Žinių radijo laidoje „Noriu daugiau“ G.Bagdonienė pasakojo, jog nuo pat 18 metų, kai pradėjo studijuoti universitete, turėjo viziją, kad ji – rimtas, labai atsakingas žmogus, užimantis rimtas pareigas. Mergina save įsivaizdavo vaikščiojančią į darbą su aukštakulniais, klasikiniu kostiumėliu, nešiną dokumentais.
„Tai išsipildė gana greitai – kai man buvo 23-eji. Gavau pasiūlymą realiai įgyvendinti savo svajonę: atsidūriau vienoje rimčiausių valstybės įstaigų – Vyriausybės kanceliarijoje. Man tai buvo stebuklas, kad ką tik baigusi bakalaurą galiu prisidėti prie komandos, kuri sprendžia švietimo ir kultūros reikalus“, – prisiminė veido jogos trenerė.
Pirmuosius dvejus metus valstybės tarnyboje ji mėgavosi tuo, kad pareigos – turinčios daug atsakomybių, funkcijų, neišvengiamai reikalaujančios mokytis naujovių.
„Nežinau, kas po to galvoje man susišvietė, bet, matyt, visada norėjau turėti galimybę bendrauti su žmonėmis, būti jiems naudinga ne tik per popierius ir telefonu. Matyt, man labiausiai šiame darbe trūko tiesioginio kontakto. Tačiau didžiausia problema buvo tai, kad nežinojau, ką noriu veikti“, – prisiminė G.Bagdonienė.
Moteris neslepia, kad likę treji metai valstybės tarnyboje turėjo daug kančios: darbus reikia padaryti, bet žvilgsnis ir energija nukreipta ieškant, kuo galėtų būti.
„Gavau dovaną susilaukti vaikelio. Prieš išeidama iš darbo motinystės atostogų žinojau, kad į jį daugiau negrįšiu. Bet nuo pirmos dienos ant rankų atsiradus vaikučiui visada kirbėjo mintis, kad mano dėmesys ir tikslas – būti naudinga šiam pasauliui labiau nei tik šeimoje“, – studijoje pasakojo tvarkos maniakė.
Būdama namuose ji suprato, kad noriu dirbti su moterimis. G.Bagdonienė buvo pasirengusi tapti bet kuo. Pradėjusi save stebėti pastebėjo, kad viskas, ką išgyvena ir patiria, labiausiai atsispindi veide. O jos pačios atvaizdas veidrodyje pradėjo nebetenkinti. Prieš septynerius metus pradėjus tyrinėti šią temą G.Bagdonienė atrado veido jogą, kuri tuo metu Lietuvoje buvo visiška naujovė.
„Tai buvo lūžis. Palikau metų vaiką ir besilaukdama kito išvykau į Angliją pasimokyti veido jogos. Jaučiau, kad gali būti daug nepritarimo ir nesupratimo, todėl tik vyrui pasakiau, kur važiuoju. Grįžusi dar ilgai niekam nesigyriau ir tik po truputį pradėjau naujieną traukti į viešumą. Niekas neplojo man katučių“, – atskleidė moteris.
Tačiau veido jogos jai neužteko. Kaip sakė pati, kažkas nutiko, kad pradėjo jausti nesugebėjimą susitvarkyti savo didelių namų, pastebėjo savo norą viską kaupti: kostiumėlius nuo studijų laikų, viską, ką gaudavo iš vaikų...
„Tapau tikrąja to žodžio prasme nusivylusia namų šeimininke. Ėmiau nagrinėti, kas nutiko, kad negaliu organizuoti savo buities. Pas mus atėję žmonės sakydavo – kiek čia daug daiktų! Maniau, kad tai rodo, jog gerai gyvename.
Tačiau pamačiau, kad nuo ryto iki vidurnakčio su jais turiu reikalų: ne vaikai man ant rankų, o daiktai, vaikštau negalėdama rasti raktų, telefono, vaikų pirštinių. Išsiruošimas pasivaikščioti tapdavo tragedija, nes nesugebėdavau rasti daiktų, o išėjusi nenorėdavau grįžti, nes žinodavau, kokį chaosą rasiu.
Priėjau ribą, kai pasakiau, kad turime išsikraustyti iš namų, nes nesugebu aprėpti tokios didelės erdvės. Geriausia – į vieno kambario butą visi keturi, kad nebetarnaučiau daiktams“, – apie kardinalius pokyčius pasakojo dabar tvarkos maniake vadinama moteris.
Išsikrausčiusi į dvigubai mažesnius namus ji pradėjo ieškoti pagalbos: skaityti krūvas knygų, prašyti draugių, vyresnių moterių, kurių namai iš pirmo žvilgsnio atrodė harmoningai, parodyti savo rūbų spintas, kur ką laiko, papasakoti, kas kelias dienas tvarkosi, kokią techniką naudoja. „Joms tie klausimai buvo labai keisti“, – šypsosi G.Bagdonienė.
Ji prisimena – pradėjo labai daug apie tai kalbėti: kokioje aplinkoje bebūdavo, jei kas paklausdavo namų tvarkymo tema, negalėdavo užsičiaupti.
„Gavau protingos moters patarimą – gal tu eik ir ką nors padaryk? Galvoji, kad esi viena, kurios tokia patirtis? Šis klausimas mane labai sugraudino. Man pasiūlė per kelis mėnesius pasiruošti trijų valandų seminarui tema apie namų tvarkymą. Prieš penkerius metus pradėjau savo noru važinėti po miestelius ir be atlygio dėstyti“, – kalbėjo tvarkos maniakė.
Moteris neslepia: nors jos veikla tęsiasi penkerius metus, vis dar negali nuspėti, kiek kitą mėnesį gaus pajamų. Toks nestabilumas vertė rimtai svarstyti, ar negrįžti į samdomą darbą. Tą ir padarė – tris mėnesius buvo grįžusi į trijų dienų per savaitę samdomą darbą. Bet jau pirmąją savaitę suprato, jog yra pasiryžusi daug daugiau pastangų įdėti savo darbe, kad gautų bent minimalias pajamas, kurių reikia pasitenkinimui pajusti.
