Svarbu, kad moterys įsiklausytų į jos patarimus ir negeistų žūtbūt įsisprausti į televizijos žvaigždžių apdarus.
Visoms netinka tik viena
„Aš tai iš karto matau, kas klientei tinka ir kas ne, bet ne visos klientės supranta, kad pasirinktas modelis kartais darko jų figūrą“, – sako panevėžietė siuvėja Rasa Kukuraitienė.
Tačiau visos be išimties užsakovės išsako pageidavimą siuvėjai: kad su nauju drabužiu atrodytų lieknos. Net ir tos, kurios pakankamai plonos, prašo dar paliekninti.
Didžioji dauguma atėjusių siūdintis drabužio klienčių savo pagrindiniu trūkumu įvardija liemenį, esą jis per storas, nors vyresnės juk nebegali būti kaip aštuoniolikmetės.
„Visoms figūroms įmanoma pasiūti gražiai gulintį rūbą, bet su viena sąlyga: klientė turi sutikti su mano patarimais, ką verta maskuoti“, – sako savo srities profesionalė.
Esąs vienintelis dalykas, netinkantis jokiam kūno sudėjimui – tai pamažintas, per ankštas drabužis.
Įsprausk kad ir labai liekną moterį į pernelyg prigludusią suknelę – ir tobula figūra pavirs trūkumų rinkiniu.
Nori atrodyti kaip žvaigždės iš televizijos ekrano
„Atneša drabužį pataisyti, aiškina, kad per platus, neva kabo ant kūno, nori aptempto. O aš gi matau, kad nėra ką siaurinti, vos vieną centimetrą gali įimti. Bandai aiškinti žmogui, kad smarkiai prigludęs nesižiūrės, bet girdėti nelabai nori“, – pasakoja pašnekovė.
Būna, anot siuvėjos, klientės atsineša perfotografuotą suknelę iš televizijos laidos ir prašo tokios pat. Nori būti kaip žvaigždės, betgi jų pačių figūros toli nuo anų.
Kartą atėjusios dvi klientės ir užsisakiusios vienodo modelio sukneles. Vienai viskas tiko, o antroji, dukart stambesnė už draugę, vis priekaištavusi, kodėl jai siūdinamas rūbas neguli taip gražiai, kaip draugei.
„Žiūrėdama į veidrodį pati turėtų pastebėti sudėjimo skirtumus, bet ne, nori, kad būtų kaip ant žurnalo viršelio. Nors ir kaip nesmagu, tenka subtiliai priminti, jog apdarai ant skirtingų figūrų skirtingai ir žiūrisi“, – sako siuvėja.
Užbūrė išsiuvinėta snaigė
„Siuvu iš pašaukimo“, – prisipažįsta 43 metų panevėžietė.
Skiautes ji dygsniuodavo dar visai maža būdama, trečioje klasėje jau sau siuvosi drabužius, o būdama penktokė – klasiokėms siuvo už užmokestį.
R.Kukuraitienė gyveno Statybininkų gatvėje, ten anuomet veikė parduotuvė „Snaigė“. Visos darbuotojos dėvėjo chalatus su viršuje, ant kišenės, išsiuvinėtomis snaigėmis.
Pradinukei Rasai tos aplikacijos taip patiko, kad ji susirado namie audinio gabalą, susikirpo palaidinę ilgomis rankovėmis, ją pasisiuvo, o priekyje, per patį vidurį, išsisiuvinėjo didžiulę snaigę.
Kai pasipuošusi su tuo drabužiu nudrožė į mokyklą, neliko nepastebėta. Klasiokėms, o ir mokytojams, nuostabą kėlė tai, kad išskirtinę palaidinę pasisiuvo pati mokinukė.
„Anais laikais nieko pirkti nebuvo, o taip norėjosi gražių daiktų“, – paaiškina savo potraukį siūti R.Kukuraitienė.
Jai patiko ne tik pats audinio gabalų susiuvimo procesas, bet ir kūryba: kai pieši modelį ir suki galvą, kaip jį sukonstruoti, kad būtų patogu vilkėti bei gražiai atrodytų.
Mokytis profesinėje net nebuvo ko
Baigdama vidurinę R.Kukuraitienė siūti jau mokėjo viską: sukneles, kelnes, sijonus, kepures ir net paltus bei striukes.
Gabi siuvimui mergaitė lankė Dailės mokyklą – buvo nusprendusi studijuoti tekstilę Dailės akademijoje. Dar ir privačias piešimo pamokas lankė.
„Taip susiklostė, kad į akademiją nebestojau“, – sako pašnekovė, bet atskleisti aplinkybių nenorėjo.
Tada jauna mergina nuėjo į profesinę mokyklą.
„Ten manęs nieko neišmokė, viską jau mokėjau“, – prisimena ji.
Gavusi diplomą nebesiblaškė: atidarė savo siuvyklą. Nuo pirmos dienos klientų netrūko.
Vėliau augindama vaikus siuvo namie.
Prieš 5 metus R.Kukuraitienė savo siuvyklą perkėlė į miesto centrą: įsikūrė sename plytiniame name virš kavinės. Nors iš paradinės gatvės pusės jokios afišos nėra, klientės siuvyklą suranda be problemų, reklama sklinda iš lūpų į lūpas.
Tapo ant lininių suknelių
„Jei turėčiau nors kiek laisvo laiko, pieščiau paveikslus. Prieš dešimtmetį tai dariau ir labai patiko“, – sako R.Kukuraitienė.
Dabar ji piešia ant lininių suknelių. Pati sukuria modelius, pasiuva, o tada prie audinio spalvos pritaiko dekoraciją. Baltos, geltonos, mėlynos, žalios, juodos suknios, ištapytos lelijomis, ramunėmis, varpeliais, smilgomis ir realaus atitikmens neturinčiomis gėlėmis.
Šalia kabo sena, daugybę kartų skalbta pačios siuvėjos suknelė. Ją moteris rodo klientėms, klausiančioms, ar gražiosios gėlės, įmerkus rūbą į vandenį, neišnyks.
Siuvykloje – darbinė aplinka: stovi pramoninė siuvimo mašina, platus stalas drabužiams kirpti ir dygsniuoti, ant specialių stovų išrikiuoti jau pasiūti ar pataisyti drabužiai, dėželėse kalnai spalvotų siuvimo siūlų, užtrauktukų, sagų, kabliukų ir kitokių smulkmenų bei medžiagų atraižų.
Klientės šios darbo aplinkos nemato: joms skirtas priėmimo ir matavimosi kambarys su poniška sofa ir foteliais, keliais veidrodžiais ir gausybe papuošalų.
Pirštai nueina pūslėmis
Įvairiausi puošnūs aksesuarai kabo stenduose, sudėti į įstiklintą spintą, išdėlioti ant juodu aksomu aptraukto stalo.
Įvairiausių atspalvių odinės gėlės, prašmatnūs koljė, pakabučiai, paįvairinti pusbrangiais akmenimis, auskarai, odinių gėlių puokštėmis puoštos apyrankės.
Visos tos grožybės – R.Kukuraitienės kūryba. Kai tik ji nesėdi prie siuvimo mašinos, kuria aksesuarus.
Kad sukurtų įspūdingą odinį gėlyną, siuvėjai reikia ne odos atraižėlių, o geros kokybės didelio odos gabalo. Išgaunant žiedo formą, odą tenka kaitinti, deginti, apdoroti lituokliu, klijuoti. Kol susikerpa detales vienam papuošalui, rankų pirštai nueina pūslėmis.
Prieš šventes, o ir visą žiemą paklausiausi yra papuošalai su kailiu, labiau primenantys apykakles nei kaklo vėrinius.
„Juos vadinu teatriniais, kai reikia šiltai ir gražiai atrodyti“, – aiškina siuvėja.
R.Kukuraitienė papuošalus kuria irgi nuo mokyklinių metų – jau tada pati eidavo pasipuošusi odiniais kaspinais.
Siuvyklos klientės – tikrai ne pagrindinės papuošalų pirkėjos. Didžioji prekyba vyksta per muges ir internetu. Tokiu pat būdu moteris parduoda ir pasiūtas sukneles. Paskyroje „Rasos menai“ sudėti aksesuarai, o „Rasos siuvimo ateljė“ – drabužiai.
„Šiais laikais be internetinės prekybos – nė iš vietos“, – juokiasi darbščioji siuvėja.
Viskas labai paprasta: klientės jai atsiunčia savo matmenis, pagal juos ji pasiuva drabužį ir nusiunčia nurodytu adresu.
„Per visus darbo metus tik vieną kartą dydis neatitiko“, – juokiasi pašnekovė.
Amžių karalienė – raudona
R.Kukuraitienė tik ranka moja į madų tendencijas. Jos patarimas: ne mados vaikytis, o rasti savo stilių ir figūrai tinkamą modelį.
Anot siuvėjos, madingos spalvos irgi mitas. Štai kai prieš kelerius metus ant bangos buvo alyvinė spalva, ji pati pridarė tos spalvos įvairių tonų odinių papuošalų. Iki šiol juos tebeturi, nes moterims tie atspalviai nelabai derėjo.
R.Kukuraitienė pastebėjo, kad visais laikais patys populiariausi yra papuošalai su raudona spalva.
„Ir pernai jau pirmą Kalėdų mugės dieną nušlavė visa, kas raudona. Neliko nė vienos raudonos odinės gėlės, pakabučio ar koljė“, – šypsosi talentingoji siuvėja.
