Aprodydamas savo keramikos muziejų Leliūnuose (Utenos r.), kuriame – apie 3 tūkst. eksponatų, ne kartą Lietuvos puodžių karaliumi tituluotas V.Valiušis tikino, kad prasigyveno iš Kaziuko mugių.
Ne tik buvusios dviejų aukštų mokyklos patalpose įrengė vienintelį Lietuvoje keramikos muziejų, bet ir pasistatė didžiulį namą su erdvia sporto sale.
Tačiau, V.Valiušio akimis, pastaruoju metu Kaziukas smarkiai pasikeitė. Užsidirbti dar įmanoma, tačiau, nuvežęs ką nors originalaus, jau kitoje mugėje pamatysi daugybę kopijų.
Kad išvengtų idėjų vagysčių, puodžių karalius į Kaziuko muges pastaraisiais metais vežė tik tai, ko kitas nesugebės padaryti, – specialios glazūros, specialia metodika nužiestus puodus, mat kitaip apsiginti nuo vagių neįmanoma.
– Skauda širdį, kad į Kaziuko mugę šiais metais vykstate ne kaip prekiautojas, o kaip žiūrovas? – pasiteiravo V.Valiušio „Sostinė“.
– Man tai stresas, dėl to labai išgyvenu. Prisipažinsiu – pastaraisiais metais į Kaziuką važiuodavau ne prekiauti. Ir net ne pasirodyti. Tokiuose renginiuose negalima savęs rodyti.
Važiuodavau į Kaziuką, kad, kaip mėgstu sakyti, įspirtų į užpakalį. Kad sužinočiau, ko nereikia daryti. Kad susidaryčiau bendrą vaizdą.
Ne paslaptis, kad nemažai menininkų, tautodailininkų suklumpa galvodami taip: jeigu per praėjusią mugę gaminį pirko, tai pirks ir per šį. Ir paaiškėja, kad ne.
Man taip pat pasitaikė, kad vienos spalvos puodus pirko dešimtmečiais, ir staiga jų pirkėjams nebereikia.
Ypač dažnai pirkėjų skonis pradėjo keistis per pastarąjį dešimtmetį. Todėl būtinai važiuosiu į Kaziuko mugę pasižvalgyti. Ir ne tik pasižiūrėti.
Daug svarbiau susitikti su draugais, pažįstamais.
Juk per 39 metus tiek jų sutikau per Kaziuką! Šie žmonės man labai savi.
Pažįstu kelias moteris, kurios kone prieš keturiasdešimt metų pirko mano puodus jaunos, paskui ištekėjo, pagimdė vaikus, o dabar atvažiuoja pirkti su anūkais. Yra ir šeimų, kurios per tiek metų yra nupirkusios dvidešimt ar trisdešimt mano darbų.
Per Kaziuko muges prekiaudavau Gedimino prospekte. Ir jau tradiciškai sekmadieniais pasirodydavo muzikologė Zita Kelmickaitė – atnešdavo man pietus. Daug gražių akimirkų.
– Tai čia kalbate apie savus pirkėjus ar pažįstamus. O kaip keitėsi santykiai su pardavėjais?
– Jie atšalo. Pasitaikydavo, kad pastaraisiais metais net su kaimynu neatsisveikinęs išvažiuodavau. O juk tris dienas šalia prekiaudavome ir palapinės būdavo susiglaudusios.
Kas kita būdavo anksčiau, kai mugė vyko Kalvarijų turguje, tada vadintame Dzeržinskio, – prekeiviai vienas su kitu dalindavosi pastoge, maistu, šiltesniu drabužiu. Ne paslaptis, kad nuėję už kampo ir taurelę išlenkdavo.
– Ar tikrai su visais taip ir bičiuliaudavotės?
– Reikėtų priminti, kiek, mano galva, Kaziuko mugėje buvo ir yra tikrų puodžių, – trys. Tiek jų buvo anksčiau, tiek ir dabar.
Profesionalas yra tas, kuris iš to ir pragyvena, o ne penkias dienas kur nors dirba ir tiktai šeštadieniais ir sekmadieniais puodus garaže žiedžia. Gaila, tačiau tokių netikrų daugėja.
– O kam jiems to reikia, jeigu iš to nepragyvensi?
– Taip, nepragyvensi. Turbūt tokius žmones žiesti puodus gena ambicijos, kad jie yra labai talentingi, kad padarys geriau už kitus. Ir neišeina.
Manau, kad pirmiausia reikia surasti save – ar keramikoje, ar tekstilėje, ar dar kitur. Net krepšius pinant reikia savęs ieškoti. Kai prisimenu, kiek anksčiau būdavo tikrų krepšių pynėjų! Dabar tų tikrų nebent iš Žemaitijos atvažiuoja.
Esu trečios kartos puodžius. Išsaugojau nuotrauką, kurioje užfiksuoti mano tėvai, Panevėžio turguje 1952 metais parduodantys savo puodus.
Reikia priminti, kad Lietuva neturėjo puodininkystės tradicijų. Jos atėjo iš kaimo, iš baudžiauninkų. Bet iki šiol jai nėra pagarbos. Vienas ar kitas dabar švenčia šimtmečius, o profesionaliai keramikai dar nė devyniasdešimties nėra.
Kad būtum tikras puodžius, reikia kiekvieną dieną melstis. Per metus suvalgai 20 tonų molio, dirbi po 70–90 valandų per savaitę.
Ir taip keli dešimtmečiai. Tada tu esi profesionalas, apie tai ir sąnariai praneša. (Šypteli.)
– Kokių įspūdžių parsiveždavote iš Kaziuko mugių, kai pradėjote jose prekiauti?
– Pradėjau prekiauti žirgų lenktynėse Dusetose, kur tais laikais, kaip juokaudavome, buvo sniego iki mašnelės.
Tada neturėjau nuosavo automobilio, tai gelbėjo Romas, dabar jau miręs.
Puodus į Kaziuką vežėme automobiliu „Moskvič“ – kiekgi jų ten sukiši? Tačiau kito pasirinkimo nebuvo.
Atvažiuoji iš kaimo, prekiauji, kalbiesi su žmonėmis. Man tai buvo didelė šventė. Būdavo, jeigu turguje pradedi prekiauti šeštą ryto, vidurdienį jau nebeturi prekių. Iššluodavo, bet daug ir išvogdavo. Vagių ir tada netrūko.
Maži ąsočiukai, kuriuos atvežti buvo lengviau negu kalną puodų, – rublis, pusantro. Galima sakyti, kad namą pasistačiau iš tokių suvenyrų. Jau vėliau, po penkerių metų, pradėjau žiesti vazonus. Paaiškėjo, kad jie be proto paklausūs.
Tais laikais visi mes buvome alkani grožio, parduotuvėse nebuvo gražių daiktų.
Stengiausi gėlių vazonus padaryti gražius, tai juos ir graibstydavo. Dabar jų niekas nebeperka, tai ir nebedarau.
Iš tų laikų Kaziuko mugių atsimenu, kad būtent tada atsirado žmonių aistra gyventi. O iki tol jie buvo tarsi apmirę.
Kaziuko mugėje sulaukiau ir paties aukščiausio įvertinimo. Kartą prie mano prekystalio priėjo moteris. Atsimenu, buvo sekmadienis, mugė prie pabaigos, drėbė šlapdriba.
Stebėjau, kaip moteris glosto ąsočius. Vieną po kito.
Paskui prie vieno sustojo sakydama, kokia graži jo forma. Pakelia akis ir pamatau, kad moteris akla. Taip sugraudino, kad net ašaros pradėjo byrėti.
Kaziuko mugė mane daug ko išmokė. Tarkim, buvau pastebėjęs, kad pirkėjams nelabai patinka beržo tošimi dekoruoti puodai. Svarsčiau, kodėl. Prisiminiau, kad tošimi seniau sutvirtindavo įtrūkusius puodus, taip sakant, iš biednystės. O aš mėginu įpiršti tokius puodus pirkėjui ir dar pinigų gauti.
Pasirodo, ir miesto žmogus dar šitą dalyką prisimena. O gal pasąmone jaučia?
– Kodėl anais laikais Kaziuko mugė taip nesiplėtė kaip dabar?
– Tada ne visiems leisdavo prekiauti, todėl mugė neperžengdavo Kalvarijų turgaus ribų. Reikėdavo turėti patentą.
Bet to neužtekdavo. Reikėdavo duoti kyšius. Prie prekystalio ateidavo ne vienas, o trys ar keturi kontrolieriai. Ir kiekvieną, kaip sakydavome, reikėdavo patepti.
O kai mugė persikraustė į Pilies gatvę, ji pradėjo plėstis. Kaziukui netrukus buvo atiduotos Vokiečių, Didžioji gatvės, paskui Gedimino prospektas, Barboros Radvilaitės, Maironio gatvės, Tymo kvartalas.
Gaila, kad Tymo kvartale mugė taip ir neprigijo, nors vieta labai tinkama.
– Kuri Kaziuko mugės vieta jums labiausiai patiko – Kalvarijų turguje ar miesto centre, kur mugė darosi vis civilizuotesnė?
– Manote, kad Gedimino prospekte mugė civilizuota? Aš manau atvirkščiai – kad kai ji atėjo į prospektą, kaip tik nutolo nuo civilizacijos. Tokią išvadą padariau žvelgdamas į chaotiškai judančią minią.
Mano prekybos vieta būdavo prie Nacionalinio dramos teatro. Prisimenu, kai mugės prekeiviai palapines rikiuodavo tik vienoje prospekto pusėje, tada dar buvo šiokia tokia tvarka.
Kai palapines ėmė statyti abiejose prospekto pusėse, atsirado chaosas.
Žvelgdamas į tą minią kartais net pagalvodavau: beveik kaip Ispanijoje, kai į gatvę paleidžia įnirtusius bulius ir žmonės nuo jų bėga. Tad Kaziukas Gedimino prospekte – ne žmonėms, o verslui. Kuo daugiau palapinių, tuo daugiau pajamų. Todėl dabar man Gariūnuose gražiau, jaukiau, nuoširdžiau nei Kaziuko mugėje. Nebijau to sakyti.
O ir žmonės Kaziuko mugėje pasidarė pikti. Atrodo, kad ateina ne į šventę, o į laidotuves. Net tokia smulkmena: per derybas dėl kainos pirkėjas būna iš anksto įsitikinęs, kad tu tiesiog privalai ją sumažinti.
Anksčiau derybos būdavo kitokios. Tai buvo ritualas, tam tikra pokalbio dalis. O kaip dabar žmonės stumdosi vienas su kitu. Nebėra pagarbos ne tik prekeiviams, bet ir kitiems lankytojams.
Taigi dabartinėse mugėse visko daug, o kartu ir nieko. Tad ne visada jau malonu parduoti. Pasitaikė, kad ir nepardaviau.
– Dar viena Kaziuko mugės blogybė – sumanymų vagys?
– Taip, daug kas prekystalius fotografuoja vien tam, kad paskui galėtų nusikopijuoti gaminį. Žinau net konkrečiai, kas mano puodų gamybos idėjas yra pasivogęs, matau, kur mano stilius.
Kopijų prigamina per metus. Kai mane taip kelis kartus pamokė, ėmiau naudoti, kaip vadinu, mandras glazūras. Paslapčių turiu ir daugiau.
Apskritai daug keramikų prarado savo veidą. Prieš trisdešimt metų eidamas per Kaziuką žinodavau, kieno darbas, nereikėdavo nei žmogaus prie prekystalio, nei pavardės.
Eidamas per šiandieninį Kaziuką to jau nepasakysiu. Atrodo, buvo neblogas meistras, turėjo savo veidą, stilių.
Kai pradėjo skolintis idėjas iš vieno, antro, trečio, jo kūryba tapo eklektiška.
Toks keramikas eina lengviausiu keliu. Jis galvoja taip: jei perka iš kolegos, aš padarysiu taip pat ir iš manęs pirks. Netiesa, tai didžiausia klaida.
Tai lygiai tas pat, kaip norint sužlugdyti kolegą: reikia pradėti jį girti.
Tai negarbinga, bet užgrūdina. Priverčia daryti tai, ko negali padaryti kiti.
– Ar Kaziukui gresia tapti beskonybės muge?
– Link to ji eina. Iš Europos atėjo daug gerų dalykų, bet blogis eina kartu.
Taip atėjo greitasis maistas, pinigai ir seksas. Nebėra ilgalaikių vertybių.
Taip yra politikoje, visose gyvenimo srityse. Taip ir Kaziuko mugėje. Puodininkystė ritasi žemyn. To neišvengia ir latviai, nors turi puodininkystės tradicijas.
Tiesa, yra ir džiuginančių dalykų – dailininkai profesionalai ateina į Kaziuko mugę prekiauti.
Prieš porą dešimtmečių iš tuometį Dailės institutą baigusių menininkų dažnai girdėdavau pareiškimų, kad jie niekada neprekiaus Kaziuko mugėje.
Kūrėjai dažnai sako, kad jiems svarbu procesas.
Sutinku, kad tai geras dalykas, bet turi būti rezultatas. Neturiu tiek daug laiko, kad galėčiau užsiimti vien procesais.
Man nepatinka, kai penkiasdešimtmetis pasako: „Aš dar mokausi.“ Tada jo klausiu: „Kada pradėsi dirbti?“
Tik kai pradedi dirbti, išaiškėja, ko išmokai, o ko ne.
Gerai ir tai, kad atskira vieta skiriama Vilniaus dailės akademijos studentams.
Kad jie taip pat pasimokytų, ko nereikia daryti. Nes kartais jų parduodamus gaminius pavadinu dulkių surinkikliais.
– Bet taip mugė gali pavirsti dailės galerija?
– Taip, tai irgi blogai.
– Tai kas turėtų pradėti Kaziuko mugės permainas?
– Mokykimės iš latvių: jie į savo muges bet ko neįsileidžia.
Kontrolė ir dar kartą kokybė. Ir mes turėtume pradėti nuo griežtesnės kontrolės.
Reikėtų mažinti ir Kaziuko mugės apimtį, nes jos nebeįmanoma suvaldyti.
– Jeigu sveikata leis, ar dalyvausite kitose Kaziuko mugėse?
– Man reikia Kaziuko. Aš užaugau Kaziuke, čia prasidėjo mano karjera. Juk ir visus apdovanojimus gavau dėl šios mugės.
– Ar užteks molio ne tik jūsų, bet ir ateinančių kartų puodžių puodams?
– Kai dar dirbau „Jiesios“ keramikos gamykloje Kaune, buvo atrasti didžiuliai molio klodai Ignalinos rajone, prie Didžiasalio, – ten tokie plotai!
Visada sakau: molis milijoną metų gyveno ne tam, kad tu iš jo atimtum gyvybę, bet tam, kad ją pratęstum.
Anksčiau molio buvo sunkiau gauti, o dabar patogu gyventi. Atveš 55 rūšių molio, 10 tūkstančių glazūrų, tik mokėk pasirinkti, o kokios krosnys geros! Anksčiau buvo sunku rasti, o šiandien – pasirinkti. Tad galimybės tobulėti beribės.
Sako, kad geras meistras per dieną gali nužiesti 110 puodų. Aš žiedžiu 102. Kodėl? Todėl, kad du puodus visada parduosi, šimtas liks. Bet jeigu per dieną padarysi tik du puodus, jų niekada neparduosi, nes neišmoksi dirbti.
Beje, savo gaminius žymiu inicialais V.V., kuriuos juokaudamas vadinu „Volkswagen“.
