Sodams vadovaujanti jo močiutė Elena Žilinskienė išsiuntė savo pavaduotoją, tuomet – 24 metų Vaidą pažiūrėti, kaip obuolius skina nuteistieji – ar neatsilieka nuo kitų skynėjų.
„Nuvažiavau, žiūriu, kad jie akivaizdžiai tinginiauja. Sakau: „Vyrai, netinginiaukit. Jei kam nepatinka, sakykit. Nėra jokios prievartos“.
Palikęs juos aplankiau kitas skynėjų grupes. O jos jau buvo po dvi priekabas obuolių priskynę“, – pasakojo Vaidas.
Pasikalbėjęs su darbininkais ir grįžęs pas nuteistuosius vyrus, vaikinas juos rado ne ką tepasistūmėjusius į priekį.
„Vyrai, – sakau. – Esat pailsėję, o taip smarkiai atsiliekat. Ar kas nutiko? Štai tada vienas iš jų ir įsirėmė savo krūtine į mane: „Vaike...“
Vaidas, nors tuomet ir jaunas darbų vadovas, sugebėjo suvaldyti situaciją – pasiūlė nuteistuosius pats parvežti į įkalinimo įstaigą Alytuje. Esą, nenorit – nedirbkit, tarpininkaujantys įdarbinimui „Amatų namai“ suras kito jiems darbo.
„Grįžau pavakare pas tuos vyrus, žiūriu, kad jie ne tik pasivijo kitas skynėjų grupes, bet ir jas aplenkė. Daugiau su nuteistaisiais nebuvo jokių problemų. Kiek jų yra buvę, visi dirbo puikiai. Juk tai – žmonės, kuriems kažkuriuo metu nepasisekė gyvenime“.
Šiemet V.Stanaičiui sukaks trisdešimt, o jis jau vadovauja netoli Alytaus esančiai sodininkystės bendrovei „Luksnėnų sodai“. Ir randa bendrą kalbą su visokio amžiaus bei visokios gyvenimiškos patirties turinčiais žmonėmis.
Tariasi dėl naujų sutarčių
Lietuviški obuoliai parduotuvėse baigėsi – sodininkų sandėliai ištuštėjo. Tačiau šiuo metu jų valdose pats darbymetis. Sodai genimi ir ruošiami šių metų derliui, derinamos sutartys su užsakovais.
Ant obuolių pakuotės užrašas – „Linkėjimai iš kaimo“. Tai prekės ženklas, kurį naudoja „Maximos“ parduotuvių tinklas ir kuris garantuoja, kad tai, kas juo paženklinama, užaugino Lietuvos ūkininkai, kad tai yra patraukliausia prekė mūsų šalyje gyvenantiems žmonėms.
„Seniai „Maximos“ tinklas yra pagrindinis mūsų verslo partneris. Obuolių parduodame ir kitiems tinklams, bet gerokai mažiau. Šiek tiek prekiaujame patys Alytuje esančiame prekybos punkte ir turime sutarčių su vaikų darželiais ir mokyklomis.
Tačiau dabar mūsų sandėliai beveik tušti. Praėję metai sodininkams buvo nepalankūs, žydinčius vaismedžius nukando šalnos. Taigi dar sausio pradžioje su „Maximos“ vadybininkais aptarėme situaciją ir sutarėme dėl būsimo derliaus“, – sakė V.Stanaitis.
Šiuose Dzūkijos soduose sunokę vaisiai kiekvieną rudenį pradedami krauti į „Linkėjimų iš kaimo“ pakuotes ir patenka į visas „Maximos“ tinklo parduotuves.
Atsitraukė, bet grįžo
Nors V.Stanaičiui šiemet sueis 30 metų, „Luksnėnų sodams“ jis vadovauja taip, tarsi turėtų daug patirties. Ir jis išties jos turi.
Direktoriaus pareigas iš bendrovės bendraturtės savo močiutės Elenos Žilinskienės vaikinas perėmė maždaug prieš penkerius metus, bet pramoninės sodininkystės patirtį kaupė nuo vaikystės.
„Mano močiutė – agronomė. Ji pradėjo šį verslą, kai griuvo tarybinis ūkis. Sodai, sovietmečiu sodinti tam, kad „Alitos“ gamykla būtų aprūpinta žaliava, po 1991-ųjų niekam nerūpėjo. Bet močiutė turėjo jų viziją – agitavo savo gimines bei draugus, kad visi kartu imtųsi sodininkystės“, – pasakojo V.Stanaitis.
Taigi 1990-aisiais gimęs Vaidas augo kone kartu su sodais. O užaugęs jų išsižadėjo. Tiesa, neilgam.
„Įtikėjau, kad žemės ūkis – ne man, neliksiu kaime. 2009-aisiais įstojau į Kauno technologijos universitetą, baigiau elektronikos inžinerijos studijas, susiradau darbą pagal specialybę. Bet mano planai ėmė ir sugriuvo.
Taip jau susiklostė, kad pagrindinis močiutės pagalbininkas – jos sūnus vedė ir išsikraustė gyventi į kitą miestą. Mano dėdės darbų perimti nebuvo kam, ir močiutė ėmė mane įkalbinėti, kad grįžčiau. Jei ne, tuomet esą teks išsižadėti sodininkystės ir viską parduoti.
Taigi persigalvojau ir nuo 2015-ųjų dirbu čia, Luksnėnuose“, – apie savo atsitraukimą ir grįžimą namo pasakojo V.Stanaitis.
Grįžęs iš Kauno į Luksnėnus V.Stanaitis gerus metus mokėsi – E.Žilinskienė anūkui, patikėjusi pavaduotojo pareigas, pamažu perdavė patirtį, supažindino su „Maximos“ tinklo vadybininkais. O prieš trejus metus, pašlijus sveikatai, ji visai pasitraukė, ir bendrovės vadovo kėdę galutinai patikėjo Vaidui.
„Močiutė buvo aktyvi moteris. Ji dalyvavo ir Žemės ūkio rūmų veikloje. Būtent ji maždaug prieš dešimtį metų užmezgė santykius su „Maxima“ ir taip pradėjo mūsų obuolių kelią į didžiausio Lietuvos prekybos tinklo parduotuvių lentynas.
Tai gera partnerystė. Vadovaujamą darbą bendrovėje dirbu maždaug penkerius metus ir man visada pavyko gerai sutarti su šio prekybos tinklo vadybininkais. Ir močiutė su jais visada rasdavo bendrą kalbą“, – kalbėjo V.Stanaitis.
Išsižadėjo uogynų
Pasak V.Stanaičio, per tuos tris bendrovės veiklos dešimtmečius daug kas keitėsi. Buvo laikas, kai sodininkystės Lietuvoje vos nesužlugdė nepalankūs teisės aktai. Sodininkai ilgai negavo ir jokios ES paramos, nes ši žemės ūkio šaka buvo užribyje. Juk tai „nei miškas, nei daržas, nei grūdai“.
Buvo ir toks laikas, kai bendrovė augino braškes, avietes, vyšnias, slyvas, spaudė vaisių sultis. Uogos padėjo sodams išlikti per pačius sunkiausius metus, nes jos duodavo pajamų vasarą, kai dar nebūdavo obuolių. Bet dabar visas dėmesys yra sutelktas tik į obuolius. Kodėl?
Anot pašnekovo, kiekvienai veiklai reikia atitinkamų technologijų. Bendrovė nebūtų finansiškai pajėgi supirkti visoms sritims reikalingos įrangos. Todėl veikla buvo išgryninta – apsistota ties sodininkyste.
„Sodų priežiūra, apsauga nuo kenkėjų – tai nemenkas mokslas. Turime du agronomus, baigusius Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją. Jie labai geri specialistai.
Dabar, kai dar neatėjo laikas kenkėjų ar ligų kontrolei, jie dirba kaip darbų vadovai – prižiūri sodų genėjimą. Nors ir turime specialų genėtuvą vaismedžių kontūrams suformuoti, vis tiek reikia daug rankų darbo.
Realiai kiaurus metus reikia dirbti, kad rudenį turėtume ką parduoti“, – kalbėjo V.Stanaitis.
„Dirbu Luksnėnuose vienuolika metų, – pratarė agronomas Audrius Vaitkunskas. – Dabar dar pats vaismedžių genėjimo įkarštis. Taigi sodų neįmanoma palikti be priežiūros nė akimirkai.“
Sąlygas diktuoja gamta
Sodininkystė – verslas, kuris visiškai priklauso nuo gamtos sąlygų. Galima parinkti ankstyvąsias obelų veisles, galima vėlyvąsias, tačiau įveikti pavasarinių šalnų, dažniausiai atklystančių per patį vaismedžių žydėjimą, neįmanoma.
„Jei gamta būna nepalanki ir obuolių uždera nedaug, jų kainos pakyla, bet derliaus nuostolių tai nekompensuoja. Praėjęs sezonas mums kaip niekada buvo blogas.
Paprastai obuoliais prekiaujame net iki birželio – turime geras saugyklas, kuriose kontroliuojamos obuolių laikymo sąlygos. Bet šiemet jau sausį juos pabaigėme tiekti prekybos tinklams – pasilikome jų tik mokykloms ir vaikų darželiams.
O 2018-aisiais buvo kitokia kritinė situacija – buvo labai daug obuolių. Mums nebeužteko sandėlių, kad galėtume juos sutalpinti.
Skambinau „Maximos“ vadybininkams, siūliau: „Padarykime akciją. Daugiau paimsite, daugiau žmonių jų pigiai prisipirks.“ Sutarėme ir per kelias savaites pavyko parduoti kone 100 tonų šių vaisių. Ir mums, ir obuolių valgytojams tai buvo į naudą“, – gera verslo partneryste su lietuvišku prekybos tinklu pasidžiaugė Vaidas.
Apie obelis ir obuolius
180 hektarų užimančiuose „Luksnėnų soduose“ yra ir žemės rėžių, kuriuose dera net 30–40 metų obelys. Tačiau yra ir kvartalų, kuriuose sodinukams ši žiema yra pirmoji.
Šioje bendrovėje daug dėmesio skiriama tvariam sodininkavimui – ekologiškai auginami senosios lietuviškos ‘Bogatyr’ veislės obuoliai.
Didžioji dalis sodų turi sertifikatą, liudijantį, kad veikla atitinka Nacionalinės kokybės produkcijos reikalavimus. Tai reiškia, kad juose naudojama ypač nedaug augalų apsaugos priemonių, kurių reikia vaismedžiams apsaugoti nuo kenkėjų ir ligų.
„Kad obuolius išlaikytume sandėliuose kuo ilgiau, daugiausia sodiname žieminių veislių vaismedžius. Turime ir senųjų lietuviškų veislių obelų – ‘Auksio’, ‘Noris’ ir kitų. Auginame daugiau nei trisdešimties veislių vaismedžius“, – sakė V.Stanaitis.
„Nors visus medelius perkame iš Lietuvoje esančių medelynų, vis dėlto jų pasiūla menka ir gana dažnai sodinukų kokybė nusileidžia užsienio medelynams.
Įtaką tam daro klimatinės sąlygos, pavyzdžiui, Lenkijoje yra pora savaičių ilgesnis vegetacijos laikas, o tai reiškia, kad sodinukas metais anksčiau ima nokinti vaisius.
Tačiau Lietuva priklauso laisvai nuo sodinukų ligos – bakterinės degligės zonai, o ir importas iš užsienio yra itin griežtai kontroliuojamas“, – paaiškino V.Stanaitis.
Lenkai – ne tik konkurentai
„Lenkai yra atkalę ranką – jie stiprūs sodininkai. Kasmet jie užaugina apie 4 mln. tonų obuolių ir patenka į didžiausių pasaulyje sodininkų penketuką. Nors lenkams praėję metai taip pat buvo prasti, jų obuolių dar galima įsigyti „Maximoje“ ir kituose prekybos tinkluose“, – sakė Vaidas.
Vis dėlto būtent lenkai diktuoja obuolių kainas. Jei pas juos derlius būna gausus, lietuviškų obuolių kilogramo kainą įmanoma pakelti vos keliais centais.
„Tokioje situacijoje ypač gelbėja „Maximos“ vadybininkai ir šio tinklo projektas „Linkėjimai iš kaimo“. Jie perduoda žmonėms laiko patikrintą informaciją apie tai, kad lietuviška prekė yra geresnė, o ir žiedinės ekonomikos požiūriu ji yra palankesnė gamtai.
Vartojant tai, kas užauginta čia pat, nedidelės būna transportavimo sąnaudos. Kadangi sudeginama nedaug degalų, maža būna ir CO2 emisija. Visada šiuo požiūriu vietinė produkcija yra pranašesnė už importuotą“, – patikino V.Stanaitis.
Ir dar: „Luksnėnų sodai“ sezono metu priima visus, norinčius juos apžiūrėti. Būna, kad žmonės prataria: „Mačiau tokių gražių obuolių „Maximoje“, bet netikiu, kad tokie gali užaugti Lietuvoje.“ O kai pamato nokstančius ant obelų, tuo nebeabejoja.
