nuo sultinio ir pyragėlių anuomet iki dar keturiolika karštų patiekalų praplėsto meniu dabar – tokį pasirinkimą pietums kasdien siūlo ši maitinimo įstaiga Vilniaus centre.
Perkantiems sultinį ir šiandien jo įpila iš nuo sovietmečio veikiančio samovaro. „Pirkti nieko panašaus nėra, todėl remontuojame. O meniu anuomet ir dabar skiriasi kaip dangus ir žemė. Tuomet būdavo pasakyta, kaip ir ką gaminti – nieko kito negalėjome papildyti.
Ketvirtadienis būdavo žuvies diena, o žuvies – nėra, nes neužtekdavo produktų – mūsų 200 objektų susivienijimui buvo vienas sandėlys. Todėl rizikuodavau: juk stovėti tuščiai – absurdas. Bet drebėdavau, kad tik neateitų patikrinimas“, – prisiminė elegantiška dama.
Šventė gimtadienius
Meniu nuo anų laikų stipriai skiriasi, o štai interjeras – visiškai nepasikeitęs. Anot A.Meškauskienės, ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad žmonės prašo palikti taip, kaip yra, „Sultininės“ vidus likęs toks kaip anksčiau. Anot ponios Akvilijos, čia ir dokumentinius filmus filmuoja, ir sentimentų vedini žmonės ateina.
„Tarybiniais metais pas mus gatvėje stovėdavo eilės – gaudavome barti, kad nemokame aptarnauti. Tai, kad žmonės nespėja pavalgę išeiti, o kiti jau pristoja, niekam nerūpėjo. Jei padarysi sėdimus staliukus, visai prapulsi, todėl staliukai valgyti stovint buvo išsigelbėjimas“, – prisiminė pašnekovė.
Jei patalpos, kuriose veikia „Sultininė“, būtų A.Meškauskienės nuosavybė, jei, kaip sako pati, būtų jauna ir galėtų daug dirbti, padedama specialistų čia įrengtų jaukų kampelį, kuriame žmogus galėtų nors trumpai pasėdėti.
Tačiau ta aplinka, kuri nekinta jau ne vieną dešimtmetį, kai kuriems – tik privalumas. Kaip pasakojo ponia Akvilija, sykį kitą žmonės čia šventė gimtadienius, tačiau prašė viską palikti taip, kaip randa į „Sultininę“ užėjęs bet kuris lankytojas – neleido nei stalų užtiesti staltiesėmis, nei pamerkti gėlių. „Jie sakė: „Čia mūsų jaunystė, čia mes ateidavom su mamom ir būdami studentai – norime dar jais pabūti“, – teigė A.Meškauskienė.
Įpėdinio nesidairo
„Sultininėje“ pirmieji darbuotojai pasirodo 6 val. ryto, paskutinieji išeina septintą valandą vakaro. Dabar čia dirba devyniese, daugiausia jų, dar sovietmečiu, yra buvę 14.
„Tačiau tuomet ruošdavome tik pyragėlius ir sultinį. Būdavo, vienus pardavinėja, o kiti kepa. Dabar, kai vien karštų patiekalų 14 rūšių, reikia turėti vietos ir jiems pagaminti.
Darbuotojų tarybiniais metais netrūko – jų surasti būdavo susivienijimo direkcijos rūpestis. O po nepriklausomybės, kai atsidarė sienos, visi specialistai rado geriau apmokamas darbo vietas. Buvo ir pas mus nepaklusnių, ir mėgstančių išgerti, bet paskutinieji, kurie dirba dabar, išlikę nuo pat nepriklausomybės. Moterys nenori išeiti ir man neleidžia – sako, kol aš būsiu, ir jos čia liks“, – pasakojo „Sultininės“ savininkė.
Daug patirties turinti moteris kol kas neieško įpėdinio, kuriam galėtų perleisti ir verslą, ir žinias. Aišku tik viena – iš artimos moters aplinkos niekas perimti verslo nesutinka. „Mato, kad nelengva. Labai sunku su biudžetu – reikia turėti daug lėšų, kad spėtum laiku sumokėti mokesčius, nuomą, išmokėti atlyginimus, atsiskaityti su tiekėjais“, – vardijo A.Meškauskienė.
Jokios baimės
Tuos, kuriems atrodo, kad sovietmečiu, kai netgi pyragėlių receptai būdavo nuleisti iš aukščiau, o eilės driekdavosi gatvėje, vadovauti „Sultininei“ būdavo paprasčiau, A.Meškauskienės atsakymas nustebins.
„Su nepriklausomybe mums atėjo didesnė laisvė ir džiaugsmas – dirbame žmogui ir žinome, ko jam reikia. Tapus ne samdyta darbuotoja, o savininke nebuvo jokios baimės. Negalėdavau pakęsti, kai kvailas žmogus nurodydavo, kaip dirbti specialistui.
O kai mes laisvi, žinau, ką galiu. Ir visai nesunku – viską galime ir norime daryti, be to, smagu, nes žinome, kad padarome geriau. Juk tarybiniais metais, nors maistas kainavo pigiai, ir kokybė buvo pagal tą kainą“, – pasakojo moteris.
Be to, Lietuvai atgavus nepriklausomybę niekas nedraudė nuvažiuoti į turgų, iš žmonių priimti uogas, daržoves. O kadangi „Sultininės“ darbuotojai buvo iš kaimo, tai ir problemų naujajai verslininkei nebuvo.
„Sovietmečiu buvo beprotiška kontrolė ir žmogaus engimas. Visi vaikščiojo lyg ant peilio ašmenų. Ir dabar verslas kontroliuojamas, tačiau ta priežiūra protingesnė – ir retesnė, ir atliekama prisilaikant nurodymų.
O tuomet – vienas išėjo, kitas atėjo, ir vėl iš naujo. Šitą mažą objektą, „Sultininę“, vadinamoji Ekonominė policija tikrino tris kartus. Pirmą kartą čia atėjo 18 žmonių: prie kiekvieno virėjo – sargyba, prie manęs – trys. Jei nors kur būtų radę suklydus, lauktų krata namuose, turto konfiksavimas, teismas. Tai daryta su tikslu – norėta, kad užleisčiau vietą. Bet sakydavau, kad ateis pensija – ir išeisiu“, – kalbėjo pašnekovė.
„Sultininės“ galėjo ir nebelikti
Vienintele „Sultininės“ savininke A.Meškauskienė tapo 1992-aisiais grįžusi iš viešnagės Izraelyje.
Sovietmečiu ji dirbo viename iš 200 objektų jungusių susivienijimų. Laikinai – trims mėnesiams – 1974-aisiais atsiųsta vadovauti „Sultininei“ A.Meškauskienė liko iki šiol.
„Po tų trijų mėnesių pati paprašiau, kad mane čia paliktų, nes pajutau ramybę, lengvumą, laisvę: aš iš čia, palikusi darbą, porai valandų galėdavau pabėgti į paskaitas. Man, kiekvieną vasarą atidirbusiai Palangos restoranuose, nusibodo – o čia nereikia nervintis dėl girtuoklių“, – kalbėjo „Sultininės“ savininkė.
Tačiau, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir atsiradus patalpų šeimininkui, šios ne vienam vyresnio amžiaus žmogui sentimentus keliančios įstaigos galėjo ir nebelikti. Vis dėlto 1992-aisiais grįžusi iš kelionės užsienyje A.Meškauskienė atrado straipsnį, kuriame rašyta, kad net ir namo savininkas neturi teisės staiga iškeldinti iš patalpų.
„Su savininku pabandėme rasti bendrą kalbą – iš pradžių jis labai bijojo mano sumanymo nuomoti patalpas. Tačiau pasiūliau eiti kalbėti pas tuos teisininkus, kuriuos jie pažįsta, kad nepagalvotų, jog rezgu pinkles. O dabar labai gražiai gyvenam: patalpų savininkas mato, kad mūsų objektas žmonėms tinka, be to, jis garantuotas, kad čia nebus triukšmo, nes alkoholio nepardavinėjame“, – kalbėjo moteris.
Jei ne ji – tvirtai sako ponia Akvilija – „Sultininės“ jau seniai nebebūtų. „Daugelį įstaigų išdraskė pasakę, kad žmonės gali eiti, kur nori. O aš norėjau pakovoti už save, – teigė verslininkė. – Be to, su šituo asortimentu darbui reikia pasiaukoti – pajamų nedaug, o išlaidos vienodos kaip kitose maitinimo įstaigose“.
