Širvintų rajono miestelyje, keturių gatvių sankryžoje stovi senas žydų namas, o jame – jau beveik mėnesį už prekystalio besisukiojantis prancūzas Vincentas, mielai sutinkantis savo istoriją papasakoti lietuviškai, ir Kristina, skubanti aptarnauti naujai atsidariusios kavinės svečius.
„Café Musé“ – tokio pavadinimo iškaba ant senojo namo nustebina pravažiuojančius aplinkinių miestų gyventojus. Tačiau vietiniai nenustebę – kavinės čia jie laukė jau ilgai.
Likimo pirštas
Pasak kavinės šeimininkų Kristinos ir Vincento, pavadinimas „Café Musé“ kilo suprancūzinus Musninkuose esančios upės Musė pavadinimą.
Kavinėje – keli maži staliukai, knygų, stalo žaidimų pilna lentyna, daug gėlių ir nuotaikingų paveikslų. Kavinės viduryje lankytojus šildo židinys. Kristinos teigimu, visos kavinės kėdės, stalai – turintys savą istoriją, rasti šiame name iš tų laikų, kai namas priklausė žydų šeimai.
Pora pasakojo, kad vos atidarius kavinę, pradėjo plūsti lankytojai, ir kiekvienas turėjo ką papasakoti apie senąjį namą. Taip išaiškėjo, kad anksčiau žydų šeima čia turėjo krautuvėlę, kepė duoną ir bandeles, jomis prekiavo.
Pasak Kristinos, tai, kad jie atsidūrė būtent šiame name, greičiausiai buvo likimas. Jos teigimu, kartais žmones netikėtai pasiekia informacija ir pajunti, kad kažkas skirta būtent tau.
„Kaip ir šitas namas – praeidama aš į jį vis žiūrėdavau ir juo žavėjausi kokius ketverius metus. Visai atsitiktinai pati pirma sužinojau, kad jį parduoda. Tiesiog užsikalbėjome su pažįstama moterimi ir ji sako, kad galvoja jį parduoti. Aš sakau, čia iš dangaus nukrito viskas“, – atviravo Kristina.
Prancūziška dvasia
Vincentas taip pat tikino susižavėjęs senuoju namu ir jo istorija. Jo teigimu, sprendimą įrengti kavinę būtent Musninkuose nulėmė ir tai, kad pro ją pravažiuoja daug žmonių.
„Tai buvo bendra mūsų su Kristina idėja. Aš buvau Musninkuose vasarą, mačiau, kad čia pravažiuodavo daug žmonių.
Senais laikais, kai gyvenau Prancūzijoje, aš pats dirbdavau restoranuose ir kavinėse. Todėl norėjau pasinaudoti savo patirtimi, sukurti vietą, kur žmonės galėtų susitikti.
Čia už penkiolikos minučių kelio yra Kernavė. Kernavėje ne visada dirba kavinės, dažnai – tik vasarą. Todėl norėjome, kad žmonės galėtų sustoti, atsigerti kavos, suvalgyti tortą arba prancūzišką kruasaną“, – kalbėjo V.Degeorge.
Lietuvoje Vincentas – jau dešimtmetį. Vyras pasakojo, kad jo pirmoji pažintis su Lietuva, o tiksliau – lietuvių kalba, buvo pačioje Prancūzijoje.
„Anksčiau dirbau Prancūzijos gamykloje ir su savo vadovu joje buvome vieninteliai prancūzai, visi kiti darbuotojai buvo lietuviai. Jie nekalbėjo angliškai.
Po to susiradau vieną merginą, o ji nekalbėjo nei angliškai, nei prancūziškai, tik rusiškai ir lietuviškai. Susiradau vieną seną lietuvių – prancūzų žodyną ir su ja kalbėjau naudodamasis žodynu. Po truputį kalbą išmokau“, – prisiminė Vincentas.
Vėliau vyras dirbo su vaikų stovyklų projektu, keliavo po Europą, taip pat ir po Lietuvą – Kupiškyje buvo vaikų stovyklos vadovas. Galiausiai čia ir pasiliko.
Mažų miestelių žavesys
Dabar pora gyvena netoli Musninkų esančioje sodyboje. Kristina juokiasi, kad tarsi apsisuko visas gyvenimo ratas – moteris gimė Širvintose, užaugo Marijampolėje. Gyveno ir Kaune, ir Vilniuje, o galiausiai vėl atsidūrė Širvintose.
„Kai prieš dvylika metų pradėjau čia lankytis, miestelis atrodė liūdnokai. Bet susipažinau su žmonėmis, pradėjau bendrauti ir viskas pasikeitė.
Mane maži miesteliai žavi tuo, kad visi vieni kitus pažįsta ir visada gatvėje pasisveikina. Dabar, nuvažiavus į didelius miestus, man ten būna keista, neįprasta“, – tikino moteris.
Kristinos teigimu, ryžtis avantiūrai įkurti kavinę 415 gyventojų turinčiame miestelyje – nebuvo baisu.
„Aš esu mažų miestelių didelė mylėtoja, žinau, kaip miesteliai gyvena kitose šalyse, ir tikiu, kad laikui bėgant jie vis labiau ir labiau atsigaus“, – kalbėjo Kristina.
Jos teigimu, tiesiog kažkas pirmas turi tai padaryti, pradėti miestelį atgaivinti.
„Mes neturime didelių įsipareigojimų, viskas savo, dirbame patys. Pirmą savaitę dirbome po 14 valandų“, – pasakojo Kristina.
Moteris pastebi, kad daug jaunų šeimų grįžta iš kaimų į miestus, šeimos perperka likusius tuščius namus ir čia įsikuria.
Dideli planai
Vincentas ir Kristina pasakojo, kad vietiniai gyventojai būsimosios kavinės laukė jau ilgą laiką, porą skubino kuo greičiau įsikurti.
„Norėjome sukurti žmonių susitikimo vietą – kad būtų šilta, jauku. Ir tai vyksta – žmonės ateina, net sėdėdami prie skirtingų stalelių pradeda tarpusavyje bendrauti, susipažįsta, paskui išeidami su visais atsisveikina“, – džiaugėsi moteris.
Moteris pasakojo, kad ne visi optimistiškai vertino poros idėjas.
„Buvo visokių skeptikų, bet tai yra normalu. Yra viena komanda, kuri palaiko, ir tie, kurie sako, kad nieko gero nebus“, – kritikų nesureikšmino Kristina.
Pora neslepia, kad kavinei turi ir daugiau planų.
„Turime neįrengtą antrą namo aukštą, gal kažkada bus mažas viešbutukas. Galvojame daryti ir teminius vakarus, kaimynai siūlė organizuoti vietinių protmūšį, gyvos muzikos koncertus, stalo žaidimų vakarus, moterų ratą – gal išsirutulios kažkas“, – šypsojosi kavinės savininkė.
