Nuo to laiko, kai prieš devyniolika metų Širvintų rajone, Motiejūnų kaime įkūrė kalakutų ūkį, Leonas teigia išlaikęs tokią pačią kainą ir juokauja, kad gal verčiau prekiautų mažiau kokybiška produkcija – gal tada šis verslas nebūtų toks sunkus.
Kurioziška verslo pradžia
Leono kalakutų ir naminių vištų auginimo ūkis užima 8 hektarų teritoriją. Čia per metus užauga 30 tūkst. kalakutų ir trijų – keturių kilogramų naminės vištos. Vis dėlto, pirmieji Leono kalakutai buvo užauginti kukliau.
Ūkininkas pasakojo, kad gyvenimą pakeitusi idėja kilo besigydant skrandžio opą Druskininkų sanatorijoje. Ten, nuolat turėdamas valgyti košę, jautėsi prastai – labai mėgo mėsą. Tada, išgirdęs apie kalakutus, pradėjo apie juos domėtis daugiau.
„Sanatorijoje sutikau ir profesorių, klausinėdavau apie kalakutus, kaip juos reikėtų auginti. Toje sanatorijoje buvo daug veterinarijos knygų, apie paukščius – aš visą jų biblioteką perskaičiau“, – šypsojosi L.Rutkauskas.
Vyras tikina, kad grįžęs iš sanatorijos žmonai naujojo plano dar nepasakojo. Tuo metu jis gamino baldus, duris, stiklindavo balkonus. Tačiau negalėjo pasiekti kokybės, kuri buvo reikalinga, todėl suprato, kad turi imtis kitos veiklos.
„Nusprendžiau auginti kalakutus. Ir tam dalykui Riešėje paaukojau savo rūsį. Mano rūsys – šimtas kvadratinių metrų, atsivežiau 250 kalakutų ir juos užauginau tame rūsy“, – juokiasi Leonas ir prisimena, kad pirmieji klientai buvo jo draugai.
„Nori ar nenori, visi privalėjo iš manęs juos pirkti. Jeigu draugas, turi pirkti kalakutą. Ir pirko visi kalakutą“, – juokėsi jis.
Ūkininkas pasakojo, kad pačioje pradžioje jo verslą išgelbėjo tik Kalėdos. Pasak jo, tais laikais per šventes visiems reikėdavo kalakuto, o jo kitur nebūdavo. Tada pas jį suvažiuodavo visas Vilnius.
Šiandien Leonui nebereikia laukti Kalėdų – 60 proc. produkcijos jis eksportuoja į Europos Sąjungos valstybes.
Rimti konkurentai
Ilgiau Riešės rūsyje kalakutų auginti Leonas negalėjo. Jo teigimu, kol gyveno vienas laukuose, viskas buvo gerai. Tačiau vis daugėjant žmonių, kurie pirko sklypus, statė namus, vyras pajuto, kad kaimynai nori švaresnio oro, ir kad jis su savo kalakutais turės kraustytis.
„Pradėjau ieškoti vietos, kur galima atsikraustyti. Ir netyčia, važiuodamas nuo Giedraičių, papuoliau į šią teritoriją. Čia buvo karvių kompleksas, sugriuvusios fermos“, – netikėtą atradimą prisiminė jis.
Tačiau vyras pripažino, kad šį verslą reikėjo pradėti anksčiau, kai jis buvo jaunesnis.
„Verslą pradėjau 45 metų, tai jau labai vėlai. Anksčiau reikėjo…“, – pripažino vyras.
Leonas pasakojo, kad konkuruoti su Lenkijos produkcija – labai sunku. Nors kalakutus augina ekologiškai, ilgą laiką, o grūdai praeitais metais pabrango dvigubai, ūkininkas tikino per devyniolika metų kainos nekėlęs.
„Augindami kalakutus iš pradžių tik truputį duodame kombinuoto pašaro, o faktiškai pas mus jie ekologiški yra, šeriame natūraliais, savais pašarais, jų pagrindas yra grūdas. Nes mums nėra tikslo, kad jie labai greitai užaugtų. Mes turime vietos, tai tegul jie auga, auginame 210 – 230 savaičių“, – tikino Leonas.
Paklaustas, kodėl tokioje didelėje rinkoje jo ūkį renkasi, pavyzdžiui, prancūzai ar kiti Europos gyventojai, L.Rutkauskas tikina, kad profesionalai tiesiog atpažįsta kokybę.
„Specialistui nereikia sakyti, kad čia lenkiška mėsa, jis tai mato, ir mato, kad ji netikra. Lenkai daro taip, kad jiems apsimokėtų, kad jie galėtų konkuruoti. O ką reikia daryti, kad konkuruotum gerai? Jūs matote parduotuvėje kaip blizga mėsa, vadinasi ji jau pakonservuota. Jeigu ji išsipūtusi, šlapia, jeigu į puodą įdedate kilogramą, o ištraukiate pusę kilogramo – reiškia daug vandens yra“, – tikino ūkininkas.
Tačiau tuoj pat pripažino, kad konkuruoti kokybe yra sunku.
„Sunku, žinokite. Galbūt geriau parduoti vandenį, negu tą kokybę“, – juokiasi jis, bet priduria, kad specialistai iš karto pamato kokybę, o ir žmonės jaučia skirtumą.
Sudėtingas verslas
Šiuo metu „Širvintų kalakutuose“ dirba 30 darbuotojų. Vilniuje ūkio produkcija pardavinėjama mobiliuose turgeliuose, kurie kiekvieną dieną būna vis kitoje miesto vietoje – tai Antakalnyje, tai Žirmūnuose, tasi Lazdynuose.
Iš kalakutų, užaugintų ūkyje, gaminami įvairių rūšių gaminiai: vyniotiniai, skilandukai, virti, karštai ir šaltai rūkyti, vytinti gaminiai, šašlykai, šaltiena ir kiti gaminiai.
Vis dėlto, nuosavas verslas ramybės neatnešė. Vyras pasakojo, kad naktį jau nebesapnuoja, nes sunkiai miega.
„Pasakysiu sąžiningai – naktį labai sunkiai miegu. Nes aš esu ne uždaroji akcinė bendrovė, aš esu ūkininkas, todėl atsakau visu savo turtu, namų, vaikų, savo gerove. Aš negaliu bankruoti, kaip kiti – bankrutuoja, paskui vėl firma atsidaro, vėl bankrutuoja. Aš faktiškai turiu skaičiuoti kiekvieną centą. Jeigu man viskas labai gerai sekasi, negaliu džiaugtis, bet galiu būti ramus. Bet jeigu kažkas prasčiau, tada ramiai nemiegu. Darbuotojai ramūs yra – jie atidirbo savo darbą ir į namus nuėjo. O aš turiu nuolat galvoti, o geriausios mintys kyla naktį“, – atviravo Leonas.
L.Rutkauskas pasakojo, kad savo veiklos tempus turėjo pristabdyti ir dėl sveikatos problemų – prieš porą metų vyrą ištiko infarktas.
„Kada mane su greitąja vežė į Santariškes, aš galvojau apie tai, kiek dar darbų nepadariau, kaip aš nesuspėjau. O grįžau su dviguba energija“, – džiaugiasi jis.
Pasak jo, po infarkto grįžus į darbą atsirado energijos baigti ilgai atidėliotus verslo plano projektus, pastatyti naują įrangą.
„Galvoju, galbūt dabar užauginsime 40 tūkst. kalakutų per metus“, – viliasi Leonas ir kviečia apžiūrėti savo auginamus kalakutus, kuriais taip didžiuojasi.
