Tokia klaipėdietės Simonos Kulisevaitės kasdienybė. 27 metų moteris dirba šveicariškų laikrodžių bendrovės „Ulysee Nardin“ padalinyje Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai – JAE) ir yra atsakinga už rinkodarą bei komunikaciją.
Siekiant įsitvirtinti prabangos prekių rinkoje, ypač laikrodžių, kurie yra sudėtingi mechanizmai, jai teko daug ko išmokti.
Tačiau būtent siekis perprasti naujas sritis ją ir stumia pirmyn. Juolab kad per penkerius ten praleistus metus moteris jau įveikė ne vieną laiptelį kopdama karjeros laiptais.
„Daug ir sunkiai dirbu. Darbdaviai turbūt tai mato. Mano dabartiniai vadovai skambino ankstesniems darbdaviams ir po šių pokalbių nutarė suteikti man galimybę“, – sakė Simona, praverdama vienos ištaigingų parduotuvių milžiniškame prekybos centre „Dubai Mall“ duris.
Tai – jos trečioji darbovietė egzotiškoje šalyje.
Anglijos nepamilo
S.Kulisevaitė studijavo verslo vadybą viename Anglijos universitetų, bet jai labai nepatiko gyventi šioje šalyje – nebuvo miela nei kultūra, nei oras, nei žmonės.
„Visada mačiau save gyvenančią Lietuvoje, žinojau, kad baigusi studijas važiuosiu namo.
Tačiau baigiant mokslus akis užkibo už straipsnio apie Dubajų. Nors jis mane sužavėjo, maniau, kad ten auksais viskas išpuošta, visi turtingi, ką aš ten darysiu“, – dabar jau šypsodamasi pasakojo Simona.
Tačiau mintis apie šį miestą jos nepaliko. S.Kulisevaitė sėdo prie kompiuterio ir pradėjo siuntinėti savo gyvenimo aprašymą galimiems darbdaviams.
Prabėgo mėnuo, bet į pašto dėžutę neįkrito nė vieno atsakymo. Simona, tuomet jau gyvendama Londone, pradėjo pakuotis daiktus ir ruoštis sugrįžtuvėms į gimtinę.
Rado darbdavių laišką
Kartą ji savo pašte patikrino šlamštdėžę ir ten aptiko prieš kelias savaites gautą laišką iš JAE su darbo pasiūlymu. Kone drebančiomis rankomis ji parašė atsakymą klausdama, ar galimus darbdavius vis dar domina jos kandidatūra.
Simonai palengvėjo, kai sulaukė žinios, kad startuolį įsteigę sutuoktiniai vis dar jos laukia. Jie merginai pasiūlė dirbti su pardavimais ir rinkodara.
„Tai buvo automobilių detalės, jos man visiškai nerūpėjo, bet iš karto sutikau. Kai pasakė, kokią algą man mokės, nė nepasidomėjusi, ką reiškia tokie pinigai kitoje šalyje, pasakiau „gerai“. Sutikau ir su pasiūlyta gyvenamąja vieta“, – apie greitą sprendimą pasakojo lietuvė.
Taip Simona išskrido į Abu Dabį. Ji neslėpė labai nerimavusi, ne mažesnė baimė kamavo ir jos artimuosius Klaipėdoje.
Tačiau lietuvė neilgtrukus galėjo kiek atsipalaiduoti: paaiškėjo, kad jos darbdaviai – iš JAE kilusi moteris ir jos vyras iš Jordanijos – labai draugiški, jie nuoširdžiai rūpinosi jaunąja lietuve, kuriai sekėsi dirbti. Vis dėlto merginai teko patirti ir streso.
„Iš pradžių buvo labai sunku, nesuvokiau, kad atvykau į visiškai kitokią kultūrą. Srityje, kurioje dirbau, dominavo vyrai.
Niekada nepamiršiu, kai pačioje pradžioje nueidavau į verslo susitikimus, kalbėdavau tiems vyrams apie tai, apie ką pačioje pradžioje pati nelabai išmaniau, bet man atsiverdavo visos durys.
Tik vėliau suvokiau, kad jiems būdavo tiesiog malonu matyti užsienietę merginą, jie manęs klausėsi, bet neketino pirkti. Taip buvo švaistomas mano laikas“, – pasakojo S.Kulisevaitė.
Dabar ji nebejaučia tokios įtampos. „Gal todėl, kad mano statusas pasikeitęs, aš priimu sprendimus, tad į mane žiūrima jau kitaip. Jaučiuosi tvirtai stovinti ant kojų“, – paaiškino Simona.
Daiktus laikė po lova
Dar dirbdama startuolio įmonėje Simona nutarė, kad derėtų iš konservatyvaus Abu Dabio kraustytis į Dubajų, mat ten įsikūrusios daugelio bendrovių centrinės būstinės, o ir perspektyvų daugiau.
Šeimininkai nesipriešino tokiam lietuvės sprendimui, tačiau įspėjo: alga liks tokia pati, o būstu turėsianti pasirūpinti jau pati. S.Kulisevaitė tada uždirbdavo 5,5 tūkst dirhamų (1350 eurų).
„Už tiek pinigų Dubajuje galėjau išsinuomoti lovą kambaryje, kuriame gyveno dar kelios merginos.
Daiktus laikiau po lova. Tualetas bendras, virtuve taip pat naudojausi ne viena. Už tai per mėnesį turėjau mokėti kone pusę savo atlyginimo.
Ten išsiversti be automobilio vargiai įmanoma – ypač vasarą, kai karšta, tad man reikėjo išsinuomoti mašiną.
O pati kukliausia kainavo apie 1,5 tūkst. dirhamų per mėnesį.
Man liko apie pusantro tūkstančio dirhamų (360 eurų) susimokėti už telefoną, degalus, kelius ir pavalgyti. Valgydavau kone vien datules.
Bendrovės šeimininkų negaliu kaltinti. Tai buvo nauja įmonė ir jie negalėjo pasiūlyti daugiau.
Tačiau mano nauji draugai stebėjosi, kaip pragyvenu“, – neslėpė Simona.
Bet ji iš partnerių įmonės, su kuria sudarė didelės vertės sutartį, sulaukė naujo darbo pasiūlymo.
Mašinas pakeitė laikrodžiai
Prabėgus pusantrų metų nuo įsikūrimo JAE S.Kulisevaitė pradėjo dirbti kompanijos „Cadillac“ pardavimų skyriuje.
„Patirties automobilių srityje neturėjau, tad teko greitai išmokti. Tačiau net ir perpratusi produktus suvokiau, kad tai nėra ta vieta, kurioje norėčiau užsibūti“, – prisipažino Simona.
Ji nuolat užmesdavo meškerę darbo rinkoje ir netrukus jos pastangos buvo įvertintos – lietuvė įsidarbino šveicariškų laikrodžių bendrovės „Ulysse Nardin“ padalinyje Dubajuje.
S.Kulisevaitė dabar yra rinkodaros ir komunikacijos vadybininkė Viduriniams Rytams ir Indijai. Bet jai tenka lankytis ir kitose valstybėse, tarkim, Bahreine, Katare, Omane, Saudo Arabijoje.
„Esu atsakinga už komunikaciją – ir už reklamą, ir už informacijos skleidimą socialiniuose tinkluose, ir už parduotuvių atidarymą“, – vardijo Simona.
Nauja sritis virto aistra
Itin brangių laikrodžių kompanijoje iš pradžių nebuvo lengva. „Laikrodžiai lygiai taip pat sudėtingi, kaip ir automobiliai. Tai supratau nuvažiavusi į Šveicariją, kur jie gaminami. Tuomet pajutau aistrą sričiai, kurioje dirbu“, – šypsojosi S.Kulisevaitė.
Ji ir toliau norėtų likti prabangos prekių srityje, tačiau neslepia pasvarstanti apie naują darbą.
„Čia jau pasiekiau turbūt viską, bet žinau, kad galiu daugiau. Nebijau greitai reaguoti, keistis.
Kai keičiu darbą, išeinu iš komforto zonos, tada greičiau mokausi naujų dalykų.
O kai sėdi vis toje pačioje vietoje ir darai kone vis tą patį, tai nėra gerai nei tau, nei tavo įmonei“, – aiškino Simona, dar neatskleidžianti naujų užmojų, tačiau neabejojanti savo jėgomis.
Šokius išmainė į boksą
Simona laikosi griežtos dienotvarkės: kasdien keliasi šeštą ryto, tada sportuoja ir skuba į darbą. Tik taip, anot jos, galima ko nors pasiekti. Ypač jei karjeros sieki svečioje šalyje.Buvusi klaipėdietė ilgus metus šoko sportinius šokius. Tiesa, dėl sveikatos teko šio sporto atsisakyti. Užtat lietuvė rado laiko naujai aistrai – po darbo skuba boksuotis, taip atsikratydama blogų emocijų.
Žiemą, kai karštis pakeliamas, Simona bėgiodavo pakrante, dabar kartą per mėnesį leidžiasi į ilgesnius žygius.
Dubajuje jai patinka, bet yra dalykų, prie kurių niekada nepripras, – labiausiai prie to, kad kai kurie vietos vyrai turi ne po vieną žmoną.
„Nenorėčiau, kad mano vaikai augtų matydami tai ir manydami, kad tai norma“, – sakė Simona.
Ar ji vis dar galvojanti apie gyvenimą Lietuvoje? „Kaskart, kai parvykstu, matau teigiamų pokyčių ir tai mane labai žavi. Žinoma, gal tai dėl nuovargio čia, o gal tai tėvynės ilgesys, bet mane išties domina, kaip sekasi Lietuvai.
Kalbėjau su keliomis Lietuvos bendrovėmis, tačiau nerimauju, ar pritapčiau, juk neturiu darbo Lietuvoje patirties. Be to, ir palikti tai, ką susikūriau, nebūtų paprasta“, – neslėpė S.Kulisevaitė.
