Net per sunkmetį, smarkiai apkarpiusį pajamas 2008–2012 metais, žmonės neišsižadėjo gėlių ir pirko jas, kaip buvo įpratę.
Skintos tulpės, vazonuose žiedus jau skleidžiantys narcizai bei hiacintai, jūra ryškiažiedžių raktažolių – visos šios lietuviškos gėlės, užaugintos Algimanto Žemaičio gėlių ūkyje, šiuo metu numargino lietuviškame prekybos tinkle „Maxima“ joms skirtas lentynas.
Alytaus rajone, Punios kaime, įsikūrusiame A.Žemaičio gėlininkystės ūkyje užaugintos tulpės yra vienos perkamiausių skintų gėlių.
Šiuo metu jos tiekiamos „Maxima“, „Norfa“, „Moki veži“ tinklams bei smulkiesiems prekybininkams.
Pasak šio ūkio vadovo Eimanto Žemaičio, kasmet užauginama apie 800 tūkst. tulpių žiedų, kurių dauguma – apie 80 proc. – parduodama prieš Kovo 8-ąją – Moters dieną. Kitas žmonės išperka sausį bei vasarį per Valentino dieną.
Gėlininkystė – lyg paveldas
„Gėlės – tai mano genetika, – lyg juokais, lyg rimtai patikino A.Žemaitis. – Vieni žmonės būna geri sportininkai, kiti – ūkininkai, aš gi esu gėlininkas.“
Jo paties mama buvo bitininkė, o štai prie močiutės namų Kėdainių rajone, Akademijos miestelyje, įvairios gėlės žydėdavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Meilės gėlėms genai peršoko ir Algimanto vaikams – visi penki dirba gėlininkystės ūkyje, o vadovo kėdę A.Žemaitis neseniai stumtelėjo 31 metų sūnui Eimantui.
A.Stulginskio universitete baigęs žemės ūkio ekonomikos studijas E.Žemaitis ėmėsi darbo šiltnamiuose. Ne todėl, kad to būtinai reikėjo, bet todėl, kad jam tai patinka.
„Vaikystėje juk ir aš šiltnamiuose turėjau savo „gėlių namelį“, – nusišypsojo jis.
Augina naujas veisles
Viename iš 3,5 hektaro plotą užimančių šiltnamių vietos skirta ir naujų veislių tulpėms. A.Žemaitis eksperimentuoja – stebi, per kiek laiko jos užauga, sukrauna žiedus, kiek laiko žydi.
Šiuo metu gėlininkas fiksuoja bandymų rezultatus. Ir jau akivaizdu, kad vienos naujųjų veislių tulpių geriau auga vandenyje, kitos – durpėse, o trečių apskritai nevertės auginti.
Tulpės – žieminis augalas. Vienos jų žiedus sukrovė dar sausį, kitos augs iki kovo pabaigos ir tik tada vietą šiltnamiuose užleis kitoms gėlėms.
O jų kainos ar labai kandžiojasi?
O jų kainos ar labai kandžiojasi? „Jos daugybę metų nesikeitė, – patikino E.Žemaitis. – Neįmanoma jų padidinti, nes gėlininkų konkurencija yra ypač stipri.
Mums, augintojams, už tulpės žiedą mokama 0,3-0,35 euro. Kol jis pasiekia pirkėjus, kaina pakyla maždaug iki euro“, – sakė E.Žemaitis.
Didžiausią konkurenciją šiame versle sukuria Olandijos ir Lenkijos gėlininkai, vien tulpių priauginantys šimtus milijonų žiedų.
„Mes per sezoną pasodiname milijoną tulpių, o vienas olandų gėlininkas – 20–25 milijonus“, – užsiminė jis.
Portugalai taip pat augina daug gėlių, bet – paradoksas – patys jomis nesipuošia. Pasak Algimanto, Lisabonoje sunku pamatyti žydinčių gėlynų. Kone viską, ką portugalai užaugina, eksportuoja į Vokietiją bei Olandiją, o iš ten – į visas kitas Europos šalis.
Būtina ir pasigirti
Visa tai, kas auginama Lietuvoje – ar tai būtų gėlės, ar daržovės, ar vaisiai, turi didelį pranašumą prieš tokias pat importuotas prekes.
„Prekybininkai nori lietuviškų gėlių, nes ir pirkėjams tokių reikia. Ne šiaip sau. Nes mūsų užaugintos gėlės tvirtesnės, stipresnės už atvežtines. Be to, prekybos vietas jos pasiekia maždaug per parą, pavyzdžiui, vieną dieną nuskintos tulpės kitą jau būna ant prekystalio“, – patikino Eimantas.
Lietuvių mėgstamiausios yra geltonos tulpės. A.Žemaičio ūkyje jų auginama tokių veislių, kurios žydi ypač ilgai. Noriai perkamos ir raudonos bei baltos tulpės. Pamerktos į švarų šaltą vandenį vėsioje patalpoje jos gali žydėti ir porą savaičių ar dar ilgiau.
Tulpės – daugiametės svogūninės gėlės, tačiau ūkyje jos težydi kartą: nupjovus žiedus jų svogūnėliai išgabenami kompostui gaminti.
Pasak Eimanto, kadangi svogūnai atiduoda energiją žiedams, po to prireikia net poros metų, kad vėl ją sukauptų. Gėlininkystėje tiek laukti neįmanoma, nes laikas – irgi pinigai.
Artėja darbų sezonas
Punios šiltnamiuose nuolat darbuojasi apie 40 žmonių. Dar kelios savaitės, ir prasidėjus sezonui jų čia triūs apie 60.
„Dirbu ūkyje jau penktus metus. Ne aš viena esu sėsli – visi žmonės šiltnamiuose brangina darbą. Kaime gyvenant kitur jo rasti beveik neįmanoma.
„Mano mėgstamiausios tulpės? Tai baltosios tulpės, jas vadiname „bučkiu“, – nusišypsojo puokštes parduoti ruošianti Vaiva. Į Punią ji važinėja iš Pivašiūnų – iškeitė darbą prekyboje į darbą gėlių ūkyje ir dėl to nesigaili.
Taigi šiuo metu darbuotojai rūšiuoja ir pakuoja tulpių siuntas parduotuvėms. Į dėžes kraunamos ir vazonuose užaugintos raktažolės, hiacintai, narcizai.
Daigus šiltnamiuose jau išleido dekoratyvinės braškės, jurginai, netrukus bus į vazonus sodinamos pirmosios našlaitės.
Atrado patys vadybininkai
Kažkada verslą įsukusį Algimantą vietos gyventojai vadindavo „gėlių milijonieriumi“. Tai dėl to, kad tiek tulpių jis priaugindavo per metus.
„Dabar esu žiedų valdovas – aukštaitis, atvykęs į Dzūkiją pakelti žemės ūkio“, – nusijuokė vyriškis.
A.Žemaitis – agronomas, gėles pradėjęs auginti dar sovietmečiu.
Būdavo, 1965–1967 metais prisikrauna 10–15 tūkst. gvazdikų žiedų į žigulius ir kartu su broliu rieda iki Daugpilio Latvijoje ar Sankt Peterburgo Rusijoje.
Keletas tokių reisų, ir lėšų pragyventi užtekdavo visiems metams. Tarkime, už narcizo žiedą anuomet buvo mokama apie 0,8 rublio – dabar tai galbūt atitiktų 2,5 euro.
Buvo laikas, kai iš Krymo parsigabenę svogūnėlių broliai priaugindavo apie 100 tūkst. narcizų ir jų žiedus per kelias dienas išvežiodavo parduoti į Vilnių, Kauną bei Panevėžį.
„Gyvenome jau Punioje, kai 1991 metais atsirado galimybė gauti žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Pasiėmėme jos gabalą – ramunių žiedais nusėtą šlapynę ties Punia, o vėliau ją išpirkome iš valstybės.
Mūsų tikslas buvo gėlės, bet auginome ir daržovių – maždaug 50 hektarų apsodindavome svogūnais, morkomis, kopūstais, bulvėmis. Tuomet, kai atsirado didesnis gėlių poreikis, ėmėmės pirmųjų šiltnamių statybos. Dengtais celofanu jais buvome apstatę apie hektarą.
Prieš penkiolika metų viską atnaujinome – šiltnamius pasistatėme tokius, kad ir drėgmė, ir temperatūra juose būtų reguliuojama. Kartu apie 2000-uosius daržininkystės šaką nukirtome – pasilikome tik gėles ir dar šiek tiek agurkų“, – pasakojo A.Žemaitis.
Tad kaip jų gėlės atsidūrė „Maximoje“?
„Atsitiktinai, – patikino A.Žemaitis. – Važinėdami po Dzūkiją šio tinklo vadybininkai pamatė naujuosius mūsų šiltnamius ir užsuko pažiūrėti, ko čia turime.
Pasišnekėjome ir pabandėme truputį parduoti jiems gėlių. Tuo metu dar auginome daug rožių, gvazdikų, kalijų. Tačiau vėliau jų teko atsisakyti. Neatrėmėme konkurencijos. Tad vietoj rožių 1,5 hektaro šiltnamiuose vasarą dera agurkai.“
Vis dėlto „Maxima“ kaip buvo, taip ir liko pagrindinė gėlių užsakovė. Jai kuo įvairiausios gėlės tiekiamos kiaurus metus.
Šis tas apie ūkį
Šiltnamių ūkiai, kad ir kas juose būtų auginama, Lietuvoje yra priklausomi nuo energijos tiekėjų. Tai smarkiai didina gėlių savikainą.
„Blogai, kad gėlininkystė Lietuvoje nėra laikoma žemės ūkio šaka. Taip nėra nei Vokietijoje, nei Olandijoje, nei Lenkijoje.
Viena, mūsų gėlininkai negauna tiesioginių išmokų, antra, gėlėms PVM Lenkijoje yra 8 proc., Olandijoje – 6 proc., Vokietijoje – 7 proc., pas mus – 21 proc. Tad kaip konkuruoti? Užtat Lietuvoje gėlių ūkiai ir nesiplečia“, – apie iššūkius prašneko Algimantas.
Jis neneigia – gėlininkystės verslas, kaip ir bet koks kitas verslas, yra sunkus. „Viskam reikia išmanymo“, – pridūrė E.Žemaitis.
Tad ko reikia gėlėms, kad jos gerai augtų? Trąšų, drėgmės, šilumos, tinkamos žemės? „Ir atlapos širdies“, – patikino Eimantas.
Šiuo metu šiltnamio darbuotojai į dėžes krauna vazonuose užaugintas raktažoles „Maximos“ tinklui. Tulpės per didžiausiąsias pavasario šventes yra vienos perkamiausių gėlių.
