Į kūrinius pridėta ir kraujo
Tik prieš dešimtmetį ėmę kurti rokiškiečiai Danutė ir Danas Stočkai pirmiausia išgarsėjo Tekančios Saulės šalyje, o tik po to savam krašte.
Nusiraminimo kryželis iš šimtamečio ąžuolinio bažnyčios lango rėmo, vystantys šaukštai, pačios gamtos sukurtų formų dėželės ir lėkštės – tokias įdomybes Lietuvoje aptikusi japonė kasmet atskrenda pas D.Stočkų įsigyti ko nors naujo. To jai reikia ne šiaip kam, o verslui – prekybai savoje galerijoje.
O su D.Stočkuvienės vilnoniais katinais žmonės mugėse net kalbasi! Nes įžiūri panašumų su savais augintiniais. O kai perka, tai katiną renkasi pagal snukučio išraišką, mat kiekvienas jų vis kitoks.
„Kiekvienas kūrinys yra su mano DNR, užtat gyvas“, – sako tautodailininkė.
Ir tai ne šiaip sodrus posakis. Visi velti gyviai tiesiogine to žodžio prasme apšlakstyti D.Stočkuvienės krauju.
Kad nuveltų katiną, kiškį ar kitokį personažą, minkštą vilnos gumuliuką moteris specialia adata bado tūkstančius kartų. Nors ir kaip saugosi, nebūna, kad neįsidurtų, o tada ištryškęs kraujo lašas kaipmat susigeria į vilną ir žymės nelieka.
Meilė ne visad saldi būna
„Pas mus dar vis įkurtuvės, tvarkos nesitikėkite“, – rakindama namo Žiobiškyje duris įspėja 51 metų D.Stočkuvienė.
Kad einame į menininkų būstą, išduoda jau lauko aplinka ties sublokuotais dviaukščiais. Žemės gabalėlis po Stočkų langais nuklotas lauko akmenimis ir girnapusėmis.
Viduje pirmiausia į akis krinta laiptų į antrą aukštą turėklas, sukonstruotas iš išsišakojusio nužievinto medžio. Tiesiog šalia laiptų įspraustas per visą kambario aukštį.
Žadėtosios netvarkos nematyti, sienas ir kiekvieną laisvą kampelį okupavę kūriniai.
Negaliu nepačiupinėti taburetės iš kelmo. Ant jos viršaus išskaptuotas delno įspaudas, toks, kokius įžymybės palieka Holivudo žvaigždžių alėjoje, tik šio pirštų viršūnėse yra apvalios kiaurymės.
Uždedi ranką, o pirštai patys įslenka į skyleles, tada ir supranti, kam tai – kad pakeltum baldą.
„Kemsynėj kelmų išpuvusiu vidumi sočiai, tik reikia nubrist ir parsinešt“, – sako 55 metų D.Stočkus. Taip, tarsi čia nebūtų nieko ypatingo. Bet idėja auksinė.
D.Stočkuvienė rodo ypatinguosius vyro kūrinius: sagas ir šaukštelį iš rožės šaknies.
Paėmus į ranką to šaukštelio nebesinori paleisti: ir dailus, ir savotiškai kreivas, tamsios medžiagos, paviršius glotnutėlis, ranka slysta lyg per šilką.
Cukrų šeimininkai semia mažyčiu ąžuoliniu šaukšteliu.
„O čia meilės šaukštas, dygliuotas, juk ne visad meilė saldi būna“, – kvatoja šeimininkas.
Rodomo dirbinio taip paprastai į ranką nepaimsi, išdrožtas taip, kad ant koto likę natūralūs rožės spygliai.
Spiritiniui patiko kerepėtai
Drožiniai, regis, tobuli, tarsi meistras su įrankiu rankose būtų gimęs.
Bet ne. D.Stočkaus kūrybinis stažas – dar tik dešimtmetis. Pasak jo paties, dar tik įsibėgėjimas.
Ilgus metus D.Stočkus dirbo policijos pareigūnu. Kai išėjo į pelnytą pensiją, tik tada ėmė jaukintis medį.
Vyras kilęs nuo Kamajų, o Žiobiškyje dirbo apylinkės inspektoriumi.
Ieškant nelegalių spirito varytojų teko daug po miškus klaidžioti. Tuomet vis atkreipdavo dėmesį į savitai išsiraizgiusias sausuolių šakas, medžių gumbus.
„Man nuo vaikystės kerepėtai patiko“, – juokiasi jis. Ir paaiškina, kad kerepėtais jų krašte vadina išsiklaipiusius, kreivus medžius.
Anuomet D.Stočkus buvo pelnęs pravardę Spiritinis, buvo pasižymėjęs nelegalaus alkoholio gamintojų ir prekeivių gaudytojas.
Tiesa, D.Stočkus policijoje galėjo ir toliau dirbti, bet atsisakyti tarnybos privertė liga. Vyras sirgo cukriniu diabetu, o kasdienė įtampa ir stresas sveikatos būklę smarkiai blogino. Kai baigė tarnybą, savijauta iškart pagerėjo, liga stabilizavosi.
Vaidenosi, kad sovietai puola
„Vilkdamasis pareigūno uniformą įsivaizdavau, kad daug negerovių ištaisysiu, bet tos fantazijos subliūško“, – prisipažįsta vyras.
Ypač sudėtingi buvo pirmieji nepriklausomybės metai, suklestėjo visokių rūšių kontrabanda, suaktyvėjo vagys, apylinkių inspektoriams darbo buvę iki kaklo.
Kartą D.Stočkus su kolegomis vijosi arkliavagius. Pėdsakai atvedė į mišką, pareigūnai jau pajuto ir arklių kvapą. Pamatė komišką vaizdelį: arkliai pririšti, o vienas vagis tupi, atlieka savo reikalą.
Pamanė: tas jau nepabėgs, ir nusekė antro vagies pėdomis. Pasivijo ir sugriebė, o tas kirto per kaklą. Laimė, kolega laiku suskubo į pagalbą, niekšą sulaikė, o D.Stočkui prireikė medikų pagalbos. Išaiškėjo, kad sulaikytasis – ką tik iš kalėjimo išėjęs recidyvistas.
„Rokiškio rajone tekdavo su greitąja važiuoti paimti psichikos ligonių. Jie priešindavosi, medikų neįsileisdavo. Įlipam per balkoną, o ten stovi su peiliu, mat jam vaidenasi, kad nuo Latvijos ateina sovietai, gintis reikia“, – prisimena buvęs pareigūnas.
Vakarais į inspektoriaus namų duris belsdavosi moterys, kurių vyrai patupdyti į blaivyklą. Čia ką tik šaukėsi, kad vaduotų nuo smurtautojo, o rytui prašvitus jau maldauja, kad inspektorius padėtų mušeiką ir girtuoklį namo sugrąžinti.
„Labiausiai įstrigo atvejis, kai girtas vairuotojas nutrenkė dvi mergytes – vieną mirtinai, kitą sunkiai sužalojo. Po kurio laiko tų mergaičių motina pradėjo varyti naminę. Protu nesuvokiama: vaikas nuo girtuoklio žuvo, o pati ėmė tokius nusikaltimus skatinti girdydama kitus“, – stebėjosi pašnekovas.
Vaikai pamatė, kad šaukštai nuvyto
„Išėjus poilsio buvo sunku, nemoku sėdėt be darbo, turiu būti judesy. Po miškus gastroliuoti pradėjau. Labai atpalaiduoja. Kaip vaikystėj, būdavo, pasiimi duonos, lašinių, degtukų, pelkėtoj vietoj susikuri lauželį, gerumas neapsakomas!“ – prisiminė pašnekovas.
Iš miško vyras ėmė neštis namo visokius radinius – šakas, kelmus, šaknų gabalus.
Iš pradžių iš uosio pridarė vazų.
Kartą nuvažiavo su žmona į mugę. Toji kilnoja medinius dubenis, šaukštus ir vis atsisukusi klausia: „Gal išdroši?“
„Parvažiavau namo ir iš kadagio padariau du šaukštelius“, – pasakoja jis.
Ne tokius, kaip visų. Kreivais kotais, tarsi palinkusius.
Ne tik žmonai tos keistenybės tiko, bet visi, kas pamatę, kreivųjų šaukštų ėmė pageidauti.
Pridarė ilgakočių šaukštų, nuvežė į mugę. Išpirko.
Vėliau pasiekė atgarsiai, kad žmonės tuos šaukštus kaip puošmenas į vazas sukišo.
Dabar Stočkų namuose irgi yra į vazą „pamerktų“ šaukštų krūva.
„Atvažiavę anūkai šaukia: žiūrėkit, šaukštai nuvyto! Vaikai labai taikliai pastebi, dabar ir mes juos vadinam nuvytusiais šaukštais“, – sako vyras.
Puolė mokytis lietuviškai
Per tuos kreivuosius šaukštus užsimezgė draugystė ir su japonais. Žiobiškiečio drožinius jie pamatė Kaziuko mugėje.
Paprašė adreso. Norėjo atvažiuoti ir įsitikinti, kad žmogus juos tikrai pats meistrauja, esą į savo galeriją jie veža tik unikalius kūrinius.
„Šaukštų partija kasmet skrenda į Stokholmą, latviai ir estai taip pat jų pageidauja“, – džiaugiasi meistro žmona.
Japonus Žiobiškyje labiausiai nustebino erdvė – kaime tėra viena gatvė, o aplink laukai ir miškai, niekas neužstatyta. Japonė brido per žolę, fotografavo laisvai besiganančią karvę.
„Sakė, pas juos ir mažam kaimelyje namas prie namo, tankus gatvelių tinklas“, – prisimena D.Stočkus.
Žiobiškietis japonus kasmet vis kuo nors nustebina. Dabar yra pridrožęs dainuojančių šaukštų. Jų kotai taip išlenkti, o galvos pasvirusios, kad daugiau jų sudėjus į krūvą atrodo lyg choristai.
„Drožiu dar šaukštus su kojytėm, bus dainuojantys ir šokantys“, – sako idėjų nestokojantis tautodailininkas.
Viešnia iš Japonijos juos irgi nustebino: Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos kursus ir per pastarąją viešnagę jau prabilo mūsiškai.
Menui praverčia net kenkėjai
Vienoje mugėje Kupiškyje Stočkų porą susirado amerikietis, Indianos universiteto dėstytojas. Vyras sakė turįs lietuviškų šaknų, o pas žiobiškiečius atėjęs su reikalu – gavęs įpareigojimą parvežti keistųjų D.Stočkaus šaukštų. Kažkas iš draugų juos jau buvo matęs.
Amerikietis supirko visus, kiek buvo, prisigrūdo pilną kuprinę.
Drožėjas mugėse netingi ir liežuvio pamiklinti, pasakoja, jog šaukštai iš šermukšnio saugo nuo nelabojo, o kadaginį tik įmerk į medų ar cukrų – tuoj kadagiu užkvips.
D.Stočkus suskaičiavo: šaukštų yra pridrožęs iš 30 skirtingų rūšių medžių.
„Kaimynė išmetė fikusą, ogi žiūriu: spalvinga graži mediena, raudona su gelsvom rievėm, panaši į papūgėlės sparną. Pasiėmiau ir šaukštų padariau“, – sako jis.
Tik tokius prieš parduodamas žmones įspėja, kad maistui semti nenaudotų, vaikams neduotų, juk neaišku, kuo augalas buvo tręštas.
Visi kiti tautodailininko šaukštai saugūs, be jokios chemijos, nelakuoti. Kai dirbinį baigia, jį tiesiog gerai įtrina maistiniu aliejumi, tuo pačiu, kurį patys virtuvėje naudoja.
D.Stočkaus darytų medinių indų formos nenupasakojamos, kiekvienas vis kitoks, pagrindinis akcentas – pačios gamtos pridėta ranka, o meistro įsikišimas minimalus.
Kilnoju keistai taškuotus, dar keistesniais ornamentais išrašinėtus dubenėlius. Kas per raštai, ką jie simbolizuoja?
„Čia kinivarpos pasistengė, kaip išgraužė, toks ir piešinys“, – paslaptį atskleidžia liaudies menininkas.
Prisiklausė vargonų muzikos
Dar vienas D.Stočkaus unikalus kūrinys – nusiraminimo kryžiukai. Tai mažas, pusės piršto dydžio daikčiukas su įduba, paėmus nykštys pats į ją atsigula. Kryželio visi kampai užapvalinti, tad pirštai patys ima tuo daikteliu slankioti, panašiai kaip specialiu rytietišku vėriniu, naudojamu meditacijai.
Visas įdomumas, kad kryžiukai padirbinti iš ąžuolinių bažnyčios langų rėmų. Dievo šventovei jie tarnavo šimtmetį, sutrešo, tapo nebetinkami ir buvo pakeisti.
D.Stočkus pamatė išmesti suverstus rėmus, susirankiojo sveikesnes dalis ir parsinešė į dirbtuvę.
Kryželių jis pridarė įvairaus dydžio, kiekvienam pagal piršto formą.
„Mano brolis ima ir deda, ima ir deda, vis netinka. Klausiu, kodėl? Sako, kad nepatogu. Jis ir šaukštus pagal ranką matuojasi“, – juokiasi meistras.
Kai vieną kryželį mugėje į rankas paėmė prancūzė, nupirko visus, kiek tą dieną D.Stočkus turėjo.
„Tas medis prisiklausęs vargonų muzikos. Jei sakoma, kad daiktai turi savo aurą, tai šitas – tikrai. Iš jauno ąžuoliuko juk rėmų negamina“, – apie dirbinį pasakoja meistras.
Pas triušininkus vyks su dantingais dubenėliais
„Dabar rengiamės triušininkų šventei, pridrožiau dubenėlių riešutams su kiškio dantimis“, – rodo juokingą indelį.
D.Stočkuvienė tai pačiai progai turi privėlusi kiškių ir, žinoma, firminių katinų. Jie sudėti į seną lagaminą – irgi laukia kelionės.
„Kai pradėjau su vyru važinėt į muges, pažįstami ėmė klausinėti, kodėl aš jokio savo kūrinėlio neparodau. Tikrai, o kodėl? Tada ir ėmiausi vilnos“, – juokiasi tautodailininkė.
D.Stočkuvienė yra diplomuota siuvimo technologė, baigusi anuometį Kauno politechnikos institutą. Rokiškio žemės ūkio mokykloje ji dėsto siuvimo technologijas.
Kuo tik vilna jos rankose nėra virtusi!
„Šitas dramblys – kad cepelinai neatšaltų. Ir pirčiai tinka“, – rodo įspūdingą kepurę.
Moteris ėmė velti ilguosius katinus pati nežinodama, kur juos pritaikyti. Tai pirkėjai ir sugalvodavo.
Viena paauglė rodė patį ilgiausią miauklį ir prašė, kad motina pirktų būtent šitą. Toji klausė: kodėl?
„Aš jį ant kepurės prisisiūsiu“, – atskleidė mergaitė.
Taip ilgakūniai žiobiškietės katinai tapo šiltomis apykaklėmis paltams, rankinių ir kuprinių puošmenomis.
Kai Rokiškio krašto muziejuje rengiamai kasmetinei tautodailininkų parodai D.Stočkuvienė nebesugalvojo, ką sukurti, akys užkliuvo už verbos. Tada pamanė: gal iš vilnos ir verba išeitų?
Ne tik išėjo, o išėjo tokia, kad pelnė netikėčiausio vilnonio kūrinio vardą. Jos autorė buvo apdovanota specialiu diplomu.
