Išgąsdina ir apstulbina
„Stok. Kur eini?“ – miško gilumoje staiga nukrečia šiurpas. Juk čia – Latvija, čia – Tėrvetės gamtos parkas, kuriame dabar, žiemą, tikėtis kokios nors gyvybės neįmanoma.
„Nedrįsk be mano leidimo kojos čia įkelti“, – įsitaisiusi ant kopėčių prie savo namo kerta Ragana. Ne bet kaip, lietuviškai. Ir neprisileidžia artyn tol, kol, iškėlusi rankoje fotoaparatą, neapskuodžiu aplink jos valdas trijų kartų.
„Gražus namas“, – sakau pridususi, o ji atkerta: „Gražus tai gražus? O aš pati ką, negraži?“
Tai – žaidimo pradžia: spektaklis, kurį kaskart vis kitokį, Pasakų miško lankytojams surengia Daiva Laucė.
Ši moteris, užsidirbanti pinigų „iš raganavimo“ Latvijos valstybinių miškų gamtos parke Tėrvetėje – ne iš kelmo spirta. Tačiau norint išgirsti jos „raganavimo“ istoriją pirmiausia reikia įsijausti į šios moters kuriamą žaidimą.
Mėgaujasi žaidimu
Raganai patinka „patikrinti“ lankytojų budrumą, pavyzdžiui, pakvietusi į savo namelį medžiuose liepia jiems išsiaiškinti, kiek ji turinti televizorių. Nugvelbusi jų sapnus – lyg plunksneles – sukabina ant virvučių, įtemptų tarp medžių, kad naktimis galėtų jais mėgautis.
„Jeigu ateitum į raganos kambarį, kuriame nebūtų šviesos ir būtų labai šalta, o ant stalo stovėtų žvakė, ant lubų kybotų žibalinė lempa, kampe būtų židinys, ką pirmiausia uždegtum gavusi vieną degtuką?“ – paklausia.
„Žvakę“, – išgirdusi atsakymą, Ragana nusimena. „Maniau, kad esi protinga moteris... Juk degtuką pirmiausia uždegtum“, – tarstelėjo ji ir aprodė savo valdas Pasakų miške.
Jei jau taip nutinka, kad vaikai okupuoja į medžius įkeltą jos namuką, Ragana ima šeimininkauti savo pavėsinėje: ten pat sukuria laužą ir rezga būtas nebūtas istorijas.
Abipus sienos
Ar lietuviai nustemba, kai, užsisakę Tėrvetės miškuose ekskursiją, išgirsta Raganą kalbant lietuviškai?
„Žinoma, kad taip. Bet aš gi esu lankiusi raganų mokyklą, – nusijuokė 56 metų D.Laucė. – Moku abi baltų kalbas“.
Iš tiesų Daivos pavardė, kurią ji perėmė iš tėvų, yra Lauciutė. Jai buvo penkeri metai, kai tėvai, apie 1968-uoius, iš Joniškio rajono persikėlė gyventi į Tėrvetę Latvijoje.
Senuosius namus nuo naujų atskyrė maždaug trisdešimties kilometrų atstumas. Atrodytų, kad tai menkniekis, tačiau ir kalba, ir papročiai jau buvo kitokie.
„Mama buvo zootechnikė, ji dirbo fermose. Dabar sakytume, kad mano tėtis buvo mechanizatorius, bet anuomet vadinome paprasčiau – jis buvo traktoristas.
Sovietmečiu autobusai dažnai kursavo tarp Duobelės Latvijoje ir Joniškio, jais aš pasiekdavau vidurinę mokyklą Žagarėje. Ją baigusi sumaniau stoti į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą – norėjau tapti rusų kalbos mokytoja, tačiau gavau niuksą.
Mane pristabdė mano mokytoja. Esą, kokia iš manęs bus rusų kalbos mokytoja, jei nenusėdžiu vietoje – ne toks esu žmogus. Tad kai į rankas pakliuvo latvių žurnalas jaunimui „Žvaigždė“, jame aptikusi straipsnį apie jūrininkų mokyklą Rygoje, neabejojau.
Įstojau į ją, įgijau virėjo specialybę ir šešiolika metų atidirbau laivuose. O kai nutariau, kad jūros man jau per akis, įsidarbinau Rygoje elektromontavimo įmonės sandėlyje“, – štai taip savo gyvenimo istoriją suguldė Daiva.
Jūroje ji išmoko perprasti žmones vos užmetusi į juos akį.
„Laivas – tai uždara vyrų bendruomenė. Ten privalu būti labai geru psichologu. Užtat dabar man yra paprasta bendrauti su vyrais, per kelias minutes juos „perkandu“. O štai moterų kolektyve neištverčiau. Nepatinka man visokie moterų „lia lia lia“, reikia mokėti liežuvius suvaldyti“, – atviravo D.Laucė.
Ji dirbo laivuose – refrižeratoriuose, su kuriais, maitindama jūreivius, išmaišė pusę pasaulio.
Tai milžiniški šaldytuvai, kuriuose sovietmečiu buvo gabenama mėsa, sviestas, vaisiai, vėliau – bananai bei apelsinai.
Užsidirba „raganaudama“
Maždaug dešimt metų sandėlyje – tai geras darbas, bet jame D.Laucė išbuvo tol, kol sulaukė penkiasdešimtmečio. Ir, pasinaudojusi galimybe gauti ankstyvą jūrininkės pensiją, grįžo į Tėrvetę.
„Esu užaugusi Tėrvetėje – esu su ja suaugusi, čia man viskas gerai pažįstama. Į gamtos parką atvažiuoja minios lietuvių, ir aš, mokėdama kalbėti lietuviškai, kiauras dienas su jais bendrauju“, – užsiminė D.Laucė.
Jau šešeri metai, kaip ji nuo balandžio iki spalio pabaigos, o kartais – net iki Kalėdų vaikšto į darbą miške. Po penkias valandas kasdien jame darbuojasi kaip Ragana, o kai kada – ir kaip Zuikis.
Pasakų miške ji raganauja pasikeisdama su Tėrvetės turizmo informacijos centro vadove Ilona Lyduma – vienai be pamainos ištverti nuo ryti iki vėlyvo vakaro būtų per sunku.
Paprastai gidai dirba pagal individualios veiklos pažymą. Vidutinis atlygis už 3 valandas darbo iki mokesčių siekia 50 eurų.
„Ragana ir Zuikis – tai skirtingi pasakų personažai, skirtingi charakteriai. Zuikis yra išdykęs, jis labai kūrybiškas, o Ragana – kitokia, klastingesnė. Tačiau ir vienas ir kitas vaidmuo skirtas tam, kad vaikai miške gautų gerų gamtos pamokų“, – sakė Daiva.
Taigi ji dirba darbą, apie kurį svajojo jaunystėje, kai buvo sumaniusi tapti pedagoge? Nes moko vaikus ir dar nuolat yra tarsi ant pakylos prieš klasę?
„Vis dėlto čia viskas kitaip, galiu improvizuoti. Nors yra tam tikra programa, kurios turiu paisyti, bet kaskart bendrauju su naujais, skirtingų tautybių žmonėmis.
Bet sėkmė priklauso ir nuo lankytojų. Jei jie nieko nenori ir tespokso abejingomis akimis, gamtos pamoka – spektaklis neįvyksta. Bet jei žmonės dalyvauja mano pasiūlytame žaidime, tuomet smaginamės“, – sakė D.Laucė.
