Šiaulių rajone, Gilvyčiukų kaime audinių auginimu užsiimantys R. ir E.Salygos papasakojo, kaip iš eilinių fermos darbininkų Danijoje tapo buvusio darbdavio verslo partneriais, prisidedančiais prie lietuviško kaimo gaivinimo. Tačiau kartu pripažino, kad, pasiekus verslo maksimumą, vis dar negali būti saugūs ir ramūs dėl savo ir darbuotojų ateities – nerimą kelia politinės aktualijos ir neaiški valdžios pozicija.
Suvedė audinės, tapusios gyvenimo būdu
Nuosava kailių ferma jau 14 metų besirūpinantys R. ir E.Salygos portalui lrytas.lt pasakojo, kad susipažino dirbdami Danijoje, o šiandien abu kartu sukūrė ne tik tvarų kailinės žvėrininkystės verslą, bet ir darnią bei didelę šeimą. Rasa ir Evaldas augina tris vaikus: berniuką ir dvi mergaites.
„Buvo vakarėlis ir vienas iš vieno, kitas iš kito ūkio atvykome pas draugus. Nuo to laiko pradėjome bendrauti, kiek vėliau – ir rimčiau draugauti. Po to, audinių ūkyje, kuriame dirbau sezono metu, trūko darbuotojų, tada pakalbinau Evaldą, kuris jau dairėsi naujo darbo, ir ėmėme dirbti kartu“, – pažinties istoriją pasakojo R.Salygienė.
Tuo tarpu jos vyras Evaldas juokavo, kad nors pradžioje abejojo, nes neturėjo darbo su audinėmis patirties, bet pabandžius patiko ir jis liko ūkyje, o audinių auginimas ilgainiui tapo gyvenimo būdu.
Poros teigimu, darbas su audinėmis pradžioje sužavėjo ir vis dar žavi abu, nes nėra nuobodus ir monotoniškas: tai veikla, kurioje ryškus sezoniškumas ir yra daug darbų kaitos.
„Nėra vienodų metų. Negali nuolat vadovautis ta pačia patirtimi. Tenka kiekvieną kartą spręsti vis kitokias problemas. Tai suteikia savo žavesio, nes kaskart susiduri su naujais iššūkiais“, – veiklos specifika dalijosi E.Salyga.
Apie metus kartu audinių fermoje išdirbę lietuviai į tėvynę sugrįžo žinodami, kad fermos, kurioje dirbo Danijoje, savininkas ruošiasi verslo plėtrai Lietuvoje.
„2004 m. gruodžio mėnesį Lietuvoje buvo įkurta įmonė. O 2005 m. vasarį mane pakvietė būti direktore, pradedant nuo 6 proc. akcijų įsigijimo su galimybe didinti išperkamų akcijų kiekį iki 25 proc. Pačius žvėrelius pradėjome auginti 2006 m. Šiaulių rajone, Gilvyčiukų kaime“, – verslo pradžios istoriją prisiminė R.Salygienė.
Dėl grįžimo į Lietuvą nedvejojo
„Emigracijoje išgyvenau trejus metus, vyras – apie penkerius. Buvome apsisprendę bet kokiu atveju grįžti į Lietuvą“, – pasakojo moteris.
Sutuoktiniai atviravo, kad būdami užsienyje nesijautė kaip vietiniai, vargino ir artimųjų bei draugų ilgesys. Emigracijoje neapleido ir jausmas, kad Lietuvoje savo teises žinai geriau, todėl gali tvirčiau pastovėti už save ir savo gerovę.
„Parvažiuodavome atostogų ir geriau jausdavomės čia. Lietuvoje jautiesi pilnavertis, o ten tik darbuotojas – nėra kur savęs realizuoti, gali tik dirbti. Lietuvoje gali plačiai reikštis ir atrasti save“, – apie priežastis, skatinusias sugrįžti į Lietuvą, kalbėjo E.Salyga.
Paklausti, kaip iš eilinių fermos darbuotojų tapo buvusio darbdavio partneriais, R. ir E.Salygos patikino, kad tai toli gražu nebuvo laimingas atsitiktinumas – tai ilgo ir atsakingo darbo vaisius.
„Darbdaviai matė, kad man rūpi tai, ką darau. Niekada neatlikdavau darbo mechaniškai ir labai domėdavausi tuo, ką darau. Kitas dalykas, jie tikrai matydavo pastangas ir atsakingumą. Mano priežiūrai, savininkams išvykus, būdavo paliekami ir namai. Niekada jų nepavedžiau“, – pasakojo Rasa, šiuo metu einanti „Stankūnų kailių fermos“ direktorės pareigas ir kartu su vyru prižiūrinti šią fermą.
Audinių, kurių kailiai vertinami visame pasaulyje ir parduodami tarptautiniuose aukcionuose, auginimą Salygų šeima pradėjo nuo 2 tūkst. patelių. Pakilimo laikotarpiu ferma buvo išaugusi iki 10 tūkst. patelių. Šiuo metu natūralaus kailio rinkai išgyvenant pokrizinį laikotarpį, patelių skaičius yra susitraukęs iki 7 tūkst.
Prisideda prie kaimo išsaugojimo
„Stankūnų kailių fermoje“, įsikūrusioje 24 km nuo Šiaulių, šiuo metu sukurtos septynios darbo vietos.
„Galvojant apie kaimo išlaikymą, mes esame vieni iš tų, kurie prisidedame prie kaimo gyvybės palaikymo. Žmonės džiaugiasi galėdami dirbti ten, kur gyvena. Be to, mes pritraukiame ir jaunus žmones. Labai smagu, kad jauni žmonės nepabėga iš kaimo ir iš Lietuvos.
Vasaros atostogų metu įdarbiname ne tik seserų ir brolių vaikus, bet ir kaimo jaunimą. Kartu tai ir ugdymo procesas: vaikai nori pabandyti, padirbėti ir suprasti, kaip uždirbami pinigai. Kaimo jaunimui siūlome darbo vietas, mokame didesnį nei minimalų atlyginimą. Jaunimui tai didelė paskata padirbėti 6-8 savaites per šiltąjį sezoną.
Darbas audinių fermose šiuo atžvilgiu labai palankus: jis yra fizinis, bet nėra sunkus – tai tarsi smulkioji motorika. Tai darbai tinkantys ir suaugusiam, ir paaugliui“, – pasakojo šeima.
Pora pripažino, kad vadovavimas fermai leidžia lanksčiai planuoti savo laiką ir suteikia galimybę daug dėmesio skirti šeimai, vaikų auginimui bei užsiimti kitomis kaimo gerovei reikšmingomis veiklomis. R.Salygienė aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje – ji yra jaunų tėvų bendruomenės pirmininkė ir Daugėlių seniūnaitė.
Prisidėdami prie Lietuvos kaimo išsaugojimo R. ir E.Salygos tikino, kad kaimo sėkmei trūksta ir tinkamų politinių iniciatyvų. Kaime vis dar nėra tinkamos ir kokybiškai išvystytos infrastruktūros, neišspręsti darbo vietų ir susisiekimo klausimai.
Ateitis – miglota?
Ūkininkai patikino, kad šiuo metu tiek jiems, tiek fermos darbuotojams nerimą kelią politinės iniciatyvos, susijusios su įstatyminiu kailinių žvėrelių auginimo Lietuvoje reguliavimu. Pastaraisiais metais prasidėjus VšĮ „Tušti narvai“ iniciatyvoms, nukreiptoms prieš kailinių žvėrelių auginimą, ir pasirodžius politinėms iniciatyvoms, siekiančioms uždrausti švelniakailių žvėrelių auginimą Lietuvoje, verslo ateitis tapo neužtikrinta.
„Jei pažiūrėtume į visą audinių auginimo ciklą, matytume, kad natūralus kailis yra visiškai natūralus produktas: auginimo procese nenaudojami jokie priedai ar chemija, kailiai apdirbami labai natūraliai. Prisidedama prie aplinkos taršos mažinimo, nes šėrimui sunaudojami šalutiniai produktai, netinkami žmogaus maistui“, – portalui lrytas.lt pasakojo E.Salyga.
Audinių augintojai atviravo, kad aktyvistų iniciatyvos dažniausiai yra grįstos nepatikrintais faktais, kurie meta šešėlį verslui ir kelią nerimą dėl verslo ateities.
„Kailininkystės oponentai kreipėsi į politikus, Seimą, sakydami, kad reikia kažką daryti, drausti mūsų veiklas, įgalinti mus persiorientuoti. Tai kelia baimę, nes mes nežinome, kokią auditoriją norės susirinkti politikai – į ką jie bus orientuoti. Yra nežinomybės baimė: darbuotojai mūsų klausia, kiek mes dar gyvuosime, kartu mes patys nežinome, kiek esame saugūs, nes iš ūkio išlaikome ir darbuotojus, ir visą šeimą.
Mes nežinome, ar galime pasitikėti šalies politika ir politikais. Kyla pagrįstas klausimas, ar jie palaikys ir parems mūsų veiklą“, – situaciją Lietuvos žvėrininkystės sektoriuje aptarė audinių augintojai.
