„Esu vienos didžiausių regiono bendrovių „Ukrzaliznycja“, valdančios Ukrainos geležinkelių sistemą, kurioje dirba 280 tūkst. žmonių, ir įmonės, valdančios Ukrainos dujų perdavimo sistemą, stebėtojų tarybų narys.
Esu ir Ukrainos korporatyvinio valdymo akademijos (UKVA) prezidentas.
Be to, užsiimu valdymo konsultavimo verslu“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo 37 metų A.Ą.Audickas.
– Anksčiau esate dirbęs buvusio ekonomikos ministro lietuvio Aivaro Abromavičiaus komandoje. Gal ir iki šiol jus sieja kokie nors darbo ryšiai?
– UKVA yra mūsų su A.Abromavičiumi bendras projektas. Daugiau jokie darbiniai ryšiai nesieja, bet esame geri draugai.
– Su A.Abromavičiumi dirbdami Ekonomikos ministerijoje buvote užsimoję įgyvendinti didžiulį projektą – pertvarkyti valstybines Ukrainos įmones. Ką pavyko nuveikti?
– Rezultatas – akivaizdus. Didžiausiose įmonėse atsirado stebėtojų tarybos, todėl jų veikla tapo kur kas skaidresnė, gerėja finansinė situacija.
Šie žingsniai veda pažangos link, tačiau darbo skaidrinant ir efektyvinant valstybinių įmonių veiklą dar yra nemažai. Ši reforma turi būti tęsiama.
Ekonomikos ministro patarėju dirbau kiek daugiau nei metus. Vėliau teko užsiimti kita veikla. Pradėjau verslo konsultavimo veiklą korporatyvinio valdymo, strategijos ir kitais klausimais.
Visuomeniniais pagrindais teko būti buvusio Odesos srities gubernatoriaus Michailo Saakašvilio patarėju.
– Neretai girdime, kad korupcija Ukrainoje iki šiol nepažabota. Ar pertvarka valstybinėse įmonėse bent kiek padėjo išgyvendinti senus darbo ir veiklos įpročius?
– Prie to labai prisidėjo įmonėse suformuotos stebėtojų tarybos, kurių nariai yra specialistai ne tik iš Ukrainos, bet ir iš užsienio šalių.
Pavyzdžiui, „Ukrainos geležinkelių“ stebėtojų taryboje mano kolegos yra iš Turkijos, Austrijos, Vokietijos, Švedijos.
Kitos įmonės taryboje yra specialistų iš Didžiosios Britanijos, Austrijos, Lenkijos. Jie ne tik puikūs savo sričių žinovai, bet ir aukštos moralės žmonės.
Keičiasi ir valstybės valdomų įmonių vadovai. Į jų postus ateina jauni, neretai Vakaruose išsilavinimą įgiję specialistai.
Pagal šių dienų rinką pakeista valstybės įmonių atlygių sistema.
Anksčiau didžiulės įmonės vadovas, per metus savo parašu patvirtinantis kelių milijardų JAV dolerių sandorius, per mėnesį uždirbdavo vos du tūkstančius JAV dolerių, o šiuo metu tokie vadovai per metus gali uždirbti ir milijoną JAV dolerių.
Turėčiau pasakyti, kad pertvarkant atlyginimų sistemą lazda buvo šiek tiek ir perlenkta.
Didžiausios Ukrainos valstybinės energetikos įmonės vadovai 2018 metais gavo 40 mln. JAV dolerių premiją už tai, kad laimėjo arbitražą prieš Rusijos gigantą „Gazprom“.
Grynasis Ukrainos „Naftogaz“ laimėjimas siekė daugiau kaip 2 mlrd. JAV dolerių. Tai – didelis ir labai svarbus laimėjimas. Tačiau 40 mln. JAV dolerių premija sukėlė tikrą politinę audrą, kuri tęsiasi iki šiol.
Todėl artimiausiu metu Ukrainos valstybės valdomose įmonėse planuojama algoms užmauti apynasrį.
– Gaunant tokius atlyginimus, matyt, jau nebekyla pagunda vogti?
– Solidžios algos mažina korupcijos mastą, tačiau jos – ne vienintelis svertas išgyvendinant šią problemą iš Ukrainos gyvenimo.
Tam reikia ne vien valstybinių įmonių vadovų, bet ir nemenkų teisėsaugos institucijų pastangų. Todėl būtina ir jas pertvarkyti.
Kalbant apie Ukrainą už jos ribų dažnai akcentuojama korupcija. Bet tikra situacija čia kiek kitokia.
Ukrainiečiai iš tikrųjų gyvena tikros demokratijos sąlygomis.
Jie ne tik naudojasi spaudos laisve, bet ir gali kalbėti apie viską. Ir su visais.
– Jūs ne kartą esate kalbėjęs apie tai, kad lietuviai, dirbantys Ukrainoje, siekia Lietuvoje vykusių ekonominių ir kitų sričių reformų modelį pritaikyti ir Ukrainoje. Gal kokios nors reformos jau prigijo Ukrainoje?
– 2010 metais dirbdamas Lietuvos ekonomikos ministro patarėju buvau atsakingas už valstybės valdomų įmonių reformą.
Po kurio laiko tapęs viceministru šioje srityje sukaupiau nemažai patirties. Modelis pertvarkant Lietuvos valstybės įmones nėra išskirtinis.
Buvo vadovaujamasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijomis, kurios anksčiau ar vėliau įgyvendintos ir kitose Europos šalyse.
Su valstybinių įmonių pertvarkos patirtimi man yra tekę susipažinti aštuoniose šalyse ir ja labai sėkmingai per gana trumpą laiką pavyko pasinaudoti Lietuvoje.
Įgyvendinus pertvarką iš valstybės valdomų įmonių gaunami dividendai per dvejus metus padidėjo septyniolika kartų.
Tuo metu įmonėse suformuotos stebėtojų tarybos darbą tęsia iki šiol. Įmonių veikla tapo kur kas skaidresnė, metinės ataskaitos ir kiti veiklos rodikliai gerėja. Be to, jie yra skelbiami viešai.
Šią patirtį stengiausi panaudoti ir dirbdamas Ukrainoje.
Iš pradžių ruošdamasis užimti ekonomikos ministro postą A.Abromavičius paprašė atvykti į Kijevą trims dienoms, kad padėčiau jam kurti valstybės valdomų įmonių pertvarkos strategiją.
Po to paprašė dar pasilikti tris savaites, dar vėliau – tris mėnesius. Dabar tie trys mėnesiai jau pavirto penkeriais metais.
Per tą laiką yra tekę konsultuoti ne vieną didelę valstybinę Ukrainos įmonę.
Tais pačiais ir energetikos klausimais konsultavau ir tuometį šalies premjerą Volodymyrą Hroismaną.
Mums pavyko įgyvendinti trečiąjį dujų sektoriaus pertvarkos paketą. Šešerius metus trukęs projektas šiemet buvo baigtas.
– Ar Ukraina kada nors taps nepriklausoma nuo to, kad per ją driekiasi Rusijos dujų tranzito linijos?
– Šiuo metu Ukraina per metus suvartoja 35 mlrd. kubinių metrų dujų. 20 mlrd. kubinių metrų išgauna pati, o dar 15 mlrd. tenka importuoti.
Kadangi Ukraina dujotiekiais sujungta su Europa, dujų gali įsigyti ne tik iš Rusijos.
Žinoma, net Europoje įsigytų dujų molekulė gali būti rusiška, tačiau visai nesvarbu, kokia ji.
Svarbu, kad dujos atkeliauja per Europą. Jei nebus rusiškų dujų, atsiras jų iš kitur. Tai – tik kainos klausimas.
Ukraina kur kas labiau yra priklausoma nuo Rusijos dėl pastarosios dujų tranzito, kurio vamzdynai pajėgūs per metus perpumpuoti 150 mlrd. kubinių dujų.
Jei nebūtų dujų tranzito iš Rusijos, Ukrainai tokio pajėgumo sistemos nereikėtų. Ji buvo sukurta Rusijos dujų eksportui.
Tačiau Rusija siekia gerokai sumažinti savo dujų tranzitą per Ukrainą.
Kai bus nutiestas „Nord Stream 2“ dujotiekis, tas tranzitas dar labiau sumažės – pernai per Ukrainą Rusija eksportavo 90 mlrd. kubinių metrų dujų, o šiemet eksportas sumažės iki 65 mlrd. kubinių metrų.
Dar po metų bus tik 40 mlrd. kubinių metrų. Vadinasi, gerokai sumažės ir Ukrainos pajamos.
– Būdamas įmonės „Ukrainos geležinkeliai“ stebėtojų taryboje iš arti matote jos veiklą ir galimybes. Kai kalbama apie „Lietuvos geležinkelius“, neretai girdime, esą jie – valstybė valstybėje. Ar tą patį galima pasakyti ir apie Ukrainą?
– Kai įmonėje dirba net 280 tūkst. žmonių, yra penki didžiuliai nepriklausomi padaliniai, ją būtų galima pavadinti ne valstybe valstybėje, bet keliomis valstybėmis valstybėje.
Todėl šiuo metu siekiama centralizuoti geležinkelių valdymą, kad būtų galima greičiau reformuoti įmonę.
Pasakymas „valstybė valstybėje“ neturėtų būti keistas. Juk tokio dydžio įmonė turi būti valdoma sistemiškai. Todėl tam tikras biurokratijos lygis tiesiog neišvengiamas.
– Kokio bendradarbiavimo su „Ukrainos geležinkeliais“ galėtų tikėtis Lietuva?
– Lietuva tikrai galėtų padėti pertvarkyti ir atnaujinti Ukrainos geležinkelių lokomotyvų sistemą. Šiuo metu čia yra 250 tūkst. lokomotyvų, kurie jau pasenę.
Galima palyginti – Lietuvoje jų yra tik apie 60. Lietuva turi nemenkos patirties modernizuojant lokomotyvus, todėl žinios ir pagalba šioje srityje Ukrainai labai praverstų.
„Ukrainos geležinkeliai“ galėtų padėti elektrifikuoti Lietuvos geležinkelių takus.
Šiuo metu Ukrainoje 80 proc. geležinkelių jau elektrifikuota, o Lietuvoje – tik maža dalis.
– Kaip ukrainiečiai vertina tai, kad lietuviai jiems padeda įgyvendinti gyvybiškai svarbias reformas ir atsivėrusias galimybes dirbti ir užsidirbti Lietuvoje?
– Gyvendamas Ukrainoje matau, kad Lietuva yra svarbiausia jos ambasadorė Europos Sąjungoje. Ukrainiečiai vertina ir myli lietuvius.
– Pastaraisiais metais jaučiamas tikrai nemenkas protų nutekėjimas į Ukrainą. Nemažai lietuvių ten užima gana įtakingus postus. Tačiau ar dėl to nenukenčia pati Lietuva?
– Manau, kad Lietuvai protų kaita – tik į naudą. Mūsų šalis – nedidelė, todėl jei vieni protai išvažiuos pasisemti daugiau patirties, o kiti grįš atgal, bus tik geriau, nes Lietuva negali užsidaryti savyje.
Be to, išvažiavę į užsienį lietuviai, įgiję ten ryšių ir praplėtę savo galimybes, duoda ir Lietuvai naudos.
Ukraina – kur kas didesnė šalis, turinti daug daugiau sričių, kur dar galima įgyti naujos patirties. Todėl jei lietuviai ryžtasi jos pasisemti, o kartu padėti ukrainiečiams, gauname abipusę naudą.
Lietuvių indėlis vykdant reformas Ukrainoje – didelis. Apie tai, kad Ukrainoje dirbtų estai arba latviai, beveik negirdėti.
Lenkai dažniau pastebimi, bet lietuviai savo veikla svarbiuose postuose bent jau dabar juos lenkia.
– Kiek anksčiau Lietuvos verslininkai skųsdavosi, kad atidaryti naujas įmones arba plėtoti jau pradėtą verslą Ukrainoje gana sudėtinga. Gal situacija pasikeitė?
– Gyvenant Lietuvoje plėtoti verslą Ukrainoje nėra lengva. Reikėtų ten gyventi. Daliai lietuvių verslininkų Ukrainoje tikrai sekasi.
Nenorėčiau už juos kalbėti, tik galėčiau paminėti, kad labai neblogai sekasi „BT Invest“ grupei, kuri šiuo metu valdo prekybos centrus „Novus“ ir investuoja į kitas verslo sritis.
Anksčiau ji turėjo įmonę „Sandora“, kurią itin sėkmingai pardavė amerikiečių gigantei „Pepsi-Cola“.
Ukrainoje taip pat dirba lietuviškos įmonės „Vičiūnai“, „Avia Solutions Group“ ir kitos.
– Ar per penkerius gyvenimo metus Ukrainoje jaučiatės ten kaip savas, ar vis dar svečias, sėdintis ant lagaminų?
– Nuo 2006-ųjų, kai išvykau studijuoti į Didžiąją Britaniją, kaip namie jaučiuosi visoje Europoje.
Man namai ten, kur esu ir kur dirbu.
Lietuva, žinoma, mano gyvenime ir širdyje užima ypatingą vietą. Grįžtu iš Ukrainos beveik kiekvieną savaitgalį. Skrydis lėktuvu užtrunka tik valandą, o į Lietuvą kasdien yra bent keli skrydžiai.
Skrendu tik su maža kuprine, o kartais ir be jos, tad nesijaučiu, kad gyvenu ant lagaminų. Lietuvoje būnu beveik kiekvieną savaitgalį, todėl nespėju nuo jos nutolti.
Studijavo matematiką, finansus ir verslą
A.Ą.Audickas Vilniaus universitete yra įgijęs matematikos bakalauro laipsnį, Didžiosios Britanijos ICMA mokykloje baigė finansų bakalauro studijas.
Verslo magistro laipsnį įgijo INSEAD verslo mokykloje.
2012 m. Lietuvos ekonomikos ministerijoje ėjo viceministro pareigas. 2013 m. buvo laikinasis Ūkio banko administratorius.
